Tokią dilemą pastaruosius du mėnesius narplioja režisierius Gintaras Varnas, ėmęsis kanadiečių dramaturgo Michaelio MacLennano pjesės „Beat the Sunset“ („Tiksinti bomba“ – liet.).
Neskaityta ir neatversta pjesė G.Varno knygų lentynoje išgulėjo kone 15 metų – nuo to laiko, kai ją režisieriui atgabeno bičiulis iš Kanados.
„Vieną dieną ji tiesiog atsidūrė knygų krūvos viršuje. Paėmiau į rankas ir galvojau: kas čia tokia?“ – prisiminė G.Varnas. Perskaitęs kūrinį jo nebepaleido.
„Kanadoje ši pjesė buvo statoma kokiais 1995 ar 1997 metais dėl tos pačios homofobijos problemos, kuri šiandien ypač aktuali mūsų šalyje. Pagal neseną statistiką Lietuva pagal homofobiškumą yra antra po Rumunijos. Arba atvirkščiai: tolerancijos prasme – antra nuo galo. Statistika byloja, kad situacija bauginanti. Tai viena iš priežasčių, kodėl noriu apie tai kalbėti teatre“, – savaitraščiui „15min“ sakė G.Varnas.
Ilgai lauktas profesinis iššūkis
„Tiksinti bomba“ – tai nepatogi ir provokuojančiai atvira istorija apie du vyrus, išgirdusius neviltį keliančias diagnozes – AIDS bei epilepsija, ir šeimos akyse nuteistus dėl netoleruojamų jausmų vienas kitam – vaikiškos draugystės virsmo meile.
Pagrindinis vaidmuo spektaklyje patikėtas aktoriui Eimučiui Kvoščiauskui. „Sugundė įdomus aktorinis darbas. Tai – profesinis iššūkis, reikalaujantis ypatingų pastangų. Emociškai ir techniškai sudėtingas vaidmuo. Turiu persikūnyti į skirtingas ligos stadijas ir herojaus amžiaus periodus: tai esu suriestas ligos, tai sveikas. Iš dabarties retrospektyviai šoku į laikotarpį, kai herojui buvo 13 ar 18 metų“, – pasakojo E.Kvoščiauskas.
Jo kuriamo personažo charakteris labai spalvingas, daugialypis: jis ir pasimetęs, ir piktas, ir kontroversiškas. „Psichologinis krūvis – milžiniškas“, – pertraukėlės tarp repeticijų metu prisipažino aktorius.
Emocijų kaleidoskopas
Rengdamasis vaidmeniui jis prisiminė ir savo paauglystę, domėjosi AIDS liga, bandė perprasti emocijas, kurios užplūsta negailestingą diagnozę išgirdusius žmones.
Norėjau susitikti ir su šios ligos paliestu žmogumi, tačiau tokiomis aplinkybėmis niekas nenori kalbėtis, išgyvena asmeniškai.
„Tėtis serga, todėl ligoninės pastaruoju metu buvo vieta, kur dažnai teko lankytis. Todėl man pažįstama ten tvyranti atmosfera. Be to, ieškojome žmogaus, kuris galėtų papasakoti apie AIDS. Tokiu būdu susipažinome su labai įdomiu žmogumi, profesore, kuri jau 20 metų dirba su AIDS sergančiais ligoniais. Norėjau susitikti ir su šios ligos paliestu žmogumi, tačiau tokiomis aplinkybėmis niekas nenori kalbėtis, išgyvena asmeniškai“, – pasakojo E.Kvoščiauskas.
Vaidmeniui pasitarnavo ir filmai, knygos. „Skaičiau, kaip žmogus jaučiasi ir elgiasi, sužinojęs žiaurią diagnozę. Kaip priimti tokią žinią? Vieni kaltina save, kiti – aplinkinius. Emocijų kaleidoskopas“, – palygino aktorius.
