Kitą dieną po spektaklio su Giedre kalbėjomės apie tai, kaip ji sukaupė drąsos ir pradėjo kurti savarankiškai, susidorojo su dideliais lūkesčiais sau bei kūrybos procesą pavertė lengvu ir išlaisvinančiu. Netrukus po to pasiekė žinia, kad Giedrei Kirkilei skirtas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ už indėlį formuojant Lietuvos šiuolaikinio šokio lauką.
– Giedre, kaip ir kodėl kilo poreikis sukurti solinį darbą?
– Iš susireikšminimo – tiek metų dirbau kaip atlikėja, žmonės mane vertino ir gyrė, bet niekas taip ir nesukūrė man solinio darbo, tad teko pačiai imtis. Čia, žinoma, ironizuoju, nes manau, kad susidėjo daug įvairių aspektų.
Mane labiausiai vedė smalsumas, noras išbandyti, patirti savo kūrybos procesą. Sukaupiau nemažai šokio patirties ir žinių, praėjau kūrybinius procesus su studentais, tad norėjau dirbti studijoje, nevaržoma jokių kontekstų, poreikių, nuomonių, kitų žmonių vizijų...
Mane labiausiai vedė smalsumas, noras išbandyti, patirti savo kūrybos procesą.
Kolegos mane ir seniau skatino imtis kūrybos, bet beveik visą savo atlikėjos karjerą, iki pat 2018 m., dar dirbau ir kaip teisininkė verslo įmonėje, todėl savo kūrybai nebuvo nei laiko, nei energijos. Tuomet pažiūrėjau į savo gimimo datą ir supratau, kad jei dar noriu išmėginti kūrybą, reikia skirti visą savo laiką šokiui.
2020 m. gavau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją. Tik tuomet išdrįsau užsidaryti studijoje viena ir pradėti ieškoti, ką ir kaip man norisi kurti. Dirbau viena tikrai ne dėl noro sukurti monospektaklį. Tai be galo sudėtingas žanras, ypač jei kuri pats sau – procese nėra atstumo, išorinės akies ir visas krūvis priklauso vienam atlikėjui.
Tačiau kai dirbi su kitais atlikėjais kyla kitokie sunkumai – rasti tinkamus darbo metodus, iškomunikuoti kūrinio idėją, įgyvendinti menines vizijas ir tuo pačiu išnaudoti atlikėjų potencialą. Žinojau, kad mano procesas bus lėtas, ilgas ir klaidžiojantis, todėl nenorėjau kviesti kažką klaidžioti kartu, arba net nežinojau, kas būtų tas tinkamas pakeleivis.
– Ar tam reikėjo drąsos?
– O taip. Iš vienos pusės dėl to, kad ilgą laiką apibrėžiau save kaip atlikėją, abejojau ar turiu kūrybinių kompetencijų. Šiek tiek sureikšminau ar romantizavau choreografo vaidmenį, atrodė, kad jei iš anksto neturiu konkrečios kūrinio vizijos, temos ar to ypatingo „negalėjimo nekurti“, tai nėra kam gaišti laiko. Bet kūrybos procesai būna skirtingi ir niekas neatsiranda savaime, viskam reikia laiko ir pastangų. Manau, kad choreografinių kompetencijų man tikrai dar labai trūksta, bet jos neatsiras, jei nepradėsiu dirbti.
Mažų formų ar eksperimentinių kūrinių nėra kur parodyti.
Drąsos pareikalauja ir pati šokio kūrinių specifika, o taip pat Lietuvoje esančios šokio pristatymo platformos. Mažų formų ar eksperimentinių kūrinių nėra kur parodyti, o tai reiškia, jeigu nori pasidalinti rezultatu, tai turi būti pilnas spektaklis, kuriam reikia tinkamos erdvės, materialinių resursų, žiūrovų, kurie mano kūrybai skirtų laiką ir pinigus. Tai yra didelė atsakomybė.
Taip pat dėl to, jog esu žinoma ir vertinama šiuolaikinio šokio bendruomenėje, dėstau LMTA, jaučiau didžiulį lūkesčių svorį. Nebūtinai tie lūkesčiai yra tikri, galbūt tai ir mano pačios susikurtos baimės, tačiau atrodė, kad neturiu teisės padaryti prastai. Kai tik pradėjau vystyti šį projektą, važiuodama į salę jausdavau tokią baimę, kartais būdavo net fiziškai bloga.
– Kaip pavyko susitvarkyti su šiais lūkesčiais?
