D.Abaris tapo žinomas kaip 2014 m. surengtos Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai atidarymo ceremonijos idėjos autorius, scenaristas ir režisierius. 2018 m. jis buvo Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui paminėti skirto projekto „Gloria Lietuvai“ režisierius ir idėjos autorius, sumanęs pristatyti tautai šimto svarbiausių Lietuvos varpų skambesį. Už šį įsimintiną projektą D.Abaris buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi.
– Įdomu, kaip šios ankstesnės patirtys atsilieps „Skrajojančio olando“ pastatymui?
– Esu renginių režisierius, o masinių renginių režisūra labai skiriasi nuo operos, dramos pastatymų. Tad Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statomas R.Wagnerio „Skrajojantis olandas“ man – milžiniškas iššūkis. Kita vertus, ateinu su atvirų lauko erdvių valdymo patirtimi, leidžiančia operos žanrą papildyti tuo, kas galbūt nėra įprasta teatro scenai.
Kaip operos žanro debiutantas galiu pasidžiaugti, kad esu apsuptas labai patyrusios ir kūrybiškos komandos. Išties ramiau, kai šalia yra operos scenos profesionalas – režisierius Gediminas Šeduikis. Jo muzikinis ir sceninis išmanymas leidžia man labiau koncentruotis į išraiškos priemones ir technologinius scenografijos sprendimus, nes žinau, kad solistų bei kitų atlikėjų kuriamais personažais puikiai pasirūpins Gediminas.
– Iš kur sėmėtės idėjų operos vizijai?
– Idėjos? Jos visos inspiruotos vietos, vienos iš unikaliausių Klaipėdoje. Ir, žinoma, paties R.Wagnerio gyvenimo tarpsnio, susiejusio kompozitorių su fantastiška „Skrajojančio olando“ legenda. Teatras, kviesdamas mane šiam projektui, tikėjosi kažko daugiau, nei pastatymo įprastoje scenos „dėžutėje“, o aš labai senai norėjau kažką nuveikti Klaipėdos elinge.
Ruošiantis šiam pastatymui, teko analizuoti ne tik muzikinę medžiagą, bet ir istoriją. Sumanymas – mistinį „Skrajojančio olando“ siužetą paversti labiau žemišku, pritaikytu prie erdvės, architektūros, laikmečio ir tuo pačiu sukurti žiūrovams kuo įspūdingesnį reginį. Atvira milžiniška lauko erdvė diktuoja tam tikras „žaidimo taisykles“. Tai, kas pasiteisintų teatro scenoje, tokio masto erdvėje liktų nepastebėta, kita vertus, atsiveria plačios galimybės naudotis tuo, kas būtų sunkiai įgyvendinama kamerinėje erdvėje. Tad fantazijai erdvės pakankamai.
– Ar stengsitės atsižvelgti į tokius nenuspėjamus niuansus, kaip vėjas, lietus bei kitos gamtos stichijos?
– Kai išeini dirbti į atviras lauko erdves, pirmiausia užduodi sau klausimą, ar užsidaryti standartinėje scenoje ir dirbti saugiai, nepriklausant nuo lietaus bei kitų gamtinių stichijų, ar rizikuoti ir labai daug investuoti į tai, kad išsiveržtum iš jos.
Pasirinkome antrąjį, sudėtingesnį variantą. Todėl labai daug pastangų ir resursų nukreipta tam, kad visos technologijos veiktų bet kokiomis oro sąlygomis. Pavyzdžiui, solistams specialiai šiam spektakliui iš Norvegijos siunčiami dvigubos apsaugos mikrofonai. Kad garso „neužpūstų“ vėjas, atskirai bus mikrofonizuojamas ne tik kiekvienas simfoninio orkestro muzikos instrumentas, bet ir kiekvienas choro artistas. Visos techninės apšvietimo ir garso sistemos privalo turėti apsaugas nuo lietaus. Dirbant pajūryje, tenka dvigubinti ar net trigubinti apsaugas nuo gūsingo vėjo, todėl scenografijos konstrukcijos projektuojamos taip, kad atlaikytų ne tik lietaus, bet ir vėjo gūsius.
Dirbant pajūryje, tenka dvigubinti ar net trigubinti apsaugas nuo gūsingo vėjo, todėl scenografijos konstrukcijos projektuojamos taip, kad atlaikytų ne tik lietaus, bet ir vėjo gūsius.
Didelis iššūkis laukia atlikėjų: jiems teks dirbti bet kokiomis oro sąlygomis, ir pagelbės šiuo atveju ne dengtas stogas ar sienos, bet Sandros Straukaitės kurti kostiumai. Jai teko sudėtinga užduotis sukurti ne tik stilingus, bet ir praktiškus, nuo lietaus saugančius, greitai pakeičiamus ir kartu judesių nevaržančius apdarus, su kuriais būtų patogu laipioti vertikaliomis konstrukcijomis ar judėti siaurais koridoriais.
Saugiausiai galės jaustis teatro orkestro muzikantai, nes jie vieninteliai spektaklio metu turės stogą. Visiems kitiems – tiek solistams, tiek choro ar mimanso artistams – nebus kur slėptis. Be gamtinių sąlygų, jiems dar reikės įveikti išbandymus aukščiu, nes kai kurios operos scenos bus vaidinamos elingo viršuje, 17 m aukštyje. Tai maždaug kaip ant šešiaaukščio pastato stogo...
