Daugumai nuo vaikystės į vaizduotę ar atmintį įsirėžusi brolių Grimų pasakos herojai Gintarės Minelgaitės-Duchin versijoje nusikrato Disnėjiškos animacijos žėručių ir virsta šiuolaikiniu mitu, kurį menininkė interpretuoja tirpstančių ledynų fone amžino įšalo slėnio rančoje. Veiksmas vyksta dabartyje ir keliasi į ateitį. Spektaklyje yra Snieguolė-Grimm Everice, snieguolės motina ir tėvas, piktoji pamotė Cypress Everice ir nykštukai, kurie yra mokslininkai, kovojantys už ledynkalnį nr. 4422. Svarbų vaidmenį atlieka spektaklio veikėja-pasakotoja Gaia Steel – aplinkosaugos dominantė („environmental dominatrix“) ir Klientas. Šie herojai įkūnija skirtingus visuomenės narių archetipus, ir atspindi jų psichologines pažeidžiamybes. „Spektaklyje keliu mito klausimą, nes manau, kad mitai gali būti perpasakojami ir šiuolaikiniam kontekste. Taip pat jame telpa klimato kaitos kontekstas ir vienas kito negirdėjimas. „Snieguolėje“ man labai svarbus lyčių lygybės klausimas, – kalbu apie žmonių pasirinkimą būti vienokiu ar kitokiu, bet būti savimi ir būti priimtu. Ir galų gale kalbu, kad nėra blogio ir gėrio, nėra juodos ir baltos pusės, yra labai komplikuoti pasaulio santykiai, labai komplikuota sistema. Ir visame tame palieku sau viltį, kad vis dėlto gėris laimės“, – temų įvairovę apibūdina menininkė.
Gintarė Minelgaitė-Duchin yra greitai teatro scenoje užgimsiančio kūrinio idėjos autorė, dramaturgė, pjesės autorė, dizainerė, scenografijos ir kostiumų dailininkė, filmuotų scenų autorė ir režisierė. Jos vaizduotėje gimė ir spektaklio plakatas bei reklaminis vaizdo klipas, taip pat visos su spektakliu susijusios detalės. Žinoma, premjerą sukurti padėjo ir didelė komanda. „Iš pradžių planavau spektaklį su mažesne aktorių sudėtimi, bet prisijungė daugiau norinčių. Dirbome su Dainiumi Svobonu, Agnieszka Ravdo, Mantu Bendžiumi, Susana AbdulMajid, Ugne Žirgule, Pijumi Narijausku ir daugeliu kitų. Ieškojau atlikėjų masinėms scenoms ir atsirado 20 jaunų žmonių, studentų bei nuostabi choreografė Ema Senkuvienė. Tada paskambinau Sandrai Kazlauskaitei. Sakiau: „darom, bus labai įdomu“. Prisijungė šviesų meistras Paulius Varonenka ir videografas Edgaras Jocius bei jo pagalbininkė Laura Pociūtė. Vardinčiau ir vardinčiau. Su manimi dirba didelė nuostabių žmonių komanda“, – sakė Gintare Minelgaitė-Duchin.
O iš kur įkvėpimo sėmėsi kūrybinė komanda ir kokius uždavinius jie išpildė?
Kompozitorė Sandra Kazlauskaitė teigė, kad šiuo atveju visiškai sutapo jos ir režisierės požiūris į temas: „Įkvėpimas kilo iš skirtingų, bet susijungiančių patirčių. Pirmoji patirtis siejasi su socialinės lyties veikimu patriarchalinėje visuomenėje ir sistemoje, moters patirtimi. Man yra įdomu, ko iš moters yra tikimasi, pamąsčius tiek istoriškai, tiek politiškai. Mane taipogi domina, kaip mes patiriame tą lyties veikimą kasdienybėje, ypač Lietuvos kontekste. Ką reiškia augti ir užaugti moters kūne ir identitete, ir kokios yra to garsinės asociacijos. Kita patirtis būtų ekologinės kaitos krizės klausimas ir matymas, jos pajautimas tam tikruose regionuose, pavyzdžiui, nykstančiuose ledynuose. Kaip galimą tą nykimą jausti ir pateikti per garsą? Mane domina aspektai, kaip visų tų patirčių tikrovė ir realybė yra socialiai ir politiškai slepiama ir neigiama, nors pradėjus kiekvieną dieną mes žinome ir jaučiame, kad egzistencija yra pakankamai trapi. Iš garsinės pusės mano kompozicijos svyruoja tarp tamsiosios realybės ir fantastikos, tarp šių skirtingųjų pusių. Svyravimą tarp jų galima išgirsti per fizinius ir įsivaizduojamus garsus. Kompozicijos egzistuoja kaip platus garsinis koliažas, kuris yra sudarytas iš įvairių garsovaizdžių, kurie buvo įrašyti ir sudaryti skirtingose erdvėse, taip pat yra sintetinių elektroninių garsų ir muzikinių motyvų, balsų manipuliacijų bei performatyvių akademinių tekstų skaitymų. Visas šis koliažas reaguoja į vaizdinį, dinamiką ir naratyvinį lauką, kurį pateikia režisierė.“
Šviesų dailininkas Paulius Varonenka: „Formuojant šviesą naudojome geometrines formas, rečiausiai randamas gamtoje – stačiakampius. Vietomis peršviečiant subjektus, žiūrovui sukeliame trumpą diskomfortą, atkreipiant dėmesį apie nepatogias temas, kurias kalbama spektaklyje.
Choreografė Ema Senkuvienė spektaklyje kuria judesį ir pati dalyvauja masinėse scenose, tad ji puikiai jaučia spektaklio dinamiką ir plastiką: „Snieguolės“ choreografijoje vyrauja daug skirtingų šokio stilistikų kaip twerk, imtynių judesys, taip pat Gintarė mėgsta dirbti su nuotraukomis ir fiksuotomis akimirkomis, kurių metu reikia susikoncentruoti ne tik į patį judesį, bet ir jo diktuojamą būseną, emociją, pauzės svarbą. „Snieguolėje“ šokis tampa svarbiu akcentu, čia nemažai ne tik sceninio judesio, bet ir grynojo šokio, kas nėra įprasta dramos spektakliuose, nors vargu ar „Snieguolę“ galima įsprausti į tradicinio dramos pastatymo rėmus. Tad nuoširdžiai džiaugiuosi šiuo tarpdisciplininiu rezultatu. Man pačiai šis kūrybinis procesas atnešė naujų, malonių iššūkių, kadangi pati įprastai dirbu šiuolaikinio šokio lauke, tad naujų dalykų šį kartą mokėmės visi – ir aktoriai, ir aš.“
