Teatro kritikei Daivai Šabasevičienei pasiteiravus, su kokiomis mintimis režisierius G.Jarzyna palieka Vilnių, jis neslepė – 10 savaičių trukęs procesas suteikė daug pozityvių emocijų. Tiesa, LNDT renovacija sukėlė nepatogumų, pripažino jis.
Metė iššūkį Tarkovskiui
Spektaklis pastatytas pagal lenkų mokslinės fantastikos rašytojo Stanislawo Lemo kūrinį „Soliaris 4“. Vieną ryškiausių romano interpretacijų kine yra pastatęs Andrejus Tarkovskis, kurio filmą G.Jarzyna laiko vienu mėgstamiausiu. Vis dėlto jis „truputį pasenęs“, pažymėjo jis.
„Paskutinis paveikslas A.Tarkovskio filme mane nuvilia – didžiulė meilė moteriai galiausiai atsiskleidžia kaip meilė tėvui. Paskutinėje scenoje pagrindinis herojus klaupiasi prieš tėvą, prašydamas atleidimo, – sakė jis. – Mes taip pat norėjome išryškinti traumines patirtis. Tačiau „Soliaryje“ jas reikėtų išspręsti. Ne tik apie jas kalbėti.“
„Vyriškoji visuomenės pusė yra šovinistinė“
G.Jarzyna pasiūlymą dirbti LNDT gavo pasibaigus pirmajai pandemijos bangai.
„Mes visi buvome tiesiog uždaryti. Uždavėme sau klausimą, kas atsitiko. Kodėl visa žemė to apimta. Kodėl mes kolektyviškai patiriame tai, ko negalime suprasti“, – mąstė G.Jarzyna.
„Užsidarius namuose vyko daug dalykų, todėl galiausiai atėjo mintis, kad tai yra labai artima „Soliariui“. Uždaryti stotyje gyventojai turi perdirbti iš žemės atsivežtą atmintį. Jie bijo vandenyno, tačiau jis nėra grėsmingas, jis padeda tą traumą iškelti į paviršių“, – sakė jis.
Į klausimą, kodėl kaip pagrindinį veikėją pasirinko moterį, o ne vyrą, kaip buvo originale, režisierius atsakė:
„Pradžioje tai buvo vienas pagrindinių susitarimų, kad norėsime padaryti personažų pokytį. Mes nenorime inscenizuoti seną meilės istoriją, nes tai yra praeitis, o „Soliaris“ yra apie ateitį, kuri šiandien yra daug arčiau nei S.Lemo laikais. Per moters personažą atskleisti realybę, kurioje šiandien gyvename, galima žymiai lengviau. Tai pajutome itin ryškiai, įsivardiję tai prieš 7–8 mėnesius“, – atsakė dramaturgas.
„Kita vertus, nieko naujo, kad pagrindinio veikėjo lytis keičiasi. Bet mes turime pojūtį, kad vyriškoji visuomenės pusė yra šovinistinė“, – į diskusiją įsitraukė režisierius.
Aktoriai ir režisierius
G.Jarzyna sakė, kad renkantis aktorius jis nesivadovavo principu, ar aktorių pažinojo iš anksčiau. Kaip išimtį jis paminėjo Nelę Savičenko.
„Išimtis buvo Nelė, nes buvau atvažiavęs pažiūrėti „Respubliką“. Turiu pripažinti, kad ji mane užhipnotizavo ano spektaklio metu ir negalėjau atitraukti akių. Tai, kaip ji veikia, smulkūs judesiai, susimąstymai man asmeniškai buvo įtikinami“, – sakė ji.
Pagal sumanymą spektaklis turėjo trukti žymiai ilgiau, tačiau jis buvo sutrauktas į kelias valandas. Moderatorė teiravosi, ką aktoriams dėl to teko išgyventi.
„Aš neatsakinėsiu į Daivos klausimą, nes noriu pasakyti visai ką kitą, – sakė Kristą įkūnijusi Nelė Savičenko. – Aš laiminga, kad man teko susitikti su režisieriumi. Visų pirma – pritrenkdavo jo pastaba, kai jam kažkas patinka. Jis vis kartojo bardzo delikatne, bardzo delikatne. Bet tai netrukdo jam būti itin reikliu, todėl dabar galiu pasakyti: it kills me softly.“
Tai buvo pilnatvės suteikianti patirtis, pažymėjo aktorė. „Man gaila, kad jo nebeliks. Nes mes esame labai neišlepinti tokio dėmesio aktoriai“, – komentavo N.Savičenko.
„Grįžtant prie Daivos klausimo, nepajutau spektaklio sutrumpėjimo“, – atsakė N.Savičenko.
Tuo metu Gytis Ivanauskas, suvaidinęs Snautą, sakė: „Sukišti tiek daug informacijos ir išvynioti didžiulį siužetą į trumpą laiką yra didžiulis talentas. Be to, kaip apsidžiaugė žiūrovai, kad pagaliau jie atėjo ne į 6 val. spektaklį.“
Minimalistinė dramaturgija, padiktuota kalbos barjero?
Dramaturgas Tomas Spiewakas komentavo tekstą, kuris, pasak D.Šabasevičienės, buvo baigtas tik praėjusį pirmadienį. Ji tekstą įvardijo kaip minimalistinį. „Šiuolaikinama ne tik kalba, bet ir pasąmonė“, – įvertino jis.
Režisierius sakė, kad kuriant, kai nesupranti svetimos kalbos, dramaturgijoje negali būti daug teksto. „Bet tai nėra mano kūrybos principas“, – sakė jis.
Pasak jo, reikėjo daugiau erdvės aktoriams, o principas panašus į filmo scenarijų.
Scenografas Fabienas Lede papasakojo, kokią užduotį jis sau išsikėlė šį kartą, taip pat kaip jo kūrybos principai susiję su architektūra.
„Scenografija labai inspiruota paties teatro pastato ir rekonstrukcijos, kuri čia vyko. Daugiau scenografijos nebūtų buvo įmanoma sutalpinti, bet esama daug detalių, kurias sudėtinga pastebėti: atsikartoja gėlių formos, skulptūra atsikartoja ledinėse lempose“, – sakė jis.
Tuo metu šviesos dailininkas Aleksandras Prowalinskis taip pat komentavo techninį aspektą ir pabrėžė sudėtingą situaciją dėl pastato remonto. Šviesos tėra „kūrinio pastiprinimo dalis, suveržianti spektaklį“, — išryškino menininkas.
„Mano pagrindinis tikslas buvo sumontuoti šviesą, kad ji nebūtų pati savaime, o sąveikautų su kūrinio elementais“, – pridūrė jis.
Vaizdo projekcijų autorius buvo Marekas Kozakiewiczius, o vaizdo projekcijų autorė — Oliwia Szanajzca-Kossakowska.
Kostiumų ir grimo dailininkė Anna Axer-Fijalkowska kostiumus sukūrė jau paskutiniajame spektaklio kūrimo etape.
„Aš kuriu iš to, ką padiktuoja žmogus, man svarbu pažinti žmogų ir personažą iki gilumos“, – sakė ji.
