Visi susitiksite spektaklio „Šokis objektui ir vaikui“ scenoje. Kas kiekvienam iš jūsų yra tas objektas, kuriam šoksite?
Paulius: Kyla dvi mintys: pirma, spektaklyje veikia objektai – tarsi tęstinės linijos iš prieš tai buvusios Gretos (Gretos Grinevičiūtės, spektaklio idėjos autorės ir choreografės – aut. past.) santykių ir objektų analizės. Ir šiame spektaklyje jie atsiranda, veikia scenoje. Tačiau man reikšmingesnis yra kitas objektas, kuris taip pat yra stipri spektaklio ašis – tai žiūrovas ir jam vaizdą perduodanti kamera. Kita vertus, žiūrovas tuo pačiu yra ir spektaklio veikėjas. Mes kalbam apie žmones, kurie susiduria su šeimos, vaikų klausimu, jų pasirinkimu: ar jie turi vaikų, kiek jų turi, ar jie nori jų turėti daugiau, ar jų nenori, negali turėti – toks klausimas, manau, liečia kiekvieną. Mes, dalindamiesi savo autentiškomis istorijomis, žiūrovo poziciją kartais palaikom, kartais – ne visai. Kai kur žiūrovas virsta vaiku: jis gali vaiko akimis pasižiūrėti, kaip atrodo suaugusiojo pasaulis, kai paties akys yra metru žemiau.
Aldona: Man asmeniškai „Šokis objektui ir vaikui“ veikiau yra mano, kaip žmogaus, aktorės, kūrėjos, kuri turi vaiką, šokis objektui. O objektas yra žmogus su labai skirtingomis pozicijomis, ką Paulius jau minėjo. Objektas yra žmonės, kurie nenori turėti vaikų, žmonės, kurie nori turėti ir negali, žmonės, kurie turi daug vaikų ir galvoja, kad nerealizuoja savęs kūryboje. Tam tikra prasme bes bandome pateisinti kiekvieną žmogų ir jo pasirinkimą.
Tam tikra prasme bes bandome pateisinti kiekvieną žmogų ir jo pasirinkimą.
Agnė: Nežinau, ar mano atveju esminis yra „objektas“ – veikiau medija, per kurią man tenka kalbėti scenoje. Tai yra garso medija, tiksliau – balsas ir jo transliuojamos, konstruojamos ir dekonstruojamos tezės, kurios man tapo tam tikru objektu, ne tik kuriant garsinę spektaklio dramaturgiją, bet ir labai aiškiai transliuojant vieną iš pozicijų, kuri iš tikrųjų yra labai plati. Mano objektas yra garsas, sumaišytas su balsu, ir mano būsenos tame.
Birutė: Man atrodo, ne veltui Gretos darbai anksčiau buvo su konkrečiais daiktais: dulkių siurbliu ir skalbimo mašina. Šiame darbe objektas taip ir liko neįvardintas – sau interpretuoju, kad čia yra objekto idėja, kad tų objektų gali būti daug. Pats vaiko klausimas yra veikiau vaiko idėja: jo turėjimo ar neturėjimo konceptas, bet nebūtinai kažkoks konkretus, egzistuojantis vaikas, apie kurį mes visi kalbam.
Spektaklyje paliečiami skirtingi požiūriai į tėvystę. Kiek juose fikcijos, o kiek – kiekvieno iš jūsų asmeninio matymo?
Aldona: Man regis, kad visuomenėje atsiranda tam tikri statusai: vienoje srityje „aukščiau“ yra tie, kurie turi vaikų, – jie yra šaunuoliai, pilnaverčiai ir save realizavę, o kitoje sferoje – atvirkščiai. Kartais kūrybiniame lauke moterys, kurios laukiasi arba susilaukė vaikų, jau yra nurašomos, vis dar išgirsti tokių dalykų, kad nebegali kurti, vaidinti, nes tau „pienas galvoj“ ir tik buitinės problemos. Mes apie tai labai daug diskutavom. Kiekvienas iš mūsų – ir tas, kuris turi vaikų, ir tas, kuris neturi, – tam tikrose situacijose turime teisintis, kodėl taip yra. Tarsi atsiprašinėti: „atsiprašau, bet aš nusprendžiau, man atsitiko taip.“
Birutė: Kūrybiniame procese visai nemažai atsispiriame nuo savęs. Bet galutiniame rezultate, į kurį tai nuveda, aišku, atsiranda fikcijos. Pirminis taškas, kuriame tu pradedi galvoti, yra asmeninis, bet vėliau vyksta daug transformacijų, tad tikrai nebūtinai išlieka „aš galvoju būtent taip, o tu galvoji taip“. Tuos skirtingus požiūrius, kuriuos išgryninom, pabandėm koliažo principu įpinti į bendrą visumą.
