Tiek R. Polanskio filme „Kivirčas“, tiek D. Kazlausko režisuotame spektaklyje „Karo dievas“ vaizduojamas dviejų išsilavinusių ir kultūringų šeimų susitikimas, kurio tikslas – išsiaiškinti tarp porų berniukų kilusį konfliktą, kurio pasekmė – Uljė šeimos berniukui išmušti dantys. Deja, planuotas taikus pašnekesys, kuris nuo pat pirmųjų akimirkų yra persmelktas dirbtinių šypsenų ir perdėto mandagumo, netrunka tapti tikra keturių žmonių kova.
„Aš labai gerbiu Romaną Polanskį kaip režisierių ir esu matęs jo daugelį darbų, kurie, mano nuomone, yra tikrai žymiai stipresnį už filmą „Kivirčas“. Aš taip sakau tikrai ne dėl to, kad pats vaidinu pagal tą pačią pjesę pastatytame spektaklyje. Man tiesiog žiūrint tą filmą buvo toks jausmas, kad jį režisavo koks nors Polanskio mokinys ir pačiam Polanskiui šis filmas buvo nelabai svarbus“, – įspūdžiais dalinasi nuolat telefonu kalbančio advokato ir draugą sumušusio berniuko tėčio Aleno Rėjaus vaidmenį spektaklyje sukūręs Darius Gumauskas.
Kolegai pritaria ir Veronikos Uljė – nukentėjusio berniuko mamos – vaidmenį atliekanti aktorė Viktorija Kuodytė: „Jau pačiame pjesės pavadinimo originaliame variante „Skerdynių dievas“ užkoduotas mūšio, kovos kvapas. Vadinasi, tu, kaip žiūrovas ar skaitytojas, lauki didelio konflikto įsiplieskiančio tarp susitikusių žmonių. Kaip tik šio elemento – aistros įrodinėjant savo neginčijamą tiesą – labai pasigedau Polanskio filme.“
Be to, manau Polanskio „Kivirče“ pasimeta pagrindinis motyvas, kuris Kazlausko spektaklyje „Karo dievas“, kaip, beje, ir pačioje pjesėje, yra labai ryškus – tai susitikimo priežastis – susimušę vaikai. Dar repetuojant, Kazlauskas mums įrodė, kad svarbiausia ne kurti ryškius personažus ieškant smagių aktorinių triukų tiek publikai, tiek mums patiems, ne psichologizuoti kuriamu vaidmeniu, bet įrodinėti vieni kitiems savo neginčijamas tiesas. O tos vienintelės tiesos juk ir nerasi. Iš čia ir konfliktas. O kai tai liečia tavo vaiką, kuris yra tavo kūnas ir kraujas, tai priemonės kovoti gali tapti labai žiaurios. Galbūt dėl to man labiau priimtinesnis Kazlausko režisūrinis sprendimas“, – aiškina V. Kuodytė.
Visgi, pasak D. Gumausko, jų aktoriai su Dainiumi Kazlausku priešakyje, spektaklį kuria tokį, kokį jie mano esant reikalinga padaryti iš Y. Rezos pjesės „Skergynių dievas“, tuo tarpu R. Polanskis su savo komanda padarė tai, kas jiems atrodė reikalinga ir geriausia. „Šių dviejų režisierių sprendimai labai skirtingi. Tačiau nepaisant to, kad mane kino variantas nuvylė, man labai patiko Polanskio pasirinkta filmo pabaiga. Ji labai susijusi su pradžia ir režisūrine prasme išėjo toks labai gražus įrėminimas, – sako D. Gumauskas bei priduria, jog iš jo vaidmenį filme kuriančio Christopho Waltzo „nepasiskolino“ nieko. – Nors paskutiniu metu šis aktorius labai išgarsėjo, tačiau „Kivirče“ jis man pasirodė blankokas. Apskritai, kino filme, priešingai nei mūsų spektaklyje, ryškiausios yra ne moterys Anetė ir Veronika, o pastarosios vyras ir sužaloto berniuko tėvas Mišelis Uljė, kurį filme įkūnija aktorius Johnas C. Reilly“.
V. Kuodytė taip pat sako, jog jos kuriamas Veronikos Uljė personažas kardinaliai skiriasi nuo tos Veronikos, kurią filme kuria Judie Foster. „Aš asmeniškai visada labai laukiu, kad pasakojami įvykiai keistų su jais susijusį veikėją. Judie Foster vaidmenyje tos emocinės amplitudės nebuvo. Polanskis Veronikos personažą sukūrė kaip labai gerą, švelnią, šeimai ir vyrui atsidavusią moteriškę. Kazlauskas Veroniką mato visai kitokią: labai pasitikinčią savimi, neabejojančią ir pripažįstančią tik savo tiesą. Manoji Veronika klausia teigdama, ji strategė, intelektualė, seniai nejaučianti meilės ir šilumos. Ji bando praktikoje įgyvendinti savo susikurtas teorijas apie civilizuotus žmonių santykius, kol galiausiai yra priversta pripažinti, jog „Karo dievas“, deja, valdo ir ją. Tai tragikomiškas personažas“, – detalizuoja V. Kuodytė.
Balandžio 3 d. spektaklis „Karo dievas“ bus rodomas Klaipėdos miesto kultūros centre „Žvejų rūmai“, balandžio 4 d. spektaklio premjera įvyks Panevėžio bendruomenių rūmuose.