– Man šis kūrybinis procesas buvo tarsi kelias per nepakankamumo prakeiksmą. Nuolatinis spaudimas siekti dar daugiau, geriau. Niekada nesi pakankamai gražus, geras, turtingas, pakankamai pasiekęs, visada galima rasti, kas yra nepakankama. O dar jei kažkurioje srityje neatitinki standartų ar kažkieno lūkesčių (kurie taip pat neturi ribų), tai ir klimpsti nuolatinio nepasitenkinimo savimi liūne.
Man šis kūrybinis procesas buvo tarsi kelias per nepakankamumo prakeiksmą.
Leidausi į savęs priėmimo procesą, kurio dalimi buvo ir profesiniai lūkesčiai. Tam reikia nusimesti perfekcionizmą ir suprasti, kad nereikia visko padaryti tobulai, užtenka padaryti pakankamai gerai. Šis suvokimas labai išlaisvina. O vėliau, kai darbas jau turėjo savo ryškius kontūrus, kai jis atsiskyrė nuo manęs, tuomet su lūkesčiais ir profesinėmis ambicijomis padėjo tvarkytis nuolankumas pačiam darbui.
– Ar tau buvo svarbiau sukurti profesine prasme vertingą darbą, ar labiau siekei išreikšti save? O gal teko ieškoti kompromiso?
– Ėjau į kūrybos procesą dėl paties proceso, dėl savęs, o ne įsitikinusi, kad galiu padaryti kažką vertingo profesine prasme ar patinkančio žiūrovams. Kai ėmė ryškėti darbo tema ir forma, jutau, kad nors ėjau per asmeniškas patirtis, bet panašius procesus ir virsmus išgyvena daugelis, todėl galbūt verta tuo pasidalinti. Tuomet beliko pasistengti, kad ir iš profesinės pusės darbas būtų pakankamai geras – kuo tikslesni meniniai sprendimai, dramaturgija, tinkamai parinktos išraiškos priemonės ir atlikimas.
Kai ėmė ryškėti darbo tema ir forma, jutau, kad nors ėjau per asmeniškas patirtis, bet panašius procesus ir virsmus išgyvena daugelis.
Kalbant apie kūrinių vertę, tai profesionalų bendruomenė ir žiūrovai, kurie tiesiog domisi šokiu, turi ganėtinai skirtingus poreikius ir kriterijus. Labai retais atvejais tikrai nuostabiems darbams pavyksta pamaitinti abu sluoksnius. Nors dar ir tie „sluoksniai“ sudaryti iš skirtingų žmonių! Aš neturėjau ambicijos sukurti visiems vertingą darbą, man turbūt svarbiau buvo aiškiai ir atvirai kalbėti su žiūrovais per menines priemones.
– Kokia yra tavo savijauta po premjeros?
– Galbūt šiandien jaučiu popremjerinę euforiją, tačiau nuoširdžiai savimi didžiuojuosi. Džiaugiuosi tuo, ką man davė kūrybinis procesas ir tuo, ką pavyko sukurti. Iš atsiliepimų sprendžiu, kad bent dalis žiūrovų pajuto tai, kuo norėjau pasidalinti, dėl to manau, kad kūrinys yra pakankamai pavykęs. Na, bet sulauksiu kritikų atsiliepimų, kolegų analizės, tuomet dar prisiminsiu, kad žmonės, kuriems nepatiko, tiesiog nieko nesako po spektaklio ir nusileisiu ant žemės. (juokiasi)
– Kas nulemia, jog po premjeros kyla euforija, o ne vadinamoji popremjerinė depresija?
– Po premjeros neišvengiamai ateina tuštuma, pasijaučia nuovargis ir atoslūgis. Tačiau kokia emocinė būsena užklups po pirmo spektaklio, turbūt labiausiai nulemia, kaip praėjo premjera ir kaip/ar darbas suskambėjo, susitikus su žiūrovais. Jei kelis mėnesius dirbi, o per premjerą kažkas nepavyksta arba pajauti, jog žiūrovas visai neranda santykio su darbu, tuomet tikrai gali įkristi į nusivylimo ir beprasmybės duobę.
Kaip kūrėja patyriau, kad labai svarbi proceso pabaiga, paskutinė savaitė ar dvi iki premjeros, nes darbų, reikalų, klausimų, nerimo yra be galo daug. Labai lengvai galėjau „perdegti“, ypač kadangi dirbau viena ir buvau už viską atsakinga. Tačiau nuolat sau primindavau, kad turėsiu pati atlikti spektaklį ir ši atsakomybė vertė labai atidžiai rūšiuoti, ką tikrai būtina padaryti ir kaip tinkamai pasirūpinti savo fizine ir emocine būkle.
