Prieš kelerius metus aktorės teatralizuotame koncerte „Graži ir ta kita“ grojo apie save ir daugumos jaunų moterų patirtis. Šiais metais Lietuvoje minint nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį penkių merginų grupė – Vaiva Kvedaravičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė, Asta Zacharovaitė ir Marija Žemaitytė – ėmėsi tyrinėti Lietuvos istoriją ir moterų vaidmenį joje. Iš pradžių ketinta pasakoti tik apie pastarąjį šimtmetį, bet pradėjus tyrinėti moteris ir jų vaidmenį istorijoje chronologinės ribos išsiplėtė nuo Renesanso iki dabarties.
Su muzikuojančiomis aktorėmis Rugile Latvėnaite ir Ieva Pakštyte kalbamės apie koncertą, moteris, bei tai, kas labiausiai nustebino domintis moterų istorija.
– Klaipėdos jaunimo teatras įkurtas prieš šešerius metus. Per tą laiką jau spėjote neblogai susipažinti su miestu, jo gyventojais, kultūra. Ar Klaipėda draugiška kuriantiems teatrą?
R.Latvėnaitė: Teatro bendruomenė čia nedidelė. Pagrindiniai traukos centrai yra dramos ir muzikinis teatrai. Jie turi stiprias tradicijas ir savus žiūrovus. Mes Klaipėdos jaunimo teatre taip pat siekiame suburti savo žiūrovus ir, manau, jau galime sakyti, kad atsiranda mūsų žiūrovai. Jie jauni žmonės, pas mus ieškantys to, ko didieji teatrai negali pasiūlyti.
Panašu, kad kol buvo remontuojamas gražusis Dramos teatro pastatas, teatras Klaipėdoje prarado nemažai žiūrovų. Todėl reikia iš naujo pratinti klaipėdiečius, kad yra ir tokia laiko praleidimo galimybė. Ir vienas iš būdų, kaip tai darome mes, yra edukaciniai užsiėmimai ir teatro rodymas vaikams. Tikiu, kad iš tų vaikų išaugs suaugę žmonės, kuriems eiti į teatrą bus įprasta.
I.Pakštytė: Kuriant teatrą visada atrodo, kad kažko trūksta. Šiuo metu aktualiausias atrodo žiūrovų trūkumas. Esame jaunas kolektyvas, visi turi daug idėjų, nori daug kurti. Tad pasiūlos atsiranda daugiau nei šiame mieste yra paklausos skirtingiems teatriniams kūriniams.
Čia taip pat galima išskirti ir tinkamų pasirodymams erdvių trūkumą. Bet šiuo atžvilgiu Klaipėda nėra išskirtinė: kiekviename mieste egzistuoja tos pačios problemos. Galime būti nepatenkinti erdvėmis, kuriose rodomės, bet manau, kad skųsdamiesi nieko nepakeisime. O atėjus į salę, kurios grindų spalva mums nepatinka, galima arba keisti spalvą, arba prie jos prisitaikyti ir ją išnaudoti.
Bet kada būtų galima nuleisti rankas ir išvažiuoti kurti teatrą kitame mieste. Bet kol turime kūrybinių bendražygių, atrodo, kad galima kurti ir rasti ryšį su čia mūsų darbus norinčiais matyti žiūrovais.
– Ar muzikinę formą pasirinkote galvodamos apie tai, kas gali būti įdomu klaipėdiečiams žiūrovams?
R.Latvėnaitė: Muzikinė forma atsirado nes norėjome groti, muzikuoti, mokytis valdyti instrumentus. Mums buvo įdomu sujungti ir praplėsti savo turimą aktorinę ir muzikinę patirtis.
I.Pakštytė: Tikrai negalvojame, kad Klaipėdos publikai atsibodo rimti darbai. Kiekviename mieste susitikdamos su publika kažką apie to miesto žiūrovus suprantame. Ar bent apie tuos, kurie tą vakarą atėjo. Klaipėdoje tamsiuoju metų laiku, kai čia ruda, šlapia ir šalta, galima justi, kad žiūrovai nori gerai praleisti vakarą. Bet tai yra normalu – juk viena iš teatro paskirčių ir yra pramoga. Ir mūsų muzikiniai darbai taip pat yra pramoga: nesame rimtosios muzikos atlikėjos.
– Kurdamos abu savo muzikinius darbus naudojatės kolektyvinės kūrybos principais. Kodėl?
R.Latvėnaitė: Nors ir žinome, kad tai moterų teatro istorijos dalis, vis dėlto šis pasirinkimas buvo labiau atsitiktinis. Pirmojo koncerto idėja kilo, kai Klaipėdos jaunimo teatre buvo repetuojamas spektaklis, kuriame turėjo vaidinti tik vaikinai, o mes buvome mažiau užimtos. Bet kartu dirbti pradėjome ne tik todėl: norėjome drauge gerai praleisti laiką ir išmokti kažką naujo, atrasti naujas savo galimybes, kurių režisieriams spektakliuose nebūtinai prireikia.