Dar vienas sudėtingas iššūkis atlikėjams – tai, kad dainuodami jie tiesiogiai nematys dirigento, nuo kurio juos skirs kartais net keliasdešimt metrų siekiantys atstumai. Todėl specialiai montuojami didžiuliai ekranai ne žiūrovams, o atlikėjams, kad jie iš bet kurios pozicijos gerai matytų transliuojamus maestro Modesto Pitrėno mostus.
– Kaip gimė operos scenografijos sprendimas? Kokios technologijos jam pasitelktos?
– Scenografiją, kaip ir visą mūsų „Skrajojančio olando“ pastatymą, inspiravo vieta. Senojo elingo konstrukcijos diktavo scenografinę visumą, kuri labai skirsis nuo dabartinių mados tendencijų – estetizuoto minimalizmo, perteikto vienu ar keliais objektais. Mes kuriame didelę kakofoniją, bet su labai aiškiomis taisyklėmis ir pritaikymu veiksmui. Bus daug metalinių konstrukcijų, kurios iš pažiūros primins elingo restauravimą, bet norint jose galima įžvelgti ir laivų remonto doką, konteinerių terminalą ar netgi laivo triumą.
Scenografė Sigita Šimkūnaitė deda labai daug pastangų, kad šis milžiniškas statinys įgautų dekoracijos pavidalą. Jau kurį laiką dekoro dirbtuvėse vyksta intensyvus darbas gaminant scenos butaforiją, kuri bus dirbtinai sendinama, derinant prie elingo faktūrų ir spalvų.
Turbūt nieko nenustebintų laivo atsiradimas „Skrajojančiame olande“, bet tikras laivas operose iškyla nedažnai. O pas mus jis bus tikras. Be to, pasistengsime priversti jį judėti, tačiau kaip ir kur – išvys tik premjeros žiūrovai. Tai vienas svarbiausių spektaklio scenografijos elementų, tad išlaikykime intrigą. Neabejokite – bus efektinga! Be to, bus nemažai jūrinės tematikos rekvizito, užpildančio sceninę visumą.
Tikriausiai daugeliui šios operos žinovų smalsu, kaip bus sprendžiamos pagrindinės scenos – šėlstanti audra, choriniai epizodai, finalinė Zentos arija... Galiu pasakyti, kad bus visko: tikro vandens (tikiuosi, žiūrovai nesušlaps), daug kylančių ir besileidžiančių objektų ir, žinoma, ryškus baigiamasis akcentas. Tikimės, visa tai puikiai atlieps R.Wagnerio muziką.
Nemažai iššūkių laukia šviesų dailininko Andriaus Stasiulio, kurio viena iš užduočių – nepastebimai ir saugiai įkomponuoti šiuolaikinę techniką į atvirą scenos erdvę. Dalis tam skirtos įrangos, atsparios vandeniui, specialiai gabenama iš Vokietijos. Dalis apšvietimo technikų spektaklio metu taps personažais ir tuo pačiu atliks tiesioginę savo funkciją – valdys apšvietimo įrangą.
– Ar marių pakrantėje skambėsiantis „Skrajojantis olandas“ atitiks pirmapradžius kompozitoriaus užmojus?
– Kadangi operos pastatymas rodomas atviroje erdvėje, natūralu, kad vyksta jo pritaikymas konkrečiai vietai ir laikui. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai rugpjūčio 1-osios vakarą elinge išvys kiek trumpesnę „Skrajojančio olando“ versiją. Pastatymo muzikos vadovas M.Pitrėnas kruopščiai kupiūravo šią operą, kuri parašyta kaip vientisas muzikinis opusas ir bet kokia intervencija į jį yra gana rizikinga. Tikimės, atliktos minimalios korekcijos nepakenks R.Wagnerio veikalo muzikinei ir draminei tėkmei.
Siužetinės linijos stengiamės nekeisti: vienas scenas adaptuodami, kitas kiek transformuodami, kuriame savitą „Skrajojančio olando“ versiją, išlaikydami R.Wagnerio kūrybinį užmanymą.
– Ar Jums patinka dirbti vandenų apsuptyje?
– Pajūryje dirbti visada smagu. Ir ne tik dėl to, kad čia jūra ir saulė, bet ir dėl to, kad žmonės čia ramesni, nuoširdesni. Maloniai nustebino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro komanda – profesionaliai dirbantys savo srities specialistai, suprantantys ir racionaliai vertinantys mūsų kūrybinius užmojus.
Teatro žmonėms tenka spręsti ne tik meninius ir techninius pastatymo niuansus, bet ir valdyti aplinkos veiksnius: pavyzdžiui, tam tikroje teritorijoje išjungti miesto apšvietimą, nuleisti į vandenį žiūrovams trukdysiančius laivus, lauko sąlygomis sukurti atlikėjams skirtas erdves (grimo, persirengimo patalpas), užtikrinti stabilų galingų elektros įvaų veikimą... Kad tai įvyktų, prisideda daug skirtingų miesto ir uosto tarnybų. Visa mūsų kūrybinė komanda už tai joms dėkinga.
