G.Jarzyna: Pasiilgsiu Vilniaus ir žmonių, kuriuos sutikau
„Kartais būdavo sudėtinga dėl rekonstrukcijos, buvo daug iššūkių, bet pats procesas, kuris truko 10 savaičių, teikė daug gerų jausmų ir esu sužavėtas kūrybine teatro trupe, išvažiuosiu su jausmu, kad labai pasiilgsiu Vilniaus ir tų žmonių, kuriuos čia sutikau“, – sakė režisierius Grzegorzas Jarzyna.
Pokalbį moderavusi LNDT teatrologė Daiva Šabasevičienė teigė: „Tokios erudicijos ir tokio mandagumo režisieriaus kaip Grzegorzas Jarzyna dar nebuvo Lietuvoje. Jis tiek kartų dėkojo aktoriams, kiek visi kiti režisieriai kartu sudėjus“.
Šiai minčiai antrino ir pagrindinį Kristos vaidmenį sukūrusi aktorė Nelė Savičenko: „Aš laiminga, kad susitikau su Grzegorzu. Kai kažkas jam patikdavo, jis sakydavo to bardzo delikatne. Noriu pasakyti, kad ir jis pats labai delikatus. Aišku, visokių atvejų buvo. Bet priėjimas prie žmogaus visiškai kitas nei mums įprasta. Vis dėlto tas delikatumas netrukdo būti jam beprotiškai reikliu, ir tada galiu pasakyti: He kills me softly. Tai tokios pilnatvės patirtis būti, kalbėti, beje, nuo tam tikro laiko jau man ir vertėjo iš lenkų kalbos nereikėjo. Man bus gaila, kai jis išvažiuos, nes pripratau prie tų labai dėmesingų akių. Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo klausimo, kaip jautiesi, kaip šiandien viskas bus. Mes labai neišlepinti tokiu dėmesiu. Labai noriu padėkoti kostiumų ir grimo dailininkei Annai, kuri atėjusi į grimo kambarį suteikdavo stiprybės, pasitikėjimo. Ir dramaturgui Tomekui noriu padėkoti, nes kartais, kad nereiktų ilgai versti to, ką jis parašė – tiesiog imdavo ir už Kristą suvaidindavo. Man tai buvo nuostabiausios akimirkos, jis ją labai gerai jautė. Būdavo, kad kartais nusižiūrėdavau iš jo, ir repeticijoje Grzegorzas sakydavo: „Gerai, Nele, kažkokie nauji dalykai.“
Tokios erudicijos ir tokio mandagumo režisieriaus kaip Grzegorzas Jarzyna dar nebuvo Lietuvoje.
Scenografijoje – detalės iš teatro pastato
Paklausus, kodėl tekstas toks minimalistinis, dramaturgas Tomaszas Śpiewakas atsakė: „Pakankamai sunku kurti, kai nesupranti kalbos, kuria kalba aktoriai. Todėl ir negalėjo būti labai daug teksto dramaturgijoje. Iš pat pradžių su Grzegorzu aptarėme, kad tai bus kaip filmo scenarijus. Siekėme, kad teksto būtų kuo mažiau ir liktų kuo daugiau erdvės aktoriams, kad susikurtų tam tikri dalykai be žodžių.“
Jau trečiam spektakliui scenografiją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kuriantis Fabienas Lédé sakė, kad „Soliario 4“ atveju scenografija buvo inspiruota paties pastato ir rekonstrukcijos, kuri čia vyko: „Daugiau scenografijos sutalpinti scenoje nebūtų buvę įmanoma, turbūt visi tai mato. Vis dėlto yra labai daug detalių iš teatro, kurias sunku pastebėti, bet atkartojamos gėlių iš fojė formos, pagrindinė skulptūra „Versmė“.