I.Pakštytė: Pradėjome dirbti kaip moterų, feministiniuose teatruose. Bet moteriškumas buvo ne priežastis, o bendro noro muzikuoti įgyvendinimui tinkamiausia tema.
R.Latvėnaitė: Kurdamos pirmą darbą pasitikrinome, kaip sekasi dirbti be režisieriaus. Kartais tai tikrai sunkiau, nes ne visada lengva priimti sprendimus. Bet bendras kūrybinis procesas pagimdo daugiau netikėtų idėjų. Todėl vis norisi prie jo grįžti.
– Kurdamos koncertą daug domėjotės istorinėmis Lietuvos moterimis. Gal atradote kažką netikėto?
I.Pakštytė: Turbūt mažiausiai tikėjausi pamatyti tarpukarį iš tos pusės, kuria jis mums tyrinėjant atsiskleidė. Tuo metu į Lietuvą, po carinės priespaudos, karų, iš Vakarų atėjo laisvės banga: moterys norėjo nusirėžt sijonus, madingai nusikirpt plaukus, pasidažyt lūpas ir pagyvent iki tol nematytą paryžietišką gyvenimą. Buvo kuriama miesto kultūra. Taip pat iš šio laiko atėjo viena netikėčiausių istorijų, kurią apdainuojame ir savo koncerte. Tarpukario Kaune gyveno moteris, apsimetinėjusi vyru. Ji tai darė dėl to, kad mylėjo kitas moteris. Arba dėl to, kad geidė jų pinigų. Bet įdomiausia šioje istorijoje yra tai, kad apie savo lytinės tapatybės ieškojusį žmogų yra informacijos iš tarpukario. Ir kad vis dar su sunkumais susidurianti LGBT bendruomenė nėra tik šiuolaikinis reiškinys.
R.Latvėnaitė: Apie daugumą Lietuvos istorijoje veikusių moterų mes turime visokių įsivaizdavimų. Ir neretai moralinį jų veiksmų vertinimą laikome istoriniais faktais. Tik pradėjus nagrinėti mokslininkų tekstus pavyko atsikratyti išankstinių, realybės neatitinkančių nuomonių, palaikomų ir viešojoje erdvėje.
Kitas svarbus atradimas susijęs su nepriklausomybės šimtmečio šventimu. Vyksta daug minėjimų, renginių, o beveik niekas nekalba apie tai, kad valstybės neturėtume, jei ne moterys, dalyvavusios jos kūrime. Jų nebuvo Lietuvos Taryboje, pasirašiusioje Nepriklausomybės aktą. Bet vasario 17 d. įvyko didelis protestas ir buvo priimta peticija, reikalaujanti moteris įtraukti į Lietuvos Tarybą.
– O koks jums atrodo šiandieninis požiūris į moteris Lietuvoje?
R.Latvėnaitė: Daugiausia dėmesio skyrėme istorijai. Bet kurdamos nuolat diskutuodavome apie tai tarpusavyje. Vienos iš mūsų mano, jog reikia kovoti už moteris ir moterų teises Lietuvoje, o kitoms atrodo, kad savo svarbos pabrėžti nereikia: geriau leisti kalbėti darbams, nei pačioms šaukti. Manau, jog visuomenėje vyrauja panašūs požiūriai.
I.Pakštytė: Net neabejoju, jog yra nemaža dalis moterų, kurios jaučiasi visavertiškai būdamos namuose, rūpindamosi vaikais bei šeima. Ir tai yra labai gerai! Manau, jog svarbiausia kiekvienai moteriai jaustis savo vietoje. O kokia ta vieta – tik ji pati sprendžia. Svarbiausia tiek moterims, tiek vyrams mokėti būti vienoje visuomenėje ir neteisti dėl požiūrio ar dėl kokių nors kitokių dalykų.
– Ar galima į šį spektaklį-koncertą laikyti jūsų feministiniu pareiškimu?
I.Pakštytė: Sakyti, jog tai yra grynai feministinis spektaklis-koncertas nereikėtų. Bet darbas tikrai turi feministinio prieskonio. Nors jis jokiu būdu nėra nukreiptas prieš vyrus. Esame sau įsivardijusios, kad vyrai yra svarbi mūsų ir mūsų apdainuojamų istorinių moterų gyvenimų dalis. Bet mums atrodo, kad dabartinėje visuomenėje svarbiau ne išskirti vyrų ir moterų nuopelnus, o pabrėžti bendrumą.
Spektaklis „Graži ir ta galinga“ – Klaipėdoje, Kultūros fabrike, gruodžio 13 d. 19 val.
