Šokėja G.Grinevičiūtė: nežinau, ar mano prisiminimai apie mamą yra tikri

Šį šeštadienį Vilniaus miesto teatras „Meno ir mokslo laboratorija“ pakvies į premjerą – šokėjos ir choreografės Gretos Grinevičiūtės spektaklį „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. Nors šalyje įvedus visuotinį karantiną buvo apribotas renginių organizavimas, žiūrovai vis tiek turės galimybę pamatyti šią ilgai lauktą premjerą – „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ taps pirmuoju MMLAB darbu, kurio premjera tiesiogiai bus transliuojama internetu.
„Šokis skalbimo mašinai ir mamai“
„Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ / MMLAB nuotr.

„Anksčiau vertinau spontaniškumą, kai nereikia nieko žinoti ir galima pasiduoti bet kam. Prasidėjus pandemijai supratau, koks svarbus yra stabilumas, – sakė G.Grinevičiūtė. – Šis laikas ypatingai lavina daugiaplanio mąstymo gebėjimus ir skatina neprisirišti prie vienintelės idėjos. Gebėjimas turėti planus „B“, „C“ ir „D“ yra vertingas, bet kai turi labai aiškią viziją, kurią yra sudėtinga pritaikyti kažkur kitur, sukurti atsarginius planus tampa ne taip lengva.“

– Kūrybiniai planai jau ne kartą pakito ir ruošiantis „Šokio skalbimo mašinai ir mamai“ premjerai. Pavasarį premjera negalėjo įvykti dėl šalyje įvesto karantino. Dabar, antrą kartą susidūrus su visuotinio karantino ribojimais, spektaklį ketinate pristatyti virtualiai – rengiate tiesioginę premjeros transliaciją. Ko turėtų tikėtis žiūrovas?

– Bandysime ieškoti kompromiso ir pritaikyti šokio spektaklį kamerai. Dirbdami analizuojame, kaip būdamas su mumis erdvėje spektaklį patirtų žiūrovas, kokias priemones turėtume naudoti, kad žiūrovas tai galėtų patirti ir ekrane. Šiuolaikinis šokis yra dėkingas tuo, kad yra atviras visoms kitoms formoms, jį galima lengvai pritaikyti kitoms medijoms. Bet norint darbą perkelti į ekraną, reikia kitokio pasiruošimo. Neretai transliacijos yra rizikingas žingsnis, nes tai tampa daugiau nei tik scenos menu.

Vytauto Pluko nuotr./Greta Grinevičiūtė
Vytauto Pluko nuotr./Greta Grinevičiūtė

– Ar nebūtų lengviau tiesiog pralaukti šį laikotarpį, nei bandyti pritaikyti spektaklį kameros akiai?

– Skirtingoms situacijoms veikia skirtingi veiksniai. Paskelbus antrą karantiną nebeturime nei finansinių galimybių, nei kūrybinių išteklių ir energijos dar kartą atidėti šią premjerą. Net nežinome, kuriam laikui turėtume ją nukelti. O jau norisi paleisti šį darbą, kad idėja taptų nebepriklausoma nuo mūsų. Ir jeigu šiuo metu gyvenimas diktuoja tokias taisykles, mes pasistengsime žaisti pagal jas.

Labai tikiuosi, kad kažkada galėsime spektaklį sugrąžinti į tokią formą, kurią įsivaizdavau nuo pat pradžių. Iš kitos pusės, gal jis ir turi būti toks, koks yra dabar. Kartais mėgstu būti fataliste ir galvoti, kad jeigu taip jau atsitiko, kad pasirinkome šį kelią, vadinasi, toks jis ir turėjo būti. Šią situaciją priimu kaip dar vieną iššūkį savo kūrybiniame kelyje.

– „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ – antroji trilogijos, skirtos objektui ir šeimos nariui, dalis. Kodėl su artimaisiais lengviau kalbėti per objektus?

– Nors ši forma atėjo intuityviai, pradėjus daugiau ją analizuoti supratau, kad tai nėra šiaip sau kilusi idėja. Pastebiu, kad tiek aš, tiek mano aplinkoje esantys mano kartos žmonės santykį su savo tėvais ir kitais šeimos nariais mezga per buitį. Jeigu nori priartėti prie savo mamos, tetos ar močiutės, padedi gaminti maistą, klausai receptų, patarimų apie namų ruošą. Tėčiui padedi dengti stogą, klijuoti tapetus ar siurbti kambarį. Man buities elementas tampa atspirties tašku užmegzti pokalbį tiek su šeimos nariu, tiek su savimi pačia.

Šiuolaikinis šokis yra dėkingas tuo, kad yra atviras visoms kitoms formoms, jį galima lengvai pritaikyti kitoms medijoms.

– Ruošiantis pirmos triptiko dalies „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ premjerai pasakojai, kaip vaikystėje tėtis tave mokė siurbti kambarį, ir kad dėl šių pamokų dulkių siurblys tau kelia asociacijas su tėčiu. Kas sieja mamą ir skalbimo mašiną?