Šiame spektaklyje kaip veikiančius personažus žiūrovai išvys ne tik aktorius, bet ir dramaturgę Birutę, ir kompozitorę Agnę. Ką, jūsų nuomone, šiam spektakliui suteiks skirtingų kūrybos sričių kūrėjų buvimas scenoje?
Agnė: Šiuo atveju aš esu ne tik kompozitorė, bet ir savo kūrybos atlikėja, kurios (kaip ir mūsų visų) nuomonės, patirtys, autobiografiniai pastebėjimai vienaip ar kitaip buvo pakelti kubu į fikcinę plotmę. Man labai patinka, kad šiame spektaklyje atsirado mūsų, kaip menininkų, pozicija ar dispocizija šeimos kūrimo klausimu. Dėl to man kompozitorės-atlikėjos spalva atrodo labai papildanti visumą per garso, muzikos mediją. Tokiu būdu visai kitaip pasakomi labai panašūs dalykai, apie kokius kalba Birutė arba kokiuose personažuose yra tiek Aldona, tiek Paulius. Aš lygiai taip pat esu „aš“ per muziką, kuria stengiuosi pasakoti. Manau, kad tai tikrai priduoda kažkokios išskirtinės dramaturgijos: gal tiesiog žmogus kitaip išgirs žinutę negu man atsistojus ir ją pasakius.
Aš lygiai taip pat esu „aš“ per muziką, kuria stengiuosi pasakoti.
Birutė: Kūrybinis priėjimas prie šių klausimų nėra tradicinis: nebuvo pjesės, kurios realizavimui surenkama komanda ir tada visi dirba. Procese visi buvo nuo pat pradžių ir kartu ieškojo tiek formos, tiek kaip kalbėti, apie ką norisi kalbėti. Tad atrodo, kad iki galo likti tame kūrybiniame procese, kuris jau nueina ant scenos, yra organiška. O ar tai baisu, nuolat nelipant ant scenos dabar ant jos būti, – tai aišku, kad baisu. Bet kadangi Greta nuo pat pradžių to norėjo, tiesiog nutariau sau nekelti jokių klausimų, nes, jeigu pradėsiu juos uždavinėti ar kažkaip lygintis su žmonėmis, kurie yra atėję iš aktorinio lauko, tai atsiras per daug dvejonių – geriau kartais sau klausimų nekelti.
Aldona: Tas „aktorinis“ čia irgi yra truputį kitoks – gal net žodis „aktorinis“ netinka apibūdinti tam, kaip mes čia būnam: tai dalinimasis ne tiek faktine, kiek savo jausmine patirtimi. Čia susilieja ir šokis, ir muzika, ir Birutės tekstai, nes kiekvienas turi savo poziciją tiek kaip žmogaus, tiek kaip savo išraiškos formos, kurios arba eina į dvikovą, viena kitai prieštarauja, arba pereina viena iš kitos ir susilieja į visumą. Tuo šiame spektaklyje dramaturgiškai ir režisūriškai žaidžiama.
Paulius: Mane visuomet labai žavi, kai žmonės, neturintys daug profesionalios aktorinės patirties, žengia į sceną ar į filmą ir tada tu gali pamatyti tokių niuansų, kokių aktorius retai gali sukurti. Kad ir Birutės minėta tikra baimė, su kuria mes, studijuodami metų metus, bandome susidraugauti ir kažkur paslėpti, apgauti save ir kitus, kad jos nėra. O čia gali pamatyti tikrą susijaudinimą ir iš to kylančius tokius atradimus, tokius prisitaikymus scenoje – juos labai įdomu stebėti, nes jie yra be galo gyvi, tikri. Man, kaip aktoriui, tuo pačiu tai yra ir labai smagi savi-pedagoginė, edukacinė patirtis.
Norėčiau pasidžiaugti ne tik kaip šiame spektaklyje dalyvaujantis kolega aktorius, bet ir kaip „Meno ir mokslo laboratorijos“ meno vadovas: jau trečias Gretos spektaklis yra rodomas mūsų teatre ir jis tikrai išsiskiria šiuolaikinio šokio ir dabartinio teatro kontekste. Tai yra labai autentiškas darbas, kuriame atsispindi išskirtinis Gretos braižas ir laiko, veiksmo tėkmės scenoje suvokimas. Visuose trijuose darbuose matoma jungianti jėga, Gretos vizija, kuri yra statoma ant išskirtinio jautrumo ir individualios patirties pamato. Individuali patirtis ir šiame spektaklyje yra centrinis betonas, ant kurio jau galime pinti sudėtingesnius tinklus. Kartais gal ir norėtume, kad mūsų gyvenimai būtų pakankamai dramatiškos ir spalvingos istorijos, bet būna, kad spektakliui to pritrūksta, o gal kartais ir nesinori apie kai ką kalbėti.
