Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Aktorius Simonas Lunevičius: „Tikros laimės akimirkų teatre būna retai, tačiau jos labai stiprios“

Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Simonas Lunevičius gimtąjį Vilnių iškeitęs į uostamiestį sako, jog čia suradęs savąjį uostą. Pasak aktoriaus, ne jis iškeitė miestus, o miestai iškeitė jį.
Simonas Lunevičius
Simonas Lunevičius / Lauryno Butkevičiaus nuotr.

Apie kūrybą, kuriamus personažus, besikeičiantį pasaulį, kuriame itin „svarbūs“ internetiniai like, o taip pat apie amžinąsias vertybes klausimus Simonui Lunevičiui užduoda rašytojas ir publicistas, Kudirkos premijos laureatas Svajūnas Sabaliauskas, tęsdamas pokalbių ciklą „Atviri pokalbiai su profesionalių teatrų aktoriais“.

– Daugelis jaunų žmonių veržte veržiasi iš miestų ir miestelių, iš kaimų ir kaimelių į Vilnių, kuriame laukia pažadėtoji žemė“. Jūs Vilnių iškeitėte į Klaipėdą. Kodėl būtent Klaipėda? Kodėl ne Muzikos ir teatro akademijos aktorystės mokslai?

– Greitas atsakymas būtų labai paprastas. Kadangi turėjau draugų, kurie jau buvo įstoję į aktorinį, iš jų sužinojau, kaip vyksta studijos – ketveri mietai juodam kambary, nuo ryto iki vakaro. Tuo metu galvojau, koks skirtumas, ar Klaipėdoj, ar Vilniuj, jeigu namo grįšiu tik miegot. (Skirtumas, pasirodo, tikrai yra). Be to, buvau ką tik perskaitęs Daivos Šabasevičienės knygą „Valentinas Masalskis: ieškant teatro“.

Ši knyga, šis žmogus ir vertybės, kurias jis akcentavo, man priminė pirmą susidūrimą su kuriančiais žmonėmis mokykloje, literatūros mokytoja Dainora Eigminiene, kuri man parodė, kad literatūra ir tuo pačiu teatras ir ne tik mokslas ir knygos, bet ir būdas žiūrėti į gyvenimą. Tuo metu apie tai galvojau paprasčiau, galvojau, kad faina būtų įstoti pas Masalskį, bet ir Varnas geras, o aš noriu būti aktorius, noriu mokytis, kur priims, ten ir mokysiuos.

Bet tikrasis miestų „iškeitimas“ įvyko po studijų ir nejučia, aš neiškeičiau miestų, miestai iškeitė mane. Klaipėdoje esam Mes, be Mūsų teatras man ne toks įdomus. Taip, po studijų buvo spektaklių statymai Vilniuje. Buvau vienas ir tai man buvo labai gera ir reikalinga patirtis kaip individualiam aktoriui, ne trupės nariui. Mes – turiu omeny Klaipėdos jaunimo teatrą.

2018-aisiais pusę metų gyvenau Vilniuje, nes dalyvavau dviejų spektaklių statymuose. Tai buvo pirmas kartas, kai aš tokį ilgą laiką gyvenau Vilniuje po septynerių metų pertraukos. Kai 2011 m. įstojau į Klaipėdą, ilgiau kaip savaitei turbūt ir nebuvau grįžęs. Per šį pusmetį supratau, kad Vilnius, kurį pažįstu kaip savo delną, kur eidamas gatve sutinki bent vieną pažįstamą veidą, vis dėlto yra nebe mano. Arba aš nebe jo.

Tikrasis miestų „iškeitimas“ įvyko po studijų ir nejučia, aš neiškeičiau miestų, miestai iškeitė mane.

Mokantis ir kuriant Klaipėdoje septynerius metus net pati paprasčiausia būtis įgavo progą būti prasminga. Eini su kava parūkyti prie upės ir kažką galvoji, kažkam ruošiesi, turi savo vietas, kurios tave atjungia, išmuša nereikalingas mintis. O būdamas Vilniuje galėjau repetuoti, džiaugtis proga dažniau pamatyti šeimą, kas, žinoma, ir taip yra labai daug, bet laiko sau Vilniuje tarsi man nėra, jeigu kur nors nueidavau vienas, į parodą, teatrą ar muziejų, trumpam užsimiršdavau, bet labai greitai vėl kildavo mintis, kada galėsiu vėl susitikti su savimi. Per šį laiką padėjau daug labiau vertinti mūsų trupę ir supratau, kad per tuos metus susikūriau sau naują miestą, kuriame kuriu. Jeigu būčiau likęs Vilniuje, jis turbūt irgi taptų tokiu miestu, bet dabar mano miestas, teatro ir šeimos namai yra Klaipėda.

