Kaip radote pjesę?
Perskaičiau rusiškai. Rusai turi didelę verstinės ir neverstinės dramaturgijos duomenų bazę. Radau ją senokai, ji vis apie save primindavo. Matyt, ateina laikas, kai staiga pajunti: supratau, kas čia parašyta! Ne šiaip sau perskaičiau – „įdomu“, bet suprantu arba tikiuosi, kad suprantu, gal per skambu sakyti „supratau, ką parašė Šekspyras ar kas nors kitas“. Žmonės visą gyvenimą gilinasi į kokį nors kūrinį stengdamiesi jį perprasti. Kai staiga atsiranda toks jausmas, reikia ką nors daryti.
Apie ką pjesė „Demonai“?
Negalima slėpti: pjesė nėra šviesi, bet ji linksma. Autoriaus žvilgsnis į pasaulį taiklus, gilus, analitinis ir persmelktas labai gero humoro jausmo. Tai įdomus derinys. Turbūt ne veltui Larsas Norénas vadinamas antruoju Strindbergu. Kas man įdomiausia šioje pjesėje? Nors situacija – dvi poros vakarėlyje, bet tai jokiu būdu nėra pjesė apie kapstymąsi purvinuose skalbiniuose ir to kėlimas į viešumą. Ji kalba apie pojūčių, pajautimo badą. Šiandien ji man atrodo labai aktuali ir šiuolaikiška: juk visi mūsų pojūčiai, potyriai turi būti vis aštresni. Mes nesitenkinam neaštriais dalykais: reikia aštrumos, kad kažką pajaustumėm, patirtumėm, kad sukrėstų. Ir tai yra gerai, negalima to neigti. Pjesės personažai siekia vis aštresnio pojūčio, to neslepia nuo savęs ir kitų, jie atviri. Vis aštresnio pojūčio – iki kraštutinumo – paieška yra pagrindinė pjesės linija.
Kodėl atsiranda pojūčių badas?
Manau, mumyse bendrai slypi pojūčių badas. Žmogus turbūt yra objektas, visų įmanomų rinkų, medijų ir kitų žmonių taikinys: jis nuolat bombarduojamas informacijos, įvairių atrakcijų, pasaulio apskritai. Kadangi jį supa didžiulė masė, kiekvienas iš masės turi šauti vis stipriau, kad jis atsisuktų. Todėl pasidaro atsparus potyriam, kitaip tiesiog neišgyventų. Jei į šiandieną atkeltume žmogų iš XIX amžiaus pradžios, jis turbūt per dieną išeitų iš proto. O mes jau turim imunitetą, esam stiprūs. Tai natūralu, normalu, taip viskas vystosi, bet dėl to atsiranda bukumas ir kartu – badas. Paradoksalu: mes patiriam labai daug, bet tuo pačiu metu alkstam. Mums nuolat kuriamas kažko badas. Sotus vartotojas niekam nereikalingas: jis privalo būti alkanas.
Paradoksalu: mes patiriam labai daug, bet tuo pačiu metu alkstam. Mums nuolat kuriamas kažko badas.
Koks pjesės autoriaus požiūris į šią situaciją?
Jis apie savo veikėjus kalba su meile ir šiluma. Nepaisant to, kad perskrodžia juos kiaurai, nebijo „išlupti vidurių“. Humoras gelbsti. Galbūt humoras ir atsiranda, kai linki gero savo veikėjam, nori, kad jiems viskas gerai susiklostytų. Viskas gerai nesibaigia, bet tam tikrą laiko atkarpą būna gerai. Jo požiūris yra negailestingas, bet su meile. Jis nieko neslepia, labai atviras ir tuo pačiu metu juos myli.
Spektaklyje girdėsim daug muzikos?
Taip, muzikos bus daug. Su kompozitoriumi Jonu Jurkūnu ir su trupe imamės kiek kitokio kelio negu būna dažnai, kai spektaklio muzika atsiranda tik paskutinę savaitę, ją tarsi „uždedam ant viršaus“. Norisi, kad ji mus inspiruotų ir būtų bendras partneris. Aišku, tai nebus muzikinis spektaklis, tačiau muzika svarbi jo dalis. Ir galbūt bus išleista vinilinė plokštelė su jos įrašu – turim tokį planą.
Spektaklio afišoje matyti garsaus E. Manet paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ fragmentas. Kaip jis atsirado?
Ši jungtis atsirado nuo scenovaizdžio, kai su dailininke Laura galvojom apie spektaklio scenografiją. Pačioje pjesėje yra tokios aplinkybės: plakatas, paveikslas. Iš vizualikos ir atsirado tokia sąsaja. Tiesiogiai pjesės turinys ir šis paveikslas nėra susiję. Tačiau man jis atrodo labai susijęs su spektakliu. „Pusryčiai ant žolės“ staiga tapo spektaklio dalimi. Labai geras paveikslas, jame irgi gali pamatyti demonus.