„Šiuolaikiška“ reiškia, kad spektaklis yra konstruojamas iš tų temų, kurios yra aktyvios ir skaudžios dabar.
Manau, tai yra dalykai, kurie šį spektaklį padaro šiuolaikišku. Ir čia norėčiau pabrėžti, kad „šiuolaikiška“ nereiškia modernaus eksperimento (nors yra ir tokių apraiškų). „Šiuolaikiška“ reiškia, kad spektaklis yra konstruojamas iš tų temų, kurios yra aktyvios ir skaudžios dabar. Darbas yra tarsi ruporas, žvelgiantis į šiandienos problematiką. Tuo pat metu tas ruporas tampa spektaklio formatu. Ir čia svarbus Gretos keliamas šokio ir spektaklio analizės klausimas: kaip mes suvokiame šokį, kaip jį analizuojame, kaip matome – kas jis yra? Spektaklis, kai ant scenos veikia „ne aktoriai“, išlipa iš spektaklio rėmų ir tampa vieta kūrėjams kalbėti. Jis man panašesnis į reiškinį.
Aldona: Greta labai gudriai ir išradingai padarė taip, kad netgi mes su Paulium, aktoriai, lyg pripratę prie scenos, gavom užduotis, kurios reikalauja tokių dalykų, kokių nebuvo kituose spektakliuose. Mes scenoje atvirai pasakojame savo tikras istorijas, neįvilktas į literatūrinį formatą, kuris leistų nuo jų atsiriboti ir nejučia pereiname prie Birutės sukurto teksto, viskas susipina. Žodžiu, mes visi čia esam šiek tiek nestandartinėse situacijose ir formose. Kai kitiems žmonėms sakau, ką mes darom, man neišeina sakyti „spektaklis“, bet aš nerandu kito žodžio. Greta pasiūlė temą, kurioje mes esame ir dalinamės tam tikromis kūrybinėmis formomis bei išraiškomis.
Užsiminėte apie kūrybines užduotis. Ruošiant spektaklio vizualines priemones, buvote paprašyti nupiešti įvairius objektus: žaislą, barškutį, lopšinę, tėtį ir daugybę kitų. Kodėl reikėjo atlikti tokį pratimą?
Birutė: Čia buvo dailininkės Rūtos užduotis. Mes piešėm nežinodami, kam tai bus reikalinga, – mums niekas nesakė. Paskui paaiškėjo, kad tie piešiniai bus naudojami tiek spektaklio vizualinei-reklaminei daliai, tiek scenografijoje. Kaip mes kūrėm turinį, formą, atsispirdami nuo autentiškumo ir tikrumo, ieškodami, kaip tą parodyti scenoje, lygiai taip pat, atrodo, atsirado vizualinis scenovaizdžio sprendimas. Man tas labai patiko.
Aldona: Tai buvo ne vienintelė užduotis kūrybos procese. Mes gavom labai daug įdomių, smagių ir verčiančių grįžti į vaikystę užduočių: vieni su kitais dalinomės įdomiausiais animaciniais filmukais, pasakų personažais, lopšinėmis... Manau, kad čia buvo tikslingas Gretos žingsnis: ir prisiminti save kaip vaiką, ir pagalvoti, kuo mes, būdami maži, dalintumėmės su vaiku, kuris egzistuoja tik kaip idėja, kuris yra, gal kažkada buvo mažas, o dabar jau suaugęs... Ką mes prisimename iš vaikystės ir ką atiduotume kitam žmogučiui?
Ką mes prisimename iš vaikystės ir ką atiduotume kitam žmogučiui?
Piešėte vaikiškus objektus, pavyzdžiui, mėgstamiausią žaislą. O ir piešimas, kaip procesas, lengvai asocijuojasi su vaikyste, kone kiekvienas vaikas yra tą daręs. Kaip manote, ar tam, kad sušoktum vaikui, pačiam reikia grįžti į vaikystę?
Birutė: Ir taip, ir ne. Visgi atsispiri nuo savęs suaugusiojo, bet, man atrodo, gal mes visus vaikus suprantam tik atsimindami, kokie buvom mes patys. Per vaikystės atgarsį gali pamatyti tą vaiką ir atpažinti, ką jis dabar jaučia, kas jam dabar smalsu.