– Skalbimo mašiną pasiūlė režisierius Paulius Markevičius, kuris prisidėjo kuriant pirmąją trilogijos dalį. Su juo apie tai diskutuojant prisiminiau, kaip mano šeimos moterys džiaugdavosi įsigyta nauja, europietiška skalbimo mašina, kuri nereikalaudavo daug fizinių pastangų, pati gręždavo, išpildavo vandenį ir t.t. Jos atsiradimas būdavo milžiniška šeimos šventė. Kadangi man mama neasocijuojasi su jokiu buities daiktu, aš labai įsijaučiau į šią idėją ir dabar net imu matyti mamą kaip skalbimo mašiną, įsivaizduoju, kaip ta mašina galėtų šokti.

– Šoki mamai, kurios netekai dar vaikystėje.

– Santykio nebuvimas taip pat yra santykis. Taip pat galima bandyti jį megzti ir ieškoti su žmogumi, kurio nebėra. Motinos paveikslą man suformavo kiti žmonės – močiutė, teta, artimiausi draugai, dėstytojos ir dėstytojai, tėtis ir visi kiti, kurie mano gyvenime pakeitė motinos figūrą. Spektaklyje girdimi kitų žmonių prisiminimai ir jiems skambant aš bandau susikurti savo prisiminimus ir ryšį su mama. Galvojau, kad spektaklį mamai kursiu kažkada ateityje, bet viskas taip susidėjo, kad tiesiog pajutau, jog turiu tai daryti dabar. Emociškai tai turbūt sunkiausia, ką esu dariusi gyvenime.

Santykio nebuvimas taip pat yra santykis. Taip pat galima bandyti jį megzti ir ieškoti su žmogumi, kurio nebėra.

– Ar turi bent vieną tikrą prisiminimą apie mamą?

– Daugiausia, ką prisimenu, remiasi kitų pasakojimais. Turiu vieną prisiminimą, kurį sau vis kartoju, kad jis nepabėgtų ir nedingtų, bet nežinau, jis tikras ar ne. Tada nebuvo jokių liudininkų, buvau tik aš ir mama. Suprantu, kad per tiek metų šis prisiminimas turbūt labai modifikavosi. Bet aš net nežinau, ar jis yra tikras.

– Kaip išsaugoti prisiminimus?

– Tai yra labai sudėtinga. Kai pradėjau tyrinėti atmintį ir kaip ji iš tikrųjų veikia, pasidarė net šiek tiek baisu, nes supratau, kad tikriausiai tie prisiminimai, kuriuos turiu, yra netikri, viso to niekada nebuvo arba viskas labai smarkiai pakitę nuo realybės. Kartais atmintis užfiksuoja tai, kas yra labai toli nuo realybės. Man šis atminties žaismas ir bandymas prisiminti kūnu ir mintimis yra labai įdomus procesas.

– Kuriant spektaklį su kūrybine komanda daug diskutavote apie mamas, santykį su jomis, dalinotės prisiminimais. Kokią pagrindinę užduotį sau kėlėte?

– Ilgainiui svarbiausia užduotimi tapo išgyvenimai ir prisiminimai, o atmintis – pagrindiniu mūsų tyrimų objektu. Bet kalbėjome apie atmintį plačiąja prasme – ne tik minčių bei jausminę, bet ir kūno. Su kokiomis emocijomis asocijuojasi mamos? Kokie yra pagrindiniai būdai patirti ir prisiminti? Šie klausimai tapo pagrindiniu vedliu kūrybiniame procese.

– Ar nagrinėdami prisiminimus su kūrybine komanda bandote apibendrinti mamos figūrą?

– Man buvo labai gražu proceso metu klausyti prisiminimų ir pasakojimų apie mamas, nes atrodė, kad jie visi galėtų apibūdinti tą pačią mamą. Mes nebandome nupiešti tikslaus ir aiškaus paveikslo, kokia ji turi būti, bet kvestionuojame tai, kas yra atsiminimas, buvimas, patyrimas. Spektaklyje apibendrinsime visus prisiminimus, šalia to nuskambės ir mano atviras ir nuoširdus mamai skirtas monologas. Visa tai nupiešia bendrą mamų paveikslą.

Nebandome nupiešti tikslaus ir aiškaus paveikslo, kokia ji turi būti, bet kvestionuojame tai, kas yra atsiminimas, buvimas, patyrimas.

– Šis spektaklis – dar vienas labai asmeniškas tavo kūrinys. Kaip į šį darbą reaguoja tavo šeima? Juk tema paliečia ir visos šeimos netektį.

– Praėjusį rudenį, kai jau buvo prasidėjęs spektaklio kūrybinis procesas, mano tėtis atvyko į Vilnių ir aš jam papasakojau, kad kuriu spektaklį apie mamą. Jis nieko nesakė, bet mačiau, kad jam tai yra sunki tema. Mes turėjome nuostabų savaitgalį ir jis tuomet man daug papasakojo apie mamą. Tėčiui nėra labai suprantama mano kūryba, bet jis supranta, kad man yra svarbu surasti asmeninį požiūrį į mamą, mamystę ir mamų pasaulį. Jis yra subtilus ir tylus žmogus, bet iš jo reakcijos supratau – daryk.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis