Pjesės epicentre – vaikų darželio kasdienybė: jauna auklėtoja ruošiasi naujametei šventei, prie lango rymo matrioška besmegenė, niekas nieko nespėja. Tačiau ilgainiui ima plisti režimo įspūdis: reguliarius sveikatos specialistės patikrinimus lydi darželio vedėjos autoritariniai juokai, reikalavimai ir grasinimai. Atmosferoje įsivyrauja Rusijos sapnai su kokošnikais, kandimis ir Sibiro pūgomis. Didžioji spektaklio vertė – sprendimas vaikus paversti unifikuotais parazitais. Jie čia reprezentuoja ne save, bet aplinką, kurioje nepakaltinamieji virsta kenkėjais.
Latvių kilmės režisierę Lerą Surkovą lietuvių žiūrovai jau pažįsta: pavasarį matėme jos spektaklį „TWHYS. THE WAR HASN’T YET STARTED“ (Rygos muzikos namų „Dailė“ gastrolėse). Tąkart sąlygišką, švarią režisūrą lydėjo jausmas „viskas gresia“. Spektaklyje „Kalniukas“ režisūriniai sprendimai įgauna daugiau realybės bruožų, o grėsmės jausmas iš globalaus tampa ypač lokaliu, turinčiu daug politinių nuorodų ir nevienareikšmės ironijos.
Jeigu spektaklyje „TWHYS“ pasaulis buvo sudėtas iš stiklo taros dėžių ir pirkinių krepšelių, „Kalniuko“ vizualine mase tampa vaikai (akt. Aleksandras Kanajevas, Jevgenija Karpikova, Martynas Baranauskas, Inga Juškevičiūtė, Rokas Pijus Misiūnas, Robertas Petraitis, Urtė Povilauskaitė). Dažno teatro režisieriaus nemėgstamas – mat neaišku, kaip išspręsti – vaiko ar vaikų grupės balsas čia vystomas kaip taikli viso sociumo gyvenimo alegorija. Šio pasaulio gyventojai ne tvarkosi patys – su jais yra tvarkomasi. Jie beveik nieko nekalba, tik juda į visas puses, yra gaudomi, rikiuojami, sodinami, statomi. Tačiau nėra jokio vystymosi pojūčio: nors artėja šventė, vaikai neprogresuoja, neišmoksta priedainio (eskimų kalba!), kaip reikiant neišstovi.
Kyla mintis – ar tarp jų apskritai yra gyvųjų? Ar tiems keliems, kurie prakalba, nereikėtų priminti, kad jų čia – šioje valstybėje, šiuo politiniu laiku – tiesiog nėra?
Vienodais pilkais kostiumais apvilkti auklėtiniai pasaulį stebi viršugalviais, ant kurių – vienodos aklų didžiaakių kaukės (dailininkė Giedrė Brazytė). Tikruosius veidus vaikai parodo dainuodami, pašaukti vardu arba netyčia. Bet tie, kurie netyčia, tuoj pastatomi į vietą.
Gyčio Ivanausko sukurta pilkų organizmų choreografija nulemia spektaklio koncepciją: jie – ne tik vienodi, jie juda nevaikiškai. Jie labiau lervos, kurios rangosi, vabalai, kurie virsta ant šono ir negeba atsistoti ant kojų. Visą spektaklį neapleidžia kažkur čia yra parazitų jausmas: kalbos apie kirmėles, kuriomis užsikrėtęs Dima, kandžių vizualizacijos, pirštinės ir respiratoriai rodo, kad šis sociumas sudarytas iš kenkėjų. Kenkėjai, kaip žinia, netvarkomi gali imti kelti pavojų – įstaigai, kolektyvui, o gal, geriau pagalvojus, ir valstybei. Būtent todėl toks svarbus tampa naujametis žiburėlis, kuriuo darželio vadovybė matuoja kolektyvo darbą: šventėse lengva įvertinti pilkosios masės paklusnumą, nejudrumą, tinkamais posmais įvesti į jų galvas teisingas vertybes ir teisingus autoritetus. Net jei jiems – tik kokie ketveri. Kenkėjas visose stadijose yra kenkėjas.Tiek dramaturgiškai, tiek režisūriškai būtent šis – vaikų sociumo – planas kuria spektaklio esmę ir vertę: komiškai parodo, kuo laikomi eiliniai žmonės valstybėje, kurioje demokratija vadinama pasaka iš tiesų yra autoritarinė. „Kalniuko“ pasaką rašo darželio vedėja Zulfija (aktorė Anžela Bizunovič).