– Dar besimokydamas antrame kurse tapote Klaipėdos jaunimo teatro aktoriumi. Kokia buvo darbo pradžia? Ir suvokimas: aš esu aktorius…

– Pradžia buvo tikrai nelengva. Suprasti, kad esu komandos dalis, kad nuo mano, lygiai kaip ir nuo visų indėlio, labai tiesiogiai priklauso mūsų darbo kokybė, man buvo sunku. Labai norėjau ir labai bijojau. Bijojau savęs, bijojau atsakomybės. Bet užteko noro ir supratus, kad ši profesija daug sudėtingesnė ir gilesnė, taip tiesiog čia niekas nepasidaro, dirbti toliau.

Mokantis ir kuriant Klaipėdoje septynerius metus net pati paprasčiausia būtis įgavo progą būti prasminga.

Atsimenu tokius akių atsivėrimus, kurių būna ir dabar, bet tada jie tiesiog ištraukdavo žemę iš po kojų. Kai pirmą kartą supratau, kad vaidinti reiškia susitikti su savimi, toje medžiagoje, toje situacijoje, tame personaže, bet su savimi, kad be asmeniškumo teatre niekam neįdomus. Galvojau: „reikia keisti profesiją, juk aš savęs visai nepažįstu, ko jie čia iš manęs nori?!“ Įsiminė kažkur skaityta frazė: „kiekvieno vaidmens kūrimas prasideda nuo pralaimėjimo“, nuo pralaimėjimo prieš save ir iš pradžių šis pralaimėjimas man atrodė baisesnis už gyvenimą. Laikui bėgant supratau, kad šis pralaimėjimas išlaisvina arba bent jau turi galimybę išlaisvinti aktorių nuo jo silpnybių.

Visa tai skamba labai išmintingai, bet tai tikrai nereiškia, kad „suprantu“ ir viskas aišku. Tai dar vienas dalykas, kurį išmokau studijose, suprasti savo galvoje yra viena, bet suprasti ir elgtis pagal savo supratimą yra visai kas kita, ir tik tai yra tikrasis suvokimas.

O suvokimas, kad esu aktorius, atėjo daug vėliau negu juo „tapau“. Visą studijų laikotarpį ir dar kurį laiką baigus, kai žmonės klausdavo, ką aš veikiu ir reikėdavo prisistatyti, kad esu aktorius, tai darydavau su kažkokia gėda.

Gėda, kad gal aš nesu aktorius, tik juo prisistatinėju, aktorius man tada reiškė kažką labai didžio, kuo aš dar nesu. Dabar į tai žiūriu paprasčiau, ir lengvai prisistatinėju aktoriumi, nes vaidyba yra tai, kuo aš užsiimu, aš vadinu, dėl to esu aktorius. Ta žodžio „aktorius“ didybė man neišnyko, jis persikėlė į klausimą – koks tu aktorius? Ar tu kūrėjas, ar tu atlikėjas? Nors dabar nepažįstamų žmonių rate mėgstu sakyti, kad tiesiog dirbu teatre, ir tikiuosi, kad neklaus daugiau. Žmonės kartais įsipareigoja kažkaip kitaip elgtis, būti „ypatingi“ šalia aktoriaus, na, ir žinoma prasideda kalbos apie visas teatrines klišes.

E.Sabaliauskaitės nuotr. /Simonas Lunevičius
E.Sabaliauskaitės nuotr. /Simonas Lunevičius

Paprasti, „neryškūs“ ir nuobodūs žmonės man patys įdomiausi, nes jie visai tokie nėra. Jie nesistengia būti įdomūs, jie yra tokie kokie yra. Tokie žmonės savo gyvenimą nešiojasi su savimi, ir nesideda jokio kito gyvenimo ant viršaus. Jų kaukė yra tai, kad jie be kaukės. Paauglystėje su draugu per dvi savaites apvažiavome aplink Lietuvą, Vilnius, Ukmergė, Utena, Rokiškis, Panevėžys, Radviliškis, Šiauliai, Gargždai, Palanga, Klaipėda ir Kaunas. Per šią kelionę pamačiau tiek daug paprastų ir tikrų žmonių, atsimenu, tada galvojau, kad Lietuva yra daug įdomesnė, negu tik jos sostinė.