Tulžis jau liejasi
Kiekvienas vaidmuo aktoriui uždeda štampą: juk ne visi žiūrovai sugeba atskirti aktorių nuo personažo.
„Oskaras Koršunovas po spektaklio „Shopping and Fucking“ premjeros yra pasakęs, kad dabar visi jį laikys gėjumi... Tačiau aš apie tai negalvoju. Man šis vaidmuo labai svarbus ir jį vertinu iš profesinės pusės – noriu išpildyti kaip įmanoma geriau“, – sau keliamus tikslus įvardijo E.Kvoščiauskas.
Tiesa, prisipažino žinąs, kad po spektaklio anonsu internetiniame portale jau pasipylė skaitytojų tulžis. Girdi, vėl statomas spektaklis apie tuos „pidarus“, „išgamas“, „iškrypėlius“, „ligonius“ ir pan.
„Žmonių reakcijos tik pabrėžia temos aktualumą: gėjų ir AIDS tema Lietuvoje iš tikrųjų yra tiksinti bomba. Tuo metu viena iš teatro funkcijų – užduoti nepatogius klausimus. Be to, gėjų tema spektaklyje net nėra pagrindinė – tiesiog bandoma atskleisti dviejų žmonių, nesvarbu, vyrų ar moters ir vyro, ryšį. Tai visų pirma žmogaus kelionė į save“, – svarstė E.Kvoščiauskas.
Liga – griauna, meilė – išgydo
Tai pjesė ne apie artėjančią nebūtį, o apie gyvenimą. Apie stebuklus, kurie įvyksta, išdrįsus išlaisvinti jausmus. Apie meilę, kuri įkvepia laukti rytojaus ir net nepagydomai sergantį ligonį sušukti: „Aš sergu, bet esu gyvas!“
Mes norime sukurti gerą spektaklį – nieko plakatiško čia nėra. Tik tiek, kad pagrindinis personažas gėjus.
Būtent nepagydoma liga spektaklio herojus grąžina į gyvenimą: kai mirtis jau čia pat – nebėra ko bijoti ir kur trauktis. Neišvengiamybė padeda atsikratyti jausmų baimės ir net jei liga griauna kūną, meilė išgydo sielą – visas įsisenėjusias jos žaizdas.
„Tai pakankamai gili pjesė su vidinėmis problemomis. Mes norime sukurti gerą spektaklį – nieko plakatiško čia nėra. Tik tiek, kad pagrindinis personažas gėjus – toks pats žmogus kaip ir visi kiti, – sakė G.Varnas. – Galų gale yra dar viena svarbi tema – įtampa tarp sūnaus ir motinos. Kaip jai priimti savo vaiką ir susitaikyti su jo liga? Motinoms būtų labai verta ateiti pasižiūrėti spektaklio: gal jis padėtų išvysti situaciją iš šalies. Kartais teatras veikia kaip terapija – padeda gyventi.“
Kaip edukacinė priemonė
2001-aisiais Kauno Valstybiniame dramos teatre G.Varnas jau statė panašios tematikos spektaklį „Tolima šalis“ pagal prancūzo Jeano Luco Lagarce’o pjesę, kur pagrindinis herojus – AIDS sergantis keturiasdešimtmetis homoseksualas Liuji.
Spektaklis buvo populiarus, teatro scenoje rodytas dešimt metų. Kam grįžti prie tos pačios temos? Ar tik G.Varnas nebando joti ant to paties arklio? „Ant ko noriu, ant to ir joju“, – nusišypsojo režisierius.