Manau, kad savijautai po premjeros labai didelę įtaką turi lūkesčiai ir tikslai, kuriuos išsikėlei rezultatui bei kaip įsivardini projekto sėkmę. Lūkesčių mes visi turime, tik neretai jie nėra įsisąmoninti, todėl pasibaigus projektui galime net neturėti atskaitos taškų, kurie leistų suvokti – sėkmingas tai projektas ar ne?
Per dideli neįsisąmoninti lūkesčiai sau ir savo darbui kūrybinio proceso pradžioje mane tiesiog paralyžiuodavo. Tuomet pamėginau ramiai suvokti ir įsivardinti savo tikslus bei kas turėtų įvykti, kad šį projektą laikyčiau sėkmingu.
Per dideli neįsisąmoninti lūkesčiai sau ir savo darbui kūrybinio proceso pradžioje mane tiesiog paralyžiuodavo.
Mano raktas buvo susitelkti į procesą ir sumažinti lūkesčius rezultatui. Nuolatos sekiau ir stebėjau, kokios strategijos ir nuostatos veikia, kad pakeliui nepamesčiau mėgavimosi procesu, kad pastangos nevirstų prievarta prieš save, kad išbūčiau pasimetimo, frustracijos, abejonių etapus. Tikrai ne visuomet lengvai rasdavau tinkamus būdus ir buvo be galo sudėtingų etapų, bet po visko jaučiuosi stipresnė, drąsesnė, atsparesnė.
– Darbo pavadinimas „Kraitis“ kelia asociacijas su jaunosios turtu, kurį ji po vestuvių atsineša į vyro šeimą. Kiek šis darbas yra autobiografinis bei ką tau simbolizuoja siūlai?
– Aš bijojau šio pavadinimo, nes jis asocijuojasi su folkloru ir archaika. Tačiau šiame darbe kraičio aš nesieju su santuoka, o labiau su perėjimu į savarankišką suaugusį gyvenimą.
Žodis „kraitis“ kyla iš žodžio „krauti“. Nors neaudžiame ir nebekaupiame patalų, baltinių, lovatiesių, bet sąmoningai ir nesąmoningai susirenkame nematerialų turtą: iš tėvų, mokytojų, socialinės aplinkos, vartodami kultūros produktus. Tos susirinktos vertybės, rolės, lūkesčiai, elgesio modeliai, mąstymo būdai, kompleksai, dorybės ir visa kita neišvengiamai tampa mūsų dalimi. Vieni mums padeda būti geriausia savo versija ir kurti tvarius santykius, kiti – stabdo, trukdo, kenkia, vargina mus pačius ir aplinkinius. Periodiškai tą „kraitį“ reikia peržiūrėti, išardyti ir iš naujo susikonstruoti.
Susirinktos vertybės, rolės, lūkesčiai, elgesio modeliai, mąstymo būdai, kompleksai, dorybės ir visa kita neišvengiamai tampa mūsų dalimi.
O siūlai... Jie labai gražūs, aš juos nusipirkau, nes buvo malonu juos liesti. Tuomet atsirado mezgimas, tai tokia moteriškos meditacijos forma, minčių susiorganizavimo praktika. Siūlai apskritai įkrauti įvairių metaforų ir asociacijų. Jau sukūrusi kostiumą sužinojau, kad dzūkiškai kraitis vadintas „šarvas mergos nutekančios“. Ardydama siūlus aš permąstau savo pačios susiformuotus įsitikinimus, kompleksus, įsivaizdavimus, vertybes ir lūkesčius. Gal iš naujo sumezgus siūlus gausis patogesnis šarvas, kuris saugos, bet netrukdys būti pilnaverčiu žmogumi ir kurti darnų ryšį su kitais.
– Po premjeros, pokalbio su teatro kritiku Andriumi Jevsejevu metu, sakei, jog tau nepatinka, kai scenoje yra matoma atlikėjo saviterapija, tačiau kartu minėjai, jog šio spektaklio kūrybos procesas tau turėjo terapinį poveikį. Kaip manai, kada saviterapija virsta įdomiu meno kūriniu?
– Manau, kad visas menas iš esmės yra bent kiek terapinis, nes kūrėjai pasirenka jiems jautrias, aktualias temas ir jas įvairiais kampais permąsto, pervertina, išanalizuoja. Man asmeniškai atrodo, kad jei po kūrybinio proceso nesijaučiu kažkuria kryptimi paaugusi, tai nelabai reikalingas tas menas... O terapija pavirsta meno kūriniu tuomet, kai kūrėjas sugeba atsitraukti ir matyti kūrinį kaip kūrinį, o ne tik kaip savo procesą.