– Koks buvo artimųjų požiūris, kai pasirinkote aktorystę? Suprantu, kad artimieji negali daryti įtakos pasirinkimui, bet ar džiugiai sutiko tokią žinią?

– Šeima mane palaikė, aišku, rūpinosi, ar suprantu, kad pinigų nebus ir bus tikrai sunku, bet jie palaikė ir palaiko mano pasirinkimą.

Paprasti, „neryškūs“ ir nuobodūs žmonės man patys įdomiausi, nes jie visai tokie nėra. Jie nesistengia būti įdomūs, jie yra tokie kokie yra.

– Jūsų kurso ir teatro vadovas Valentinas Masalskis. Viename interviu Masalskis man prasitarė, kad aktorius nepadaromas, aktorius pats pasidaro aktoriumi. Tad koks Valentinas Masalskis jūsų akimis? Kaip jis Simonui Lunevičiui padėjo pasidaryti aktoriumi?

– Valentinas Masalskis pirmiausia man yra Mokytojas. Jaučiu didelę pagarbą ir meilę šiam žmogui, nes jis man parodė, kad teatras ir menas apskritai yra toks, kokį kiekvienas asmeniškai kuriame. Skamba tai paprastai, bet realybėje, ne tekste, tai yra labai daug. Labai lengva „įkristi“ į jau sukurtą meno pasaulį, menininkų bendruomenės taisykles, tiek meno kūrimo, tiek „buvimo“ menininku taisykles. Tarsi kurių laikydamasis ir būsi/tapsi menininkas. Apie šį tapimą manau jis jums ir prasitarė. Mene nėra tokios taisyklės – jeigu tapsi kažkoks, tapsi menininku. Yra labai daug amato technologijų ir pratybų, triukų, bet jie tik amato dalis. Juk mes patys nusprendžiame, ar esame kūrėjai, ar ne.

Žaviuosi ir kartais baisiuosi, kiek daug savo gyvenimo V.Masalskis yra atidavęs menui. Čia kalbu, ne apie tai, kad jis daug metų vaidina ir režisuoja, bet kiek daug savo asmeninio gyvenimo jis atiduoda vaidindamas ir kiek paaukojo to tikrojo gyvenimo, to nenugyvento „normalaus“ gyvenimo.

Asmeninio archyvo nuotr./Simonas Lunevičius
Asmeninio archyvo nuotr./Simonas Lunevičius

Taip, Masalskis davė man supratimą, skonį apie teatrą ir išmokė teatro amato, bet daugiausiai jis man davė būdamas šalia, būdamas pavyzdžiu. Kai tik įstojau, pirmus kelis metus klausiausi jo žodžių kaip Šventosios Evangelijos (kartais jis pats taip baigdavo paskaitas: „Tiek Šventos Evangelijos.“), bet po to supratau, kad to negana ir kai pradėjau matyti Masalskį truputį atsietą nuo to, kad jis yra mano dėstytojas, o tiesiog menininkas, šalia kurio aš dabar gyvenu ir iš kurio buvimo galiu semtis, tada atrodo, kad iš tikrųjų ėmiau iš jo mokytis.

– Aktorius turi būti scenoje ir nuogas (ne tiesiogine prasme, o kartais ir tiesiogine). Aktorius turi įtikinti žiūrovą, kad jis yra Personažas, o ne jis. Žinoma, yra aktorių, kurie save tiražuoja iš spektaklio į spektaklį, bet šiandien kalbame apie jus. Taigi, Simonai: ar sunku susitarti su Simonu Lunevičiumi, juk ne visi personažai atitinka paties esybę?

– Kurdamas personažą nemanau, kad spektakliui, toms kelioms valandoms, tapsiu kažkuo kitu, kitokiu žmogum. Galvoju apie personažo poziciją. Apie tai, kaip jis mato pasaulį. Dramaturgija visada pilna nuorodų apie personažo pasaulėžiūrą į labai konkrečius dalykus. Tada galvoju, į kokius dalykus aš žiūriu su tokia pačia pozicija. Prie šito pridėjus tikslo siekimą galima eiti ieškoti vaidmens. O visa man yra praktikoje, bandyme, ieškojime. Ir per šiuos ieškojimus personažo savybės tampa naujomis Simono savybėmis. Kurdamas vaidmenį aš keičiuosi ir, kuo vaidmuo didesnis, tuo labiau pasikeičiu ir tuo sunkiau būna jį priimti. Atrodo, visa tai susiveda į jautrumą ir drąsą. Ar aš jau esu baigtinis žmogus/aktorius, ar vis dėlto ne ir kitas vaidmuo pakeis mane ir pakeis mano įsivaizdavimą, „kaip“ aš vaidinu.

