„Vieno buto istorija“ – tai audioturas po autentišką butą. Žiūrovai, atvykę į miegamąjį Vilniaus rajoną, gavę raktus ir ausines, leisis į kelionę po tuščius svetimus kambarius, klausydamiesi čia gyvenančio Liucijaus istorijos. Žiūrovai bus kviečiami jaustis kaip namie – jiems galima sėdėti ir gulėti ant sofos, atitraukti užuolaidas, virtis arbatą ir pabaigti paskutinį Liucijaus obuolį, kurį jis pasiliko vakarui. Jiems galima išeiti į balkoną ir užeiti į tualetą, paskaityti Liucijaus knygą ar galų gale nusiprausti veidą, o paskui – apžiūrėti tą veidą veidrodyje. Kitaip tariant – šiek tiek pagyventi svetimą gyvenimą, kurio gidas, aktorius Gabrielius Zapalskis, veiks per nuotolį realiu laiku, kurdamas gyvą turo pojūtį ir drauge atiduodamas visą erdvę žiūrovams.
Spektaklio režisierė Monika Klimaitė vienu iš darbo tikslų įvardija siekį suburti laikiną nedidelę žiūrovų bendruomenę, kurioje žmonės, nors ir veikdami nepriklausomai, justų vienas kito buvimą šalia, išgyventų būrio jausmą: „Šis jausmas ypač svarbus tada, kai išsiruošiame į kelionę po save. Savistabos mechanizmai pjesėje labai aktyvūs. Liucijaus kasdienybė yra tik taškas, nuo kurio atsispiriama, kad žiūrovas leistųsi į savęs patyrimą, į klausimą – ar, trumpai tariant, man patinka gyventi? Ar gal nelabai? Ir kas tada, jei nelabai?“
Pjesėje tyrinėjama žmogaus kasdienybė, ironizuojamas šiandienos optimizmo kultas. Svarstoma, kaip veikia žmoguje dar vaikystėje įdiegtos psichologinės elgesio schemos.
„Rašydama pjesę, rinkdama jai dokumentines patirtis, daug mąsčiau apie žmogaus laimės tašką, – teigia idėjos autorė ir dramaturgė Dovilė Zavedskaitė-Statkevičienė. – Sakoma, kad jis susiformuoja vaikystėje ir, nepaisant gyvenimo įvykių, visą laiką sugrąžina žmogų prie to paties vidinės laimės lygio. Tyrinėdama psichologinę medžiagą, svarsčiau, ar gali levandų maišelis patalynės dėžėje pajudinti tą tašką nors vienu mikrovienetu? Ar tai, kad visą vasarą švietė saulė, padėjo nors vienam iš mūsų atitolti nuo melancholijos? Kaip apskritai mūsų aplinka ir fizinis kūnas susiję su psichologine savijauta?“
Unikalaus spektaklio kūrėjai prioritetą teikia ne kiekybei, o kokybei: po keletą žiūrovų viename bute, po keletą butų viename mieste. Vilniaus Justiniškėse komanda apsistojusi tik iki Naujųjų – tuomet „Vieno buto istorija“ keliaus toliau.