Ypatingu spektaklio ženklu tampa jos į tvirtą kasą supinta, nuolatos demonstratyviai dėliojama ir nešiojama, sakytum, žiurkiška „uodega“. Tai – taiklus režisūrinis gestas, rodantis, jog šioje politinėje teritorijoje lojalumas valdžiai neperkelia į kitą socialinį lygį. Kas, kad vedėja, vis tiek kenkėja. Gal vyresnė, gal gudresnė, bet lygiai tokia pat dezinfekuotina.Pagrindinė siužeto linija – auklėtojos Anastasijos (aktorė Juliana Volodko) lemtis – nuvilia, yra gana nuspėjama ir nesyk girdėta: sistemos gniuždoma darbuotoja, iš pradžių bandanti į sistemą įsiterpti ir jos nesugriauti, galiausiai išsenka ir dėmesį sutelkia į kitą nelaimėlį, visų pamirštą auklėtinį iš Tadžikistano, vardu Ozodas (aktorius Maksim Tuchvatulin). Porą vakarų parsivedusi niekieno nepasiimtą vaiką namo, ji, be abejo, pradeda jį kalbinti ir svajoti apie bendrą pabėgimą nuo sistemos. Prie jūros, žinoma. Bet vaiko, kur buvęs, kur nebuvęs, pasigenda dėdė. Dėdė vaiką ir atsiima, drauge atimdamas Nastios jausmą, kad yra gyvenimas toliau.
Nora Ikstena, romane „Motinos pienas“ aprašydama niūrią sovietinės Latvijos kasdienybę, akcentuoja jausmo toliau stoką tokioje realybėje: „Ką aš veikiu gyvenime, pasidomėjo. Buvau gydytoja, atsakiau. O kas toliau? Jisai palaikė pokalbį. Argi mes žinome, kas bus toliau? Ar čia gyvenant išvis yra prasmės galvoti apie toliau?“[1] Nėra. Bet štai Nastia pagalvojo: akimirką, kol šokdino Ozodą. O po to pagalvojimo turėjo grįžti į sistemą. Ir kas tada?
Ir kas tada, žiūrovai nesužino. Po Ozodo praradimo, kol už langų vyksta Nastios organizuota talka, pati Nastia guli vidury scenos. Guli ne bejėgiškai, bet kažkaip romantiškai – snyguriuojant, ant šoniuko, vis pasitaisydama, lyg tykiai, minkštai snaustų. Taip, mano nuomone, tuščiai išslysta visą spektaklį auginta puikiai atpažįstamos valstybės kasdienybės siaubo šmėkla. Juk tai – finalas, kurio metu staiga suguža talkos dalyviai, pagal seną planą susiruošę dirbti, formuoti kalniuką. Ir kaip tik dabar pati svarbiausia atrodo Nastios reakcija į vis dar tą patį pasaulį. Nepakeliamai vienodą, jau šitiek metų.Spektaklio „Kalniukas“ grožis – neapčiuopiamose jo akimirkose. Ne tose, kuriose eina messengerio žinutės, kuriose ant sofos guli suvirintojas su šortais, amžinai siūlantis pažiūrėti filmą, ir ne tose, kuriose sunkiasi teatrine prasme neįdomi tapetų buitis. Grožis – vaikų masės siaube ir Nastios sapnuose, kuriuos įspūdingai apipavidalino Jurgis Latonas ir Džiugas Katinas. Ypač pasigėrėtinos pūgos su anomalijomis – milžiniškais siluetais, lėtai slenkančiais Sibiro ar ko ten sniegynais.
Lerai Surkovai netinka realizmas – ji puikiai operuoja teatru, kuris ne atkartoja realybę, o tik ją signalizuoja. Teatru, kuris yra tikrovės simptomas, o ne pati tikrovė. Vienas iš „Kalniuko“ simptomų – absurdas kur bepasisuktum, ir jis Surkovos sceninėje realybėje skamba aštriai. „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis, šitiek upių, girių ir laukų. Kito tokio krašto nesurasi, kur taip lengva žmogui ir jauku. Tokia daina.[2]“ Dainuokim, tovarišči!
[1] Ikstena, Nora. Motinos pienas. Vilnius: Tyto Alba, 2019, p. 57.
[2] Ten pat, p. 45.