O kaip susitarti su savimi, kad dabar leisiuos į šitą kelionę, dar nežinau. Kartais Simonas pasirašo viskam, kas yra labai toli nuo jo, o kartais priešinasi tam, kas labai arti ir atvirkščiai. Masalskis yra sakęs mums, kad pirmus dešimt metų teatre sunku. Metai eina, klausimų daugėja. Taip, daugėja ir atsakymų, bet man patinka, kad klausimų nemažėja, kad profesija netampa paprasta.

– Ar yra vaidmenų, iš kurių sunku išeiti? Kurie po vaidinimo persekioja kelias dienas ar naktis?

– Nėra. Šia tema galiu pasakyti tik tiek, kad yra tekstų, kurie persekioja nenoromis. Tai yra tekstai, kuriuos, per skubėjimą, kažkada esu išmokęs ne kaip personažo mintis ar būdus kažko pasiekti, o tiesiog taip, kaip mokydavomės eilėraščius mokykloje. Šie tekstai neturi mano galvoje vietos, jie neįdarbinti, nepriskirti prie veiksmo, todėl kartais patys tiesiog iššoka man iš burnos, būna keista. Šie atsitikimai padėjo man suprasti, kad blogai išmoktas tekstas yra pavojingas ir, kad, bent jau man asmeniškai, tiesiog kalti tekstą nenaudinga.

– Esi sukūręs vaidmenų tiek vaikams, tiek suaugusiems. Ar sunku vaidinti vaikams, nes jie yra priekabesni žiūrovai? Vaikai greitai pajuntą netikrumą.

– Vaikai labai jaučia, ar aktoriui yra malonu, smagu, įdomu būti scenoje. Jie puikiai supranta, kad mes teatre, mes vaidiname jiems. Vaikai atmeta aktorius, jeigu mato, kad aktoriai nori linksminti. Spektakliai, kurie man patinka, mane įtraukia taip, kad aš pats noriu ten būti, pavydžiu jiems scenoje ir noriu prie jų prisijungti. Manau, šį jausmą turi jausti vaikai, kad vaikams būtų smagu, įdomu spektaklyje, bet pirmiausia smagu ar įdomu turi būti patiems aktoriams. Kai taip galvoju apie vaikišką spektaklį, vaidinti jį yra vienas malonumas.

Daugėja ir atsakymų, bet man patinka, kad klausimų nemažėja, kad profesija netampa paprasta.

– Ar yra vaidmenų, kurių norėtumėt? Neklausiu apie Hamletą, nes banalesnį klausimą aktoriui vargu ar galima užduoti. Apie svajonių vaidmenis…

– Ne, vaidmenų nėra, bet dabar yra temos, kuriomis norisi kalbėti. Nebesinori kalbėti jaunesnio žmogaus temomis. Dabar teatre įdomu tai, kas vyksta ir gyvenime, trisdešimtmečio problemos nėra pačios rimčiausios, bet jos jau ne dvidešimtmečio problemos. Žinoma, visi kitaip per tuos metus kaupiame patirtį ir su kitokiom problemom susiduriam. Bet dabar įdomu, kaip žmogus derasi su suvokimu, kad jis yra ribotas, su meile, pavydu, išdavyste, su tuo, kas gali mus sulaužyti, ir su suvokimu, kad gyvenimas yra kančia, reikia išmokti jį kentėti ir juo džiaugtis.

– Pasaulis sustojo, bent jau taip teigiama, šios pandemijos laikotarpiu. Nemanau, kad aktoriaus veikla sustoja. Kokia jūsų veikla pandemijos laikotarpiu?

– Jau kuris laikas su V.Masalskiu, Vaiva Kvedaravičiūte ir Renata Valčik repetuojam mono spektaklį pagal Levo Tolstojaus apysaką „Kreicerio Sonata“, premjera turėtų įvykti kitų metų pradžioje. Pandemija iš vienos pusės palankus laikas repetuoti mono spektaklį, bet iš kitos pusės repetuoju nežinomam laikui, nėra to suvokimo, kad žiūrovas jau dabar laukia, kad premjera gali būti ir rytoj, jeigu tik aš pasiruošęs žiūrovams. O dabar nežinau, kiek laiko mes juos kviesim, kol visi pamirš, kad kitas gali būti man pavojingas.