Agnė: Dirbu su antru šios trilogijos spektakliu ir galvoju, kad Greta yra ypatinga gebėjimu vesti kažkokį ritualą tiek kūrybiniame procese, tiek dirbant individualiai. Aš manau, kad galvodama apie temą grįžtu visur. Mes ir monologus rašėm, ir laiškus vaikui – čia darbinis dalykas – bet šiame kūrybinio proceso etape aš ir apie save kaip apie vaiką galvojau, ir apie savo tėvus, ir apie savo vaiką, kurio aš greičiausiai neturėsiu, ieškojau visokių atsakymų – keliavau labai plačiai.
Paulius: Užsimąsčiau, kas tas vaikas yra. Kyla įvaizdis žmogaus, kuris yra be galo atviras, labai jautrus, nelaikantis savyje pykčio, neturintis keršto jausmo. Ar reikia būti vaiku, kad galėtum sušokti vaikui? Manau, kad svarbu tą vaiką nuolatos neštis savyje ir juo būti, nepasiduoti suaugusiųjų pasaulio rimtumui. Ir tas vaikas glūdi kiekviename iš mūsų, o Gretos pateikti darbo principai (paišymas, spalvinimas, nusikėlimas į savo vaikystę) tarsi sužadina vaiko pradą mumyse: norą žaisti, atvirumą, jautrumą. Taip sukuriamas labai didelis pasitikėjimas šalia esančiais žmonėmis ir tai akumuliuoja papildomos drąsos – tuomet visiškai nebaisu žaisti atvira širdim, siela ir protu.
Kiek žinau, jums dar neteko dirbti tokioje kūrybinėje komandoje, į kokią susibūrėte šiam projektui. Ko vienas iš kito mokotės kūrybinio proceso metu?
Aldona: Labai džiaugiuosi, kad čia esu, ypač po to ilgo karantino. Tai buvo pirmas kūrybinis pasiūlymas, kurį su džiaugsmu priėmiau. Man džiugu, kad Greta ir Birutė yra mano buvusios studentės. Kai pradėjau dėstyti, galvojau, kad bus didžiulis džiaugsmas ir laimė, jei mano studentai, baigę akademiją, norės toliau su manimi būti kūrybiniame procese – vadinasi, aš kažką teisingai padariau. Sakydavau, kad noriu padėti užaugti žmonėms, su kuriais man būtų gera toliau būti kūryboje ir kurie norėtų būti su manimi. Agnė man yra atradimas, kuriuo labai džiaugiuosi. Paulius buvo tas jaunas žmogus, kūrėjas, kurį aš visada labai smalsiai stebėjau ir norėjau kada nors kartu padirbti. Ir būti stebėtoja man labai įdomu – mes net repeticijų, spektaklio metu turim galimybę stebėti kitus. Tai mane žavi ir tas stebėjimas duoda daug įdomių niuansų.
Šiuo atveju procesas niekada neturėjo darbo elemento.
Birutė: Kad kūrybinis procesas būtų įdomus ir smagus, komanda ir žmonės, su kuriais turi dalintis asmeniškais dalykais, yra vienas esminių elementų. Ir atrodo, kad šituo atveju tai tikrai yra. Būna, kad kartais į procesą žiūri kaip į darbą, o kartais – kaip į kūrybinį žaidimą, ieškojimą. Šiuo atveju procesas niekada neturėjo darbo elemento: visada norėdavai eiti į jį ir nebūtinai žinodavai, kas nutiks, bet žinodavai, kad kažką įdomaus atrasi. Buvom išvažiavę į kūrybinę stovyklą, kurios metu atsirado labai daug praktinių dalykų, kuriuos ir dabar turime scenoje. Visi šie elementai labai gražiai sulipo ir, man atrodo, dėka to, kad yra tokia komanda, šalia kurios nebaisu net nebuvus ant scenos į ją užlipti. Šalia šių žmonių jautiesi visiškai laisvai. Tai – vienas geriausių dalykų, ką gali turėti komandoje.
Agnė: Iki kūrybinės „komandiruotės“ mes turėdavome ganėtinai atvirus, dažnai jaudinančius pokalbius, per kuriuos reikėdavo paprakaituoti emociškai. Atsimenu, po to išvažiavom į kūrybinę stovyklą, iš pradžių dirbom kartu, tada – kiekvienas su savo linija ir vėliau susitikę pradėjom lipdyti koliažą. Man labai patiko, kad mes tiesiog pradėjom daryti: nors pirmi bandymai tarsi turėtų būti lydimi „aš bijau“, „aš nenoriu“, bet mes jautėmės artimi – nežinau, ar dėl proceso, ar čia taip sukrito – ir to išvengėme. Iš improvizacijos su daug namų darbų išauginom bendrą rezultatą ir netgi dabar repetuojam „iš eigos“: įsijaučiam, išklausom vienas kitą, nenutraukiam. Labai gerai jaučiuosi su šia komanda ir noriu pati kuo daugiau jai duoti, nes labai daug gaunu, žaviuosi.
