Spektaklis sukurtas remiantis sociologės Reditos Baltrušaitytės surinkta informacija apie „Sodros“ sistemą – kaip ji veikia ir kaip neveikia, čia – ir žmonių pasisakymai bei nusiskundimai. Informaciją į scenai tinkamą versiją ėmėsi adaptuoti dramaturgė Kristina Marija Kulinič, spektaklio režisierius – Gildas Aleksa.
Prieš premjerą – 15min pokalbis su K.M.Kulinič ir G.Aleksa.
– Kristina, kokia jums pačiai pasirodė ši kūrybinė patirtis, kuriant pagal sociologės surinktą informaciją?
K.M.Kulinič: Gąsdinanti. Visų pirma, gavau labai daug medžiagos. Dokumentika, žmonių pasakojimai. Teko daug skaityti ir susidėlioti mintyse, apsispręsti, ką ir kaip panaudoti atskleidžiant gausią medžiagą taip, kad tai nebūtų perrašymas.
– Kai buvo pardėta rinkti medžiaga, jūs tikėjotės panašaus turinio, koks jis buvo?
G.Aleksa: 2020 metų balandžio pirmąją feisbuke paklausiau: o jei kurčiau spektaklį apie „Sodrą“? Kai sulaukiau žmonių reakcijų, supratau – verta. Maždaug po mėnesio ir pradėjome rinkti medžiagą.
Vos tik pasakai žodį „Sodra“ – padažnėja kvėpavimas.
Aš iš tiesų nuoširdžiai maniau, kad, nesuprasdamas „Sodros“ sistemos, esu vienintelis durnas. Bet pamačiau, kad daug žmonių tą patį jaučia – yra daug neišleistos emocijos ir reikalingas antikinio teatro ritualas, kad visi galėtų per aktorius išlieti savo frustraciją. Nes vos tik pasakai žodį „Sodra“ – padažnėja kvėpavimas. Pats Reditos tyrimas mane nustebino ne tiek, kiek nustebino surinktos informacijos kiekis. Kiek yra neišsakytų dalykų.
Ir greta to – kiti atradimai. Pavyzdžiui, yra parašyta pasaka vaikams „Sodros skėtis“, kuri yra kraupiai nepavykusi, bet ji mėgina paaiškinti, kaip veikia „Sodra“. Esu labai dėkingas Kristinai, kad ji sugebėjo tuo pasinaudoti.
– Tačiau esate sakęs, kad rezultatas ne toks, kokio tikėjotės.
G.Aleksa: Tai yra pirmasis kartas, kai aš apskritai dirbu su dramaturgu. Kai pasakiau mintį Kristinai, pats nežinau, kodėl mano pasąmonė tikėjosi, kad gausiu tai, ką įsivaizduoju. Naivus durnumas.
Bet vėliau patyriau tokį apsimainymo džiaugsmą – gavau pjesę, kuri nė iš tolo neprimena to, ką aš įsivaizdavau ant scenos. Bet man buvo didžiulis malonumas matyti, kaip tai perėjo per Kristinos rankas ir talentą sukurti dialogus ir sudaryti tam tikras situacijas.
Ji sugeba į žodžius sudėti būseną, kurią mes jaučiam. Kristina yra baigusi aktorystės studijas – ji puikiai žino, ko reikia aktoriams. Per antrą repeticiją supratau, kad šiame spektaklyje nelabai turiu ką veikti. Aktoriams užduotys yra aiškios, pjesė, atrodo, skirta jiems.
– Kristina, jūs taip pat sakėte, kad džiaugiatės atrinktais aktoriais.
K.M.Kulinič: Taip, nes jie labai tinka. Kai mes susirinkome į skaitymą, man buvo tokia emocija, kad taip, kaip parašiau, taip ir yra. Iš visų intonacijų, veido mimikų – jie tiesiog labai tinka.
– Koks buvo santykis su pačia „Sodra“ kūrybinio proceso metu?
G.Aleksa: Visų pirma, labai neseniai pasikeikė „Sodros“ Komunikacijos skyriaus vedėjas. Neseniai man paskambino naujoji komunikacijos vedėja. Pokalbis skambėjo maždaug taip. „Laba diena. Čia „Teatronas“? „Taip.“ „Jums skambina iš „Sodros“.
Sutikite – tokia pokalbio pradžia nieko gera nežada. Bet pasirodė, kad naujoji vadovė panoro pamatyti spektaklį, tačiau taip išėjo, kad galės būti tik generalinėje repeticijoje.