Kitas svarbus klausimas šiandien man yra autoritetų ir moralinių vertybių disbalansas. Visi labai lengvai galime ir norime reikštis visuomeniniame gyvenime per socialinius tinklus, bet ši mūsų reakcija turi būti palikeinta. Todėl skubame pasirinkti „teisingą“ pusę, skubame nuteisti. Taip atsiranda naujas socialinis linčo teismas. Neseniai skaičiau nacionalinio transliuotojo publikuojamą straipsnį apie reklamos skandalą Lietuvoje, nenoriu minėti konkrečiai, kas ir kaip, bet autorė mums siūlo asmenis, dėl kurių veiklos įvyko šis skandalas, nuteisti ir padaryti iš jų pavyzdį ateitiems kartoms, pasak autorės, „kažkas turi tapti atpirkimo ožiais. Gąsdinančiais pavyzdžiais, kad berniukai nuo mažens žinotų – negalima skriausti ir prievartauti moterų, nes tai visiems laikams sugriaus jų gyvenimus.“

Lauros Vansevičienės nuotr./Simonas Lunevičius
Lauros Vansevičienės nuotr./Simonas Lunevičius

Mane gąsdina, kad šiame socialinių tinklų teisme yra tik viena pusė, viskas juoda ir balta, gyvenimas mums rodomas juodas ir baltas. Nebelieka vietos empatijai ir, svarbiausia, individualaus kritinio pasaulio vertinimo, lieka tik pritarimas plačiajai nuomonei. Visa tai nėra nauji dalykai, naujas šiandien yra jų mastas.

– Negaliu nepaklausti apie jūsų žmoną, nes, kaip suprantu, esate labai artimi. Vien bekalbant mums ir tariantis dėl šio interviu, ją paminėjote bent du kartus. Ar dažnai pasakote myliu?

– Mano žmona yra mano ramstis. Kartu esame jau beveik 10 metų, kartu ir dirbame. Per šiuos metus vienas kitą įkvepiame, kai ji sukuria vaidmenį ar koncertą, galvoju, kad dabar mano eilė, dabar aš tave nustebinsiu. Tarp mūsų yra kažkokia sveika konkurencija, ji neleidžia mums nusiraminti ir panirti tik vienam į kitą. O kai paklausei pagalvojau, kad myliu galima ir dažniau.

– Kas jus daro laimingu? Darbas? Gal ką kolekcionuojate, juk mėgsti greitį ir riziką?

– Tikros laimės akimirkų teatre būna retai, tačiau jos labai stiprios. Atsimenu, pirmą kartą šią teatro laimę pajutau po vieno spektaklio antram kurse. Tai buvo labai stiprus prasmės, savirealizacijos ir bendrumo jausmas, tada, kai jausmai atslūgo, pagalvojau, kad turbūt dėl to aš tai ir darau.

Paklausei labai tiksliai, dievinu greitį ir riziką! Nuo vaikystės važinėju riedlente, slidinėju snieglente, nesenai pradėjau plaukioti, o tiksliau skraidyti jėgos aitvarais. Su jėgos aitvarais atsirado nauja aistra – skristi, nes aitvaru galiu pakilti į dešimties metrų aukštį. Kai visu savo kūnu kovoji už išgyvenimą, nes esi tarp autobuso dydžio bangų Baltijos jūroje ir staiga pakyli į orą, tas sekundes pamiršti šeimą ir teatrą, esi pakibęs būtyje, o nusileidęs gali iš naujo eiti į gyvenimą. Šios aistros man yra poilsis. Niekada nesupratau kelionių, kuriose miegama, valgoma ir deginamasi prie jūros, man atostogos yra pasinėrimas šimtu procentų į kažkokią kitą veiklą, dažniausiai tai ekstremalus sportas.

– Koks metų laikas jums labiausiai patinka? Kada lengviausia kurti? Nes vienus vargina žiemos vakarai, kiti ilgisi sniego ar pavasario žalumos?