Greičiausiai mes žinom vieni apie kitus daug paslapčių, kurių galbūt nežino net mūsų artimi žmonės, o ir žiūrovai to nesužinos.
Aldona: Greta, sukurdama tokią laisvą atmosferą, nejučia padarė taip, kad mes, skirtingose sferose dirbantys, skirtingi amžiumi ir patirtimis, pasakodami savo istorijas vieni kitiems buvome labai atviri. Greičiausiai mes žinom vieni apie kitus daug paslapčių, kurių galbūt nežino net mūsų artimi žmonės, o ir žiūrovai to nesužinos. Bet aš tikiu, kad tokie dalykai veikia, kad jie sukuria tam tikrą bendrumą. Manau, kad tai „transliuosis“ spektaklio metu ir žiūrovui.
Kaip manote, kokį esminį klausimą žiūrovams kiekvienas iš jūsų užduodate su savo personažu, jo pasakojama istorija?
Agnė: Spektaklyje esu kažkur tarp radikalios, manifestuojančios feministės ir pasimetusio žmogaus. Čia nėra klausimų, yra buvimas scenoje. Kalbant apie mano temą spektaklyje, man viduje visada labai jautėsi daugiabalsiškumas: yra daug nuomonių, pozicijų, pasiteisinimų, atsiprašymų, noro-nenoro. Ir savo muzikos medijoje aš naudoju daug balsų, kilpų (loopinimo) techniką, keičiu balso tembrus – tam daugiabalsiškumui , krūvai pozicijų, buvimui tarp daug nuomonių išreikšti.
Aldona: Nežinau, ar yra kažkoks klausimas. Labiau dalinimasis, kontakto ieškojimas. Mes kalbam apie leidimą egzistuoti visiems su jų pasirinkimais – nesmerkim nė vieno, nes kiekvienas turi teisę egzistuoti ir pasirinkti, kaip jam gyventi. Kūrybiniame procese išaiškėjo, kad kai kurie žmonės pasirenka neturėti vaikų dėl kylančių baimių. Ir aš supratau, kad esu tam tikras pavyzdys, nes man atsitiko beveik viskas, ko bijo moterys, kurios pasirenka neturėti vaikų. Ir pasakodama sudėtingas situacijas aš sakau, kad visko yra ir visko bus, bet štai – aš esu, egzistuoju ir visai neblogai gyvenu. Mūsų komandoje esu vyriausia ir keturių žmonių buvimo scenoje metu aš esu mama. Kaip ir gyvenime. Ir mano vidinis, tylus buvimas yra apie išgyventą patirtį, suvokimą, kas kituose yra tik kaip idėja, vizija arba iliuzija. Aš gana praktiškai kalbu apie tam tikrus dalykus.
Birutė: Galėčiau suformuluoti klausimą, bet atrodo, kad, kai suvedi viską į vieną klausimą, jis tampa labai reikšmingu. O kai jis pasigirsta tarp eilučių, galbūt tas klausimas lieka ne toks sureikšmintas. Dar šiame darbe man labai artima ir įdomu, kad kiekvienas, kalbėdamas apie vaiką ar vaiko idėją, visur užkabina kūrybos klausimą. Ir kiekvienas turi savo priėjimą prie to, kas yra šokio spektaklis, kurioj vietoj čia yra kūryba, kurioj vietoj tikra, o kur – ne. Labai gražiai persipynusi vaiko idėja ir kūrybos idėja vystosi šiame darbe.
Paulius: Aš turiu du klausimus: vieną – kylantį iš savo linijos, kitą – vogtą. Mano personažas išgyvena lūžio, apsisprendimo, stiprybės, atkaklumo išbandymo tašką ir šalia jo tamsiausiame emociniame taške atsiranda vidinis balsas ar šalia esantis žmogus, kuris skatina judėti toliau. Tad tas klausimas yra labai banalus, bet „gal pabandom dar kartą?“. O vogtas klausimas, kuris man pirmas atėjo į mintį (neišduosiu, kur jis yra, bet spektaklyje jis nuskamba), – „su vaikais viskas gerai, bet kas vyksta su mumis?“.
