Kas lemia apsisprendimą turėti ar neturėti vaikų?
Tai yra sudėtingas klausimas, į kurį kiekvienas turi atsakyti asmeniškai. Aš žinau, kad šį sprendimą priimu pati. Bet žvelgdama už savo socialinio burbulo pastebiu, kad sprendimą lemia įsitikinimai, artimųjų spaudimas, išankstiniai nusistatymai. Spektaklyje „Šokis objektui ir vaikui“ man norisi kvestionuoti, ar tai yra žmogaus pasirinkimas, ar mūsų žaidžiamas socialinių rolių žaidimas. Tikiuosi, kad po šio spektaklio žiūrovų galvose kils diskusijos šia tema.
Kartais jauni menininkai nenorą turėti vaikų motyvuoja tuo, kad šie trukdytų visiško atsidavimo reikalaujančiai kūrybai.
Yra žmonių, kurie yra linkę sudievinti tai, ką daro kūrybiniame pasaulyje, bet tai yra nesąmonė. Viską įmanoma suderinti, jei tik turi noro. Nėra nieko aukščiau už žmogiškumą ir žmogišką santykį. Sudievindami savo kūrybą darome dideles klaidas. Koks skirtumas, sukursi spektaklį ar ne, nutapysi paveikslą ar ne. Svarbiausia, kaip elgiamės vienas su kitu. Didžioji dauguma mano aplinkos kūrėjų yra linkę kvestionuoti norą turėti vaikų, bet tikrai nekalba apie tai, kad kūryba yra priežastis jų neturėti.
Kalbant apie tėvystės pasirinkimą dažnai atrodo, kad nenorėdamas susilaukti vaikų turi tarsi pasiteisinti prieš visuomenę.
Man atrodo, kad tai yra įprastas dalykas. Jeigu šis sprendimas priimtas ne dėl sveikatos problemų, turi tarsi atsiprašyti visų dėl tokio savo sprendimo. Aš sau palieku teisę ateityje pakeisti nuomonę apie tai. Kol kas dar ir pati jaučiuosi kaip vaikas. Gal mano karta lėčiau bręsta ir būdami trisdešimtmečiai nesame pasiruošę kurti šeimą?
Ar tai – devyniasdešimtųjų kartos paveikslas?
Mes užaugome ir supratome, kad neturime gyventi pagal tuos standartus, pagal kuriuos gyveno mūsų tėvai ir seneliai. Laikai pasikeitė ir mes nebesirenkame gyventi dėl vaikų. Nežinau, gal dėl to esame egoistai.
Netrukus žiūrovai bus pakviesti į trečią spektaklių ciklo, skirto objektui ir šeimos nariui, dalį. Pirmasis spektaklis „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ pristatytas 2018 m., antrosios dalies „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ premjera įvyko 2020 m. pabaigoje. Trečioji dalis yra skirta objektui ir vaikui. Atrodytų, kad visas ciklas yra odė tradicinei šeimai.
Iš šono pasižiūrėjus gali taip pasirodyti, bet kai į kiekvieną darbą pradedi žiūrėti giliau imi suprasti, kad toje tradicinėje šeimoje viskas nėra taip gražu. Norėtųsi pakviesti visus žiūrovus, kurie matė visas tris dalis, padiskutuoti apie šeimos suvokimą. Kas yra svarbiau: ar tradicinė šeima, ar tai, kad šeimoje, kad ir kokia ji bebūtų, žmonės užaugtų geri, būtų sveiki ir laimingi.
Pirmosios dvi dalys buvo skirtos tikriems žmonėms iš tavo gyvenimo ir objektams, kurie juos simbolizavo, – tėčiui ir dulkių siurbliui, mamai ir skalbimo mašinai. Trečioji dalis yra abstraktesnė – šokis yra skiriamas vaikui, kurio tavo gyvenime dar nėra. Ar dėl to jam nėra priskirto objekto?
Šis spektaklis nebus tik apie mane ir mano asmeninius išgyvenimus, kaip prieš tai buvę du darbai. Scenoje kartu su manimi bus dar keturi žmonės, kurie kalbės iš savo perspektyvų. Vieni turi vaikus, kiti – ne. Dėl to išsirinkti vieną objektą šį kartą buvo nenaudinga.
Kodėl šį kartą nusprendei į sceną žengti ne viena?
Man patinka ir yra įdomu kurti solo darbus, bet norėjau sau išsikelti iššūkį ir pasikviesti daugiau žmonių kurti kartu. Šis darbas yra nevienalytis, jis daug kompleksiškesnis ir įvairesnis. Tai ne tik toks šokio spektaklis, kurį mes suprantame bendrąja prasme, bet jis kartu teatrinis ir filmografinis, kur kamera veikia kaip choreografinis vienetas.
Kiek spektaklyje bus grynojo šokio?
Tai priklauso nuo to, kaip kas supranta šokį. Jeigu jį vertinsime tik kaip kūno judesį, tuomet jis spektaklyje užims maždaug trečdalį laiko. Bet aš šokį matau ir kaip kameros, žodžio ir net muzikos choreografiją. Spektaklyje yra daug filmuotos medžiagos ir nemažai galvojama apie santykį tarp to, kuris filmuoja, jo kolegos scenoje ir kameros. Iš šono stebint operatorių ir scenoje veikiantį aktorių atsiranda tam tikros figūros. Ir kas tai yra, jei ne choreografija? Bet aš suprantu, kad tai, ką aš suvokiu kaip šokį, nebūtinai ir kitiems yra šokis. Gal per plačiai mąstau apie jį, bet nesinori susiaurinti, kad čia dar yra šokis, o čia – jau nebe. Man patinka išplėsti šokio sąvoką ir žiūrėti, kur tai nuves.
Šiame darbe laviruojate tarp to, kas yra tikrai ir netikra. Ar spektaklyje maišysis kūrybinės komandos tikros nuomonės su fikcija?
Kūryboje mane labai domina fikcijos ir realybės santykis bei tarp jų išsitrynusios ribos, kuomet nebežinai, kas yra tikra, o kas – ne. „Šokis objektui ir vaikui“ yra labai kompleksiškas darbas, kuriame žaidžiame su kauke ir nuoširdumu, kur mano tikra nuomonė kontrastuoja su ta nuomone, kurią vaidinu. Bet tai nekeičia spektaklio esmės ir tai, ką darome scenoje, yra šimtu procentų nuoširdu.
Spektaklio „Šokis objektui ir vaikui“ dramaturgiją kuria Birutė Kapustinskaitė, muziką – Agnė Matulevičiūtė, kostiumus – Rūta Kyguolytė, šviesų dizainą – Julius Kuršis. Scenoje veikia: G.Grinevičiūtė, B. Kapustinskaitė, A.Matulevičiūtė, Aldona Vilutytė ir Paulius Markevičius.
Spektaklį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Spektaklio premjera gegužės 18 ir 19 dienomis vyks „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius).
