Mes pernelyg dