K.Savickienė pasidalijo mintimis apie artėjantį 16-ąjį festivalį „Sirenos“, kuris tradiciškai tampa platforma pamatyti įdomų ir aktualų šiuolaikinį teatrą bei geriausius pastarojo sezono Lietuvos režisierių darbus. Šiemet festivalis vyks rugsėjo 25–spalio 13 dienomis. Dėl šiuo metu Vilniuje intensyviai atnaujinamų scenų spektakliai pabirs po skirtingas erdves, o ribotas bilietų kiekis žada dar didesnį ažiotažą.
Vis dėlto festivalio meno vadovė K.Savickienė pabrėžia, kad šį rudenį „Sirenos“ savo programoje turi ne vien pripažintų užsienio kūrėjų darbų, bet ir jaunųjų Lietuvos režisierių spektaklių, viešų ir atvirų diskusijų, šiuolaikinės muzikos koncertų ir performansų, kurie bus prieinami visiems norintiems.
– Šiemet pasirinkta festivalio tema – „Ryšio klaida“. Festivalio plakate (iliustratorė Staselė Jakunskaitė) matome žmonių galvose tyvuliuojančius vandenis – žmones, kurie yra vandenyse, ir tuos, kurie lynais bando pereiti pas kitą. Kokią žinutę siekiate perduoti?
– Iš esmės norime paskatinti viešą diskusiją apie vis labiau trūkinėjančius ryšius tarp žmonių, paties ryšio svarbą ir, galbūt, netgi jo kainą. Norime, kad į šią diskusiją įsitrauktų ne tik teatralai ar mūsų teatro bendruomenė – norime, kad „Sirenos“ taptų platforma kalbėtis apie tai, kas svarbu šiandien, kas yra mūsų visų kasdienybė.
Praėjusieji metai teatro bendruomenei atnešė daug netekčių. Netekome ir lietuviško teatro korifėjaus – Eimunto Nekrošiaus. Tad šiemet norime netiesiogiai kalbėti ir apie jo palikimą, apie teatro mokytojų įtaką mokiniams, skirtingų kartų susitikimus ir susidūrimus scenoje ar už jos ribų.
Akivaizdu, kad mes nuolatos ieškome ryšio su kitais, ir čia neišvengiamos klaidos. Komunikacijos priemonės nuolat tobulėja ir greitėja, vieni kitus jau galime pasiekti bet kur ir bet kada. „Būti ryšyje“ ir „būti be ryšio“ – tai tapo dviem esminiais šiandienos gyvenimo poliais. Tačiau abiem atvejais kiekvienas gali likti nesuprastas, jaustis neišgirstas ar neišklausytas.
Telefono operatorė pasakytų, kad čia greičiausiai kalta ryšio klaida. Bet ar visada ši klaida atsiranda dėl prasto signalo? „Sirenos“ nori atkreipti dėmesį į tai, kad bet koks ryšys neįmanomas be didesnės ar mažesnės pastangos. O pasistengti vardan ko nors, ko naudos šią sekundę nematai, – nebūtinai toks yra šiandienos žmonių pasirinkimas.
– „Sirenos“ kasmet savo žiūrovams pristato garsių ir pripažintų vardų iš tarptautinės teatro scenos. Kas šį rudenį bus svarbiausi?
– Labai didžiuojamės, kad pirmą kartą į Vilnių pavyko prisikviesti turbūt vieną garsiausių Europos šiuolaikinio teatro trupių – britų „Forced Entertainment“.
Rodysime trupės režisieriaus Timo Etchellso statytą ir režisuotą pjesės skaitymą „Naktis seka dieną“, kuriame, beje, dalyvaus ir vaidins specialiai renkama mūsų šalies moksleivių grupė. Neseniai Jungtinėje Karalystėje ši pjesė buvo iš naujo perstatyta ir susilaukė didelio atgarsio, tad bus be galo įdomu išvysti lietuviškąją versiją ir temos apie vaikų bei tėvų santykius, jų skirtingus lūkesčius interpretaciją.
Ne mažiau intriguoja „Gob Squad“ – Jungtinės Karalystės ir Vokietijos menininkų grupė, kuri jau tris dešimtmečius kolektyviai kuria performansus, teatro pasirodymus, instaliacijas ir videomeną. „Gob Squad“ Lietuvoje ir „Sirenose“ viešės antrą kartą – pirmą kartą Vilniuje lankėsi 2011 metais su spektakliu „Super Night Shot“, apkeliavusiu didžiąsias teatro scenas visame pasaulyje. Dabar turėsime jų spektaklį „Sukūrimas (Paveikslai Dorianui)“, drąsų ir atvirą pokalbį apie skirtingas kartas.
Sakyčiau, dokumentinio teatro gerbėjams tiesiog nevalia praleisti Argentinos režisierės Lolos Arias spektaklio „Minų laukas“, kuriame karo veteranai pasakoja apie 74 dienas trukusį Folklandų (taip jį vadina britai) arba Malvinų (taip jį vadina argentiniečiai) karą.
„Sirenų“ tarptautinėje programoje bus rodomi ir du monospektakliai, pasakojantys apie savo šalių istoriją ir tradicijas iš nūdienos taško. Tai palestiniečio Amero Hlehel kartu su Amiru Nizar Zuabi sukurtas pasakojimas „Taha. Poeto gyvenimas“ ir indų režisierės bei aktorės Mallikos Tanejos darbas „Būk atsargi“. Žiūrovai galės tapti meninio vyksmo dalyviais, ir galiu išduoti – turės galimybę į savo rankas netgi plaktuką paimti. Tai lauks Belgijoje reziduojančios Naujosios Zelandijos menininkės Kate McIntosh instaliacijoje „Dirbtuvė“.
„Sirenų“ tarptautinė programa, kurioje šiemet šeši spektakliai, labiausiai orientuota į Lietuvos auditoriją. Tačiau nederėtų pamiršti ir lietuviškosios „Sirenų” spektaklių vitrinos, kuri, beje, pristatoma nuo pat festivalio starto 2004-aisiais, ir kasmet sulaukia vis daugiau dėmesio iš užsienio teatro ekspertų – prodiuserių, festivalių meninės programos sudarytojų, kritikų, žurnalistų, kūrėjų. Mūsų žiūrovams tai tikrai unikali proga per trumpą kelių dienų laikotarpį susipažinti su svarbiais lietuvių kūrėjų spektakliais ir eksperimentais.
Šį rudenį greta tokių garsių scenos vardų kaip Yana Ross ar Oskaras Koršunovas išvysime būrį jaunųjų Lietuvos režisierių, apie juos jau artimiausiu metu paskelbsime daugiau. Lietuviškosios „Sirenų“ programos kuratore šiemet tapusi Agnė Pulokaitė siekia kurti įvairiapusę, skirtingas teatro kūrėjų kartas ir žanrus pristatančią programą.
– Ar tarp skirtingų kūrėjų kartų Lietuvos scenoje matote didelį atotrūkį?
– Man atrodo, kad kiekvienos kartos atstovai sau kelia skirtingas ambicijas ir tikslus. Gerai pagalvojus, ko gero, kiekviena karta save laiko prarastąja ar nesuprastąja.
Lietuviškame teatre didžiausias aukštumas pasiekė kūrėjai, kurie išsiskyrė savita menine kalba ir garsino Lietuvą tuomet, kai buvome pasauliui gana egzotiška, ką tik geležinę uždangą nusimetusia šalimi.
Šiuolaikinei jaunajai kūrėjų kartai reikia konkuruoti ne tik su viso pasaulio kūrėjais, bet ir su didžiuliu informaciniu triukšmu. Vienos sienos griuvo, kitos ėmė rastis. Įdomus ne tik jaunų kūrėjų bandymas rasti ryšį su žiūrovais, bet ir skirtingų kartų aktorių, režisierių susidūrimas scenoje. Galime palyginti jų meninę kalbą, raiškos formas, temas, apie kurias kalbama.
– Tapote naująja „Sirenų“ meno vadove – ar tai reiškia, kad keisis „Sirenų“ festivalio braižas?
– Kaip iki šiol, taip ir toliau stengsimės kalbėti šiandien aktualiomis temomis, nesistengdami gludinti diskusijos kampų ir raiškos priemonių.
O „Sirenų“ komandoje įvyko ne vienas pokytis. Svarbiausias jų – ilgametės festivalio meno vadovės Audros Žukaitytės, tvirtai laikiusios „Sirenų” vairą vienuolika metų, sprendimas perduoti šias pareigas šviesios atminties kolegei Viktorijai Ivanovai. Viktorija su entuziazmu ėmėsi kurti festivalio viziją, tačiau šiandien esame ten, kur esame – pernai neplanuotai perėmiau festivalio užsienio programos sudarymą, ir šiemet su visa komanda tęsiame ir įgyvendiname tai, ką planavo, bet nesuspėjo įgyvendinti Viktorija.
Kaip minėjau, lietuviškoji festivalio programa, kuri ne vienerius metus skatino lietuviško teatro eksportą, nuo šių metų kuruojama Agnės Pulokaitės. Bus skiriama daugiau dėmesio jauniems kūrėjams ir teatro novatoriškoms formomis.
Vis svarbesnę festivalio dalį sudarys „Sirenų“ klubas, kuriame lauks diskusijos su „Nanook“, interaktyvios instaliacijos, performansai, koncertai, tinklaveika su užsienio svečiais ir seminarai teatro bendruomenei.
Taip pat Kultūros ministerijos pasiūlymu nuo šių metų „Sirenos“ rengs Baltijos dramos forumą – renginį, įtraukiantį Lietuvos, Latvijos ir Estijos teatro profesionalus, kuris kasmet vyks vienoje iš trijų Baltijos šalių.
– Jau galite atskleisti, kokiose erdvėse šiemet vyks „Sirenos“?
– „Sirenų“ klubo renginiai, diskusijos, performansai ir koncertai vyks Vilniuje įsikūrusioje kultūros erdvėje „Kablys+Kultūra“, o spektakliai bus rodomi Menų spaustuvėje, šokio teatre, Valstybiniame jaunimo teatre, OKT/Vilniaus miesto teatre, „Atviro rato“ studijoje ir kitose erdvėse. Renginių bus išties daug.
Bilietai ir abonementai į „Sirenų” festivalio tarptautinės programos spektaklius – jau prekyboje, juos galima įsigyti „Tiketos” kasose ir internetu, svetainėje www.sirenos.lt . Nuo rugsėjo bilietai į spektaklius brangs, jų kiekis dėl šiemet atnaujinamų įvairių scenos erdvių – ribotas.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
