Savo kūryboje S.Zweigas dažnai akcentuoja asmenybės individualumą, laisvę, ne viename kūrinyje parodo, koks demonas, kokia psichologinė mįslė kartais slypi žmoguje. Jo veikėjų gyvenimas – tai ilgas jausmų tramdymas ir slėpimas, kol kraštutinėje situacijoje jausmai prasiveržia ir žmogus dvasiškai apsinuogina.
Apie sudėtingą gydytojo profesiją knygoje, o taip pat ir spektaklyje „Amokas“ kalbama atsispiriant nuo vienos iš jautriausių, prieštaringiausių temų medicinoje – aborto. Pagrindinė kūrinio veikėja kreipiasi į vienintelį jos aplinkoje pagalbą galintį suteikti gydytoją, tačiau šis ima kvestionuoti ne tik moters sprendimą, bet ir pačią pagalbos prašymo situaciją. Spektaklis kelia klausimus apie tai, kaip kartais sudėtinga atmesti asmeniškumus ir savo vertybių pasaulį – ypač profesijose, kurios natūraliai reikalauja nešališkumo.
Apie būsimą premjerą į klausimus atsako pagrindinį vaidmenį spektaklyje sukūręs aktorius Rokas Petrauskas.
– Papasakok apie vaidmens kūrimo procesą. Kuo šis išsiskiria iš jau buvusių? Su kokiais sunkumais susidūrei? Kaip viskas prasidėjo?
– Šio spektaklio kūrybiniame procese daug vienatvės. Artūras Areima duoda užduotis, o aš vienas scenoje repetuoju, filmuoju, kaip dvi valandas šnekuosi su kėdėm ir rūkau cigaretes (juokiasi). Kad ir kaip tai keistai nuskambės iš aktoriaus lūpų, bet man buvo labai sunku prisiversti mokytis tekstą, nes jo velniškai daug ir atrodo niekada nesibaigs. Jau 10 lapų. Kiek dar liko? Dar 8? Čia turbūt ilgiausias laikas repetuojant, ruošiantis vienam, be jokio žiūrovo, be jokio atgalinio ryšio, bet tas laikas būtinas kad personažas būtų tikras žmogus, o ne tiesiog suvaidintas.
– Kaip vienu žodžiu apibūdintum savo kuriamą personažą?
– Dabar labai madingas angliškas žodis – broken (liet. sulaužytas).
– Kaip spektaklio medžiaga paveikė tave, kaip aktorių? Ar sunku buvo atrasti personažo kelionę? Jo mąstyseną, priimti / atmesti jo pasaulėžiūrą?
– Kaip visada, Artūras davė daug papildomos medžiagos, filmų, serialų, knygų, iš to lipdosi Amokas, toks į kampą užpaustas žiurkius, nežinai, ką jis padarys, kąs į veidą ar prasigrauš kampe skylę ir sulįs į sieną, o gal jis pats tave įviliojo į tą kampą ir dabar tampo tave už virvučių.
– Tapai neatsiejama AAT dalimi ir aktoriumi, kaip vystosi tavo kelionė šioje trupėje? Ar laikytum būsimą premjerą savo didžiausiu iššūkiu lyginant su kitais darbais AAT?
– Vienareikšmiškai! Kitur gali pasislėpti, jei išsigandai, gali pasislėpti už kolegos, už video projekcijų, už muzikos, apsispiginti prožektoriumi ir taip bent kelioms sekundėms nebematyti žiūrovų. O čia – tik aš ir žiūrovas. Kuo toliau tuo įdomesnis šis kelias AAT trupėje. Ir be galo geras jausmas būti trupėje, kuri viską daro iš meilės kūrybai, iš didelio noro, drąsiai, kitaip.
– Ką labiausiai norėtum pakviesti į spektaklį?
– Joaquiną Phoenixą, nes mes labai geri draugai. Taip. Manau jam patiktų.