„Ši 1958 m. parašyta pjesė pasakoja apie dviejų vienišų žmonių susitikimą. Apie tai, ko mes ieškom kituose, ko ilgimės, ko laukiam, kuo nusiviliam ir ko atsisakom, su kuo kovojam, o kam pasiduodam. Ko esam pasiryžę atsižadėti, o kada lengviausia išeiti. Tai istorija apie sudėtingus ir daugialypius mus, o konkrečią mintį, galbūt, kiekvienas išgirs savą“, – tikisi pagrindinį vaidmenį atliekanti Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė, iki šiol mums žinoma iš pagrindinių vaidmenų spektakliuose „Madagaskaras“, „Marija Stiuart“, „Maskaradas“, „Kruvinos vestuvės“.
Pagrindinį vaidmenį atliekančiai aktorei V.Gibsono pjesė „Dviese sūpuoklėse“ pasirodė įdomi savo sudėtingais dviejų žmonių portretais, giliu žmogaus pajautimu ir tuo ateinančiu, jau greičiausiai nieko nestebinančiu supratimu, kad už bet kokių drąsių ieškojimų ir klaidžiojimų beveik visada slypi pamatinis, gilus noras būti kažkam reikalingu, nenumaldomas troškimas mylėti ir būti mylimam. Šokėja Gitela, kurią įkūnija Indrė Patkauskaitė, yra stipri, tačiau kartu ir sudėtinga asmenybė, kurioje spontaniškumas ir begalinė energija dera su staigiu užsisklendimu ir susimąstymu. Ji kupina gyvybingumo, tačiau taip pat yra itin jautri ir emocionali. Kartais gali būti stačiokiška, o kartais gali tapti tiesiog mažu, naiviu vaiku.
Šiame spektaklyje Mantas Vaitiekūnas vaidins trisdešimt trejų teisininką, atvykusį į Niujorką ir bandantį pabėgti nuo savo praeities. Įsikūręs viename iš prastesnių Ist-Saido nuomojamų namų, dienas stumia lankydamas muziejus ir beverčius filmus, slampinėdamas miesto tiltais, turėdamas vos dešimt dolerių dienai. Puolęs į naujus santykius, jis galiausiai suvokia ir pripažįsta sau, ką reiškia iš tikrųjų mylėti. „Mylėti – tai turėti žmogų giliai savyje, turėti diena iš dienos, metai iš metų, kai vyras ir moteris pasimaino savo protais, mintimis, prisiminimais, pasimaino akimis“.
Spektaklį „Dviese sūpuoklėse“ stato režisierius Ulanbekas Baialievas, subūręs itin talentingų kūrėjų komandą. Režisierius žada scenoje papasakoti įdomią ir užburiančią istoriją apie dvi nepridengtas vienatves Niujorke, apie du vienišus žmones, kurie nori spėti įšokti į paskutinį nuvažiuojančios jaunystės traukinio vagoną: „Ji – laisva kaip paukštis, jis – laisvas kaip sliekas“. Režisierius nori duoti savo herojams galimybę išsisakyti, išsiverkti, nusiraminti, susitaikyti su savimi, su savo būtimi.