Apie spektaklio kūrimo ypatybes mintimis pasidalino ir aktorius Gytis Ivanauskas: „Kad klausimų kyla žiūrovams, tai man atrodo yra pliusas. Sukišti tiek daug informacijos ir išvynioti didžiulį siužetą per tokį trumpą laiką, tai, mano manymu, yra didžiulis talentas. Ir žiūrovai, su kuriais man teko bendrauti, labai apsidžiaugė, kad pagaliau jie atėjo ne į šešių valandų spektaklį. Buvo tik vienas sunkus dalykas, bet čia Tomekas kaltas, nes labai nemėgstu, kai atneša naujus tekstus likus trims dienoms iki premjeros. Nepaisant to, bandžiau prisiminti per savo nemažą karjerą teatre ir supratau, kad iki šiol nebuvo tokio jausmo nei prieš premjerą, nei po jos, kai jaučiausi 100 procentų užtikrintas ir ramus. Už tai reikia dėkoti režisieriui, kad neištaškė į šonus piktais komentarais ar netaktu.“
Apie nepageidaujamą, ištrintą praeitį
Režisierius dar prieš premjerą sakė, kad sprendimas pasirinkti Stanisławo Lemo „Soliarį“ naujam kūrybiniam darbui buvo tiesioginis izoliacijos rezultatas. „Pasaulis sustojo, mes užsidarėme savo butuose, mus apėmė neviltis, bejėgiškumas ir apatija. Vandenynas, nežinoma materija, pranokusi mus savo veiksmais, nulėmė mūsų elgesį ir tikslus. Dėl atliktų eksperimentų šalutinio poveikio stotyje „Soliaris“ pasirodė avatarai. Tai vandenyno padarai, kurie materializuoja mūsų pasąmonėje išsaugotus įvykius, košmarus ir traumas. Nepageidaujama, ištrinta mūsų atminties dalis. „Soliario“ stoties žmonės negali atlikti tolesnių tyrimų, kol nesusitaikys su savo praeitimi. Žmogus negali judėti pirmyn, kol nesusitaikys su savo slopinamais potyriais.“
Todėl spektaklyje žiūrovai pamato keturis stotyje dirbančius mokslininkus, kuriuos vaidina Nelė Savičenko, Arūnas Sakalauskas, Dainius Gavenonis ir Gytis Ivanauskas, bei keturis jų avatarus, kurie nėra žmonės ir kuriuos vaidina Martynas Nedzinskas, Oneida Kunsunga, Kęstutis Cicėnas ir Rasa Samuolytė.
„Soliario 4“ kostiumų dailininkė Anna Axer-Fijalkowska pasakojo: „Visą laiką kuriu iš to, ką padiktuoja pats žmogus. Man labai įdomu pažinti aktorių, pažinti žmogų, iki gilumos pažinti tą personažą, kurį jis kuria. Siekiu, kad kostiumas atspindėtų būseną, kurioje yra žmogus. Todėl ir eskizus galiu pristatyti ne pirminiame kūrybos etape, o kai esu pažinusi personažą ir aktorių.“
Kodėl pagrindinė herojė yra moteris?
Alexandras Prowalinskis, šviesų dailininkas, daugiausiai dirbantis su operų pastatymais teigė: „Pagrindinis tikslas buvo, kad šviesa nebūtų pati savaime, bet pastiprintų ir sąveikautų su scenografija, muzika ir kostiumais, kad būtų jų jungiančioji dalis.“
Žurnalistei paklausus, kodėl Stanisławo Lemo sukurtą personažą Krisą Kelviną režisierius nusprendė skirti moteriai Nelei Savičenko, jis atsakė: „Tai nuo pat pradžių buvo vienas pagrindinių sprendimų ir susitarimų. Nenorime inscenizuoti senos meilės istorijos, nes tai praeitis, o „Soliaris“ liečia ateitį, ir ateitis mūsų spektaklyje artimesnė, nei Lemo romane, todėl per moterį galima atviriau atskleisti progresą ir realybę, kurioje esame šiandien. Teatro istorijoje čia nėra nauja, kad moteris vaidina vietoj vyro. Bet mes jaučiame, kad vyriškoji visuomenės pusė yra šiek tiek šovinistiška. Nekalbu apie kūrybinę grupę, nes to čia nemačiau, bet apie visuomenę. Vyrai jaučiasi dominuojantys. Ši tema buvo ypatingai svarbi.
Mes jaučiame, kad vyriškoji visuomenės pusė yra šiek tiek šovinistiška.
Gibarianas (Arūnas Sakalauskas) yra kaip atstovas tos senesnės kartos, kuris, apmąstydamas visą šitą situaciją, pasikvietė į stotį stiprią moterį (Nelė Savičenko), bet nesugebėjo jai pasižiūrėti į akis. Jo avataras yra moteris – nepasiekiama, graži, kurią jis susikūrė vaizduotėje (Oneida Kunsunga). Todėl mums ir kilo tokia mintis, kad Gibarianas statė stotį, bet, paradoksalu, inžinierė buvo moteris – graži, egzotiška, mokėjo vadovauti, dirbti su komanda. Jis nemoka, nedrįsta su ja komunikuoti – tai jo trauma.“
Artimiausi „Soliaris 4“ rodymai: rugsėjo 30 d., spalio 1 d., lapkričio 16, 17 d.