Aš skirstyčiau „Sodros“ darbuotojus į dvi dalis. Viena grupė – nusiteikę gintis, kita – tie, kurie labai teigiamai į tai pažvelgė, kuriems smagu, jie nori, kad spektaklyje būtų daug humoro ir teigiamų dalykų, nori kitaip pažiūrėti į realius keblumus, su kuriais jie susiduria kasdien.
Tie specialistai norėjo padėti, bendravo, nes mums reikėjo išsiaiškinti ne tik su kuo žmonės susiduria, bet ir kaip veikia pati sistema. Kaip paaiškinti tuos mokesčius? Nes šis spektaklis turi ir edukacinį aspektą. Mes mėginame ne tik išleisti frustraciją, bet ir kalbėti taip, kad būtų įmanomai aišku.
Kai mes pasakėme, kad statysime spektaklį apie „Sodrą“, mes nesakėme, kad mes norime sužlugdyti sistemą ar kritikuoti. Mes tiesiog kuriame spektaklį apie „Sodrą“.
Tačiau vienas iš „Sodros“ darbuotojų parašė: jūs turbūt nesusipažinot su tais dešimtimis tūkstančių, kurie gauna pensijas, ir nėščiosiomis moterimis. Sistema veikia.
Kai pamačiau tą komentarą, nusiunčiau Kristinai ir pasakiau, kad jis žodis žodin turi būti pjesėje.
– Minėjote, kad viena dalis tarsi gynėsi. Gintis nuo teatro – kažkas panašaus, kaip ginčytis su humoristu?
G.Aleksa: Man atrodo, kad čia buvo pūlinys, ir vien noras pastatyti spektaklį jį susprogdino. Manau, kad jei nebūtų buvę tiek komentarų internete, kai paskelbėme apie renkamą medžiagą, nebūtų bangavimų, gal nebūtų ir tos gynybos? Bet jie pamatė, kiek žmonės pyksta ant sistemos, kuri turėtų mumis rūpintis, skleisti didžiulę meilę – globoti senelius, besilaukiančias moteris ir vaikus auginančias mamas. Kad žmonės yra nesveikai pikti.
Jau nekalbu apie tai, kad pusantrų metų man žmonės, susidūrę su „Sodra“, rašinėja žinutes. Iš karto jas visas persiųsdavau Kristinai, bet paskui supratau, kad man reikia atsidaryti „Sodros“ klausyklą.
Ir dar buvo triženklis skaičius žmonių, kurie klausė: gal sukursit spektaklį ir apie VMI, apie Registrų centrą?
O čia yra kasdieniai, buitiniai dalykai, kurie gadina mums gyvenimus ne mažiau nei Hamletui, sprendžiančiam būti ar nebūti?
Visų pirma, tai ne, nebus taip, o visų antra, aš manau, kad žmonės gal nesitiki iš teatro kalbėjimo apie tai, kas jiems realiai rūpi. Žmonės tarsi turi nueiti į teatrą ir pasitempti, kad jiems rūpėtų šubertai ir šumanai, kiti elitiniai dalykai. O čia yra kasdieniai, buitiniai dalykai, kurie gadina mums gyvenimus ne mažiau nei Hamletui, sprendžiančiam būti ar nebūti? Ir tada žmonės pajunta, kad yra kažkas, kas nusprendžia kalbėti apie jų gyvenimą, o ne apie Hamletą.
– Kaip tik norėjau klausti, kodėl šiuolaikiniam teatrui svarbu atsigręžti į tokius realius dalykus, į kasdienį gyvenimą. Atrodytų, statykit Šekspyrą, kalbėkit apie amžinąsias vertybes.
K.M.Kulinič: Bet koks menas turi kalbėti ne tik apie amžinąsias vertybes, bet ir apie tai, kas vyksta čia ir dabar, reflektuoti tai, kuo gyvename. O tai, kuo mes gyvename, irgi talpina visas amžinąsias vertybes ir tas pačias problemas. Labiau paprasta susitapatinti, suprasti, kai teatre yra kalbama šiuolaikine kalba, pasitelkiamos šiuolaikinės priemonės.
G.Aleksa: Esu įsitikinęs, kad nepasitenkinimas sistema ir yra amžinoji vertybė. Visais laikais buvo taip ir visai nesvarbu, kokia tai sistema – ar feodalai, ar „Sodra“.
Man atrodo, kad visiems yra neįtikėtina tai, kad mes chamiškai naudojamės realiais žodžiais, realiais vardais. Pagrindinės veikėjos vardas yra iš elektroninio laiško, kurį gavo Redita.