Kiek surimtėjęs tęsė: „Šiandien – ne viduramžiai, tačiau tekstų girdime labai viduramžiškų ar pokarinių stalinistinių. Ir tai žeidžia. Jaučiu tame didžiulę problemą. Visuomenėje labai daug homoseksualių žmonių, kurie bijo prisipažinti, kas jie tokie, bijo atskleisti savo tapatybę prieš tėvus ir kaimynus. Kai kurie meluoja net sau.“
G.Varnas užsiminė apie galimybę, kad naujasis spektaklis bus rodomas ne tik didžiuosiuose šalies miestuose, bet ir provincijoje: „Kaip tam tikra edukacinė priemonė. Jaunajai kartai, ypač Vilniuje, homoseksualai nėra problema. Netolerancija klesti tarp vyresnių žmonių ir kaimo vietovėse.“
Grįžimas prie klasikos
„Tiksinti bomba“ – kamerinis spektaklis. Apibūdinant muzikiniu terminu – tai kvartetas. Be E.Kvoščiausko vaidmenis scenoje kurs Dalia Overaitė, Viktorija Kuodytė, pakaitomis – Marius Čižauskas ir Dovydas Stončius.
Šiandien – ne viduramžiai, tačiau tekstų girdime labai viduramžiškų ar pokarinių stalinistinių. Ir tai žeidžia. Jaučiu tame didžiulę problemą.
Koks bus spektaklis savo forma: modernus, novatoriškas?
„Per pastaruosius keletą metų esu pastatęs novatoriškų spektaklių – spektaklių-koliažų kaip „Publika“ ar „Teiresijo krūtys“. Susidūriau su didžiule problema – žmonės nesupranta. Tai man labai liūdna tema. Kalbant apie „Tiksinčią bombą“, kartais didžiausia novatorystė yra seniai pamiršta klasika, nors dauguma teatro kritikų su tuo nesutiktų. Ir tegul – man visiškai tas pats“, – numojo ranka G.Varnas.
„Keista, kai žiūrovas sako nesuprantu ir nenoriu suprasti. O kodėl? Labai gerai, kad nesupratai: gal tai proga pamąstyti, pasigilinti, padaryti savo išvadas? Lygiai taip pat su gėjų ir AIDS tema. Juolab kad AIDS nėra tik homoseksualų problema, nors visuomenėje galvojama būtent taip“, – režisieriui antrino E.Kvoščiauskas.
Retas atvejis, kai pjesė ir spektaklis baigiasi optimistiškai. „Šiuo atveju savotiškas happy end‘as yra. Nors liga niekur nedingo, žmonės susitaiko su savimi, su aplinka, pasauliu ir nelieka vieni su savo nelaime“, – apibendrino G.Varnas.
Kartais, kai manai, kad viskas jau baigta, iš tiesų viskas tik prasideda.
Spektaklio premjera spalio 14 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, spalio 28 d. Kauno valstybiniame dramos teatre.
G.Varno dosjė
* Gimė 1961 m. rugsėjo 7 d.
* 1980–1983 m. dirbo scenos darbininku ir režisieriaus padėjėju Lietuvos rusų dramos teatre.
* 1984–1986 m. – mėgėjiškos teatro studijos režisierius, 1987–1988 m. – režisieriaus asistentas Kauno valstybiniame dramos teatre.
* Išgarsėjo 1988 m. įkūręs „Šėpos“ teatrą, kuriam vadovavo iki 1992 m.
* 1988–1993 studijavo teatro režisūros specialybę Lietuvos muzikos akademijos Teatro fakultete (kurso vadovai – Jonas Vaitkus ir Rimas Tuminas).
* 1994–1997 m. magistratūros ir meno aspirantūros studijos Lietuvos muzikos akademijos Teatro fakultete, kur 1997 m. įgijo menų magistro laipsnį.
* 1989–2004 m. – laisvai samdomas režisierius. Spektaklius statė Valstybiniame jaunimo, Vilniaus mažajame, Lietuvos ir Kauno akademiniuose dramos teatruose, Lietuvos operos ir baleto teatre, Latvijos nacionalinėje operoje. Ne kartą stažavosi užsienyje, dalyvauja nepriklausomuose projektuose.
* Nuo 2004 m. pavasario iki 2007 m. gruodžio mėn. – Kauno valstybinio dramos teatro meno vadovas.
* 2005 jam paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
* 2007 m. pabaigoje įkūrė teatrą „Utopia“.