– Mėgstu kaitą. Esu gimęs vasario mėnesį, todėl žiema man yra kažkokia ypatinga, šeimos laikas. Lauke šalta, visi buriasi viduje ir šildosi vieni nuo kitų. Bet negaliu pasakyti, kad turiu vieną mėgstamiausią metų laiką. Man patinka stebėti, kaip sezonai keičia vienas kitą, kaip ateina nauji orai ir viską pakeičia. Dabar galvojau, kad pastaraisiais metais Lietuvoje ryškiausi pavasariai. Ruduo ir žiema ateina labai iš lėto ir pavėluotai, dėl to sunkiau sekti šią kaitą, bet pavasarį mėgaujuosi, kai vis pasaulis darosi vis žalesnis.

Man patinka stebėti, kaip sezonai keičią vienas kitą, kaip ateina nauji orai ir viską pakeičia.

Kurti pačiam vasaros įkarštyje man sunku, ypač ką nors rimto. Vasarą galima juokauti, kurti kažką smagaus, visa gamta mėgaujasi gyvenimu ir jį švenčia, tą patį norisi daryti ir man.

– Daugybė Lietuvos gyventojų išvyko laimės ieškoti ar bent jau uždarbio į užsienio šalis. Pačiam nebuvo tokio noro? Ar daug pažįstamų, draugų, bičiulių, giminaičių užsienyje?

– Baigęs mokyklą pusę metų gyvenau Danijoje. Labai greitai supratau, kad ten būsiu amžinas turistas, kad neturėsiu įtakos šių žmonių gyvenime, ir visai nenoriu jos jiems turėti, jie turi savo kultūrą savo pasaulį, kuris daugeliu atvejų yra atviresnis ir demokratiškesnis už mūsų, tačiau man jis svetimas. Prieš atvažiuodamas į Daniją laikiau save labai progresyviu europiečiu gyvenančiu posovietiniame šleife užstrigusioje Lietuvoje, bet jau po kelių mėnesių ten pasiilgau nuoširdumo, pasiilgau to, kad čia negali per ilgai žiūrėti žmogui į akis, nes gali baigtis blogai. Būtent šis pavyzdys man atvėrė akis.

Tipinis lietuvis nėra pats šilčiausias žmogus, visada atsargus, turbūt tokia jau mūsų istorija, bet jeigu jau jis tave prisileido, tai santykis su juo yra tikras, nuoširdus, be dirbtinio mandagumo. Kai Danijoje pajutau, kad kiekvienas žmogus, kurį sutinku gatvėje, gali būti mano „draugas“ ir, kad nei vienas iš tikrųjų nebus. Žinoma, tai netiesa, tai generalizavimas, bet jausmas buvo toks, ir labai greitai grįžau namo.

Lauryno Butkevičiaus nuotr./Simonas Lunevičius
Lauryno Butkevičiaus nuotr./Simonas Lunevičius

– Pilietiškas klausimas: ar balsuoji rinkimuose? Nebūtina pasakyti už kurią partiją balsuoji. Kokias idėjas remi?

– Taip, balsuoju ir manau, kad tai yra mūsų visų pareiga. Arba mes dalyvaujame šiame politiniame gyvenime, arba netikime juo ir kuriame kažką naujo. Pasirinkimas nebalsuoti, nedalyvauti politiniame gyvenime man yra kažkuo impotentiškas. Mes gyvename demokratiškoje valstybėje ir jos politinis gyvenimas mums daro tiesioginę įtaką, jeigu mes apsimetam, kad taip nėra – atsisakome rūpintis savo visuomene ir tuo pačiu savimi, tampame auka.

Laikausi centrinių politinių pažiūrų. Kartais su kolegomis juokaudami save vadiname „senais konservatoriais“.

Arba mes dalyvaujame šiame politiniame gyvenime, arba netikime juo ir kuriame kažką naujo.

– Ir paskutinis klausimas: ar dar tiki pasakomis ir stebuklais?

– Kuo toliau, tuo labiau tikiu. Žinoma, tikėjau vaikystėje, bet po to kažkas nutrūko ir bet kokį nuo normalumo nukrypstanti pasakojimą ar įvykį nurašydavau kaip prasimanymus.

Klausimas, manau, yra, ar tikiu. Atsakymas yra, žinoma, taip, tikiu, kad yra kažkas daugiau, ir tas kažkas galbūt yra daug arčiau mūsų negu mes manome, nes alternatyva yra tikėti, kad esame mes, ir tik mes, mes kūrėjai, mes visagaliai, taip išeina, kad mes ir dievai. Bet mes toli gražu ne dievai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?