Beje, neseniai vienas žmogus man skundėsi, kad „Sodra“ įsūdė jam sąskaitoje minusą ir paradoksas – sąskaitoje minusas, todėl jis negali nusipirki bilieto į spektaklį apie „Sodrą“.
Realybė yra daug absurdiškesnė už bet kokią kūrybą. Man Latvijoje kažkada yra pasakę, kad galėčiau mažiau sakyti tiesos. Bet aš manau, kad žmonės turėtų sakyti tiesą, o ne mandagiai nutylėti arba laikyti plakatus prie Katedros ar apmėtyti pareigūnus akmenimis.
– Jūs, pristatydami spektaklį, klausiate: kas nutiktų, jei mokesčių logika būtų taikoma realiame gyvenime? Tad kas nutiktų?
G.Aleksa: Kaip atsakyti nesikeikiant? Norėjau supainioti sistemą ir žmogiškumą dėl to, kad jie nederantys. Keista, nes juk žmogus sukuria sistemą tam, kad ji pagerintų žmogiškumą.
Jei logiškai mąstytume… Žmonės susėdo ir susitarė, kad visi šioje šalyje turi sumokėti tam tikrą sumą mokesčių ir taip valstybė galės pasirūpinti tais, kurie patys savimi pasirūpinti negali. Bet kažkas nutiko, nuėjo šuniui ant uodegos: niekas nežino, kam mokėti, žmonės pyksta ant sistemos ir realiai niekas nenori niekam padėti, nes kodėl tiek daug pinigų ir dar nežinai – kiek? Kas per kodai? Šis spektaklis yra ir apie meilę, nes mes kartais turime daug gerų ketinimų, bet nežinome, kaip juos išreikšti. Ir tada išeina... blogai.
K.M.Kulinič: Jeigu bandai sistemą perkelti į žmogiškąsias situacijas ir jei bandai atsakyti, kas būtų, jei staiga žmogiškumas pavirstų sistemiškumu, atsiranda daug ribų, dingsta bet koks bendravimas ir bendradarbiavimas, supratimas. Galbūt aš apie tai ir galvojau, kai bandžiau kurti situacijas.
„Sodros“ darbuotojai pyksta ant žmonių, nes jie nieko nesupranta, žmonės pyksta ant darbuotojų, kurie nėra dėl nieko kalti.
Sistema tampa kaip šydas tarp dviejų žmonių – „Sodros“ darbuotojo ir to, kuris į jį kreipiasi. Tarp jų nelieka žmogiško ryšio ir bendravimo, nes tas šydas tampa užblokuojančiu filtru. Žmonės tarpusavyje negali susikalbėti, o paprastas dalykas tampa labai sudėtingu. Atsiranda painiava, pyktis, du žmonės, kurie tarpusavyje neturi nieko bendra ir vienas kitam nėra skolingi, tampa priešais. „Sodros“ darbuotojai pyksta ant žmonių, nes jie nieko nesupranta, žmonės pyksta ant darbuotojų, kurie nėra dėl nieko kalti. Jie vykdo tai, kas yra nuspręsta ir tai, kas yra užrašyta ir pateikta kaip taisyklės.
– Aš esu būsimoji spektaklio žiūrovė. Ko man tikėtis atėjus į spektaklį?
G.Aleksa: Ateikit atvira širdimi. Kristinos pjesė parašyta pagal 10-ojo dešimtmečio dramaturgijos pricipus, joje įtraukti absurdo teatro elementai. Kai susiejame absurdo teatrą, 10-ojo dešimtmečio dramaturgiją, mūsų frustracijas apie „Sodrą“ – kažkas atsirakina. Atėję, manau, jūs suprasit, kad spektaklis yra apie „Sodrą“ ir apie meilę. Todėl jei bent vieną kartą norėjote sumokėti mokesčius arba bent vieną kartą norėjote mylėti ir nepavyko – šis spektaklis jums.
Spektaklio „SoDra, Mon Amour“ premjera vyks rugsėjo 15 d. ir spalio 31 d. Menų spaustuvėje, Vilniuje, rugsėjo 17 d. Kauno miesto kameriniame teatre ir spalio 1 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
Spektaklio dailininkas Martynas Arlauskas, kompozitorius Jokūbas Tulaba.
Vaidina: Roberta Sirgedaitė, Arnas Ašmonas, Milda Jonaitytė, Karolis Norvilas, Raimondas Klezys.