Atsispyrus nuo terapinių temų ar net kūrybos metodų vėliau būtina panaudoti ir meninius įrankius suformuoti darbui, kuris būtų tinkamas dalintis. Nesvarbu nuo ko pradėjai, tačiau darbui įgyjant formą, pasikeičia kriterijai, kuriais vertini kūrinį ir sprendimus stengiesi priimti ne pagal tai, kas gerai veikia terapiškai, bet pagal tai, kas reikalinga kūriniui.
Terapija pavirsta meno kūriniu tuomet, kai kūrėjas sugeba atsitraukti ir matyti kūrinį kaip kūrinį, o ne tik kaip savo procesą.
– Tavo kūrinyje yra vieta, kai sakai, jog nesupranti savo amžiaus. Ką tai reiškia tau, kaip kūrėjai, moteriai? Kaip manai, ar Lietuvos šiuolaikinio šokio lauke egzistuoja diskriminacija dėl amžiaus?
– Frazė spektaklyje „aš nesuprantu savo amžiaus“ nėra susijusi su šokiu. Ji yra asmeninė ir man primena prosenelės žodžius, kuriuos man persakė mama: „vaikeli, kūnas senas, bet širdy tai man aštuoniolika“. Aš nežinau, kaip turėčiau jaustis ir kokia turėčiau būti tokio amžiaus, kokio esu.
Manau, jog šis klausimas yra sudėtingas ne man vienai, periodiškai visi pasimetame pažiūrėję į pasą. Juo labiau, kad vakarietiškoje visuomenėje yra tikrai stiprus jaunystės kultas. Branda ir patirtis tikrai vertinama prasčiau nei jaunystė, energija ir potencialas. Išoriškai taip pat. Tai ir bandome iš paskutiniųjų užburti savo laiką, išsilyginti raukšles, susigrąžinti stangrumą ir proto aštrumą.
Vyresnio amžiaus atlikėjų yra mažai dėl įvairių priežasčių – nebeatitinka choreografų lūkesčių ar reikalavimų, palieka profesiją, nes nusidėvi kūnas ir nervų sistema...
Žinoma, šokėjos profesija šį klausimą dar labiau apsunkina, tikriausiai kitose profesijose yra kitaip. Vyresnio amžiaus atlikėjų yra mažai dėl įvairių priežasčių – nebeatitinka choreografų lūkesčių ar reikalavimų, palieka profesiją, nes nusidėvi kūnas ir nervų sistema, arba nebegali ar nebenori už mažiau nei minimalią algą lėkti per visus įmanomus projektus, dirbti papildomus darbus ir kartais tiesiog nepavalgyti.
Lietuvos šiuolaikinio šokio scenoje vyresnių atlikėjų matome mažai, bet ir visame šokio lauke jų apskritai nėra likę daug. Dauguma choreografų dirba projektiniu pagrindu ir renkasi tokius atlikėjus, kokių reikia konkrečiam projektui. Manau, kad tikrai nemažai choreografų kviečia įvairaus amžiaus atlikėjus, tad nepastebiu diskriminacijos.
– Kaip manai, kokia šio spektaklio ateitis?
– Aš labai norėčiau, kad šis darbas toliau gyventų sceninį gyvenimą, man įdomu, kaip jis keistųsi, tačiau aš pati neketinu organizuoti jo rodymų, nebent kas nors pakvies ir pasirūpins organizacine bei materialine puse.
Didžiąją dalį savo profesinio gyvenimo tekdavo patiems ir kurti, ir atlikti, ir viskuo rūpintis: rašyti projektus, organizuoti kūrybinį procesą, tampyti šokio dangą, scenografiją, vairuoti automobilį į gastroles, skalbti kostiumus, rūpintis reklama ir t.t. Galiausiai šiaip ne taip išeidavom „ant nulio“. „Ant senatvės“ noriu turėti adekvačias darbo sąlygas kaip menininkė, o ne visų galų meistrė. Na, o jei jos neįmanomos, nes nelabai kam šito spektaklio reikia – tai tegul taip ir lieka.
Kitas aspektas, kodėl man svarbu, kad kažkas nuspręstų, ar reikia šį spektaklį pristatyti publikai, yra tai, kad pati esu jo kūrėja ir atlikėja, todėl atstumas, kiek aš galiu nuo jo atsitraukti, yra labai ribotas.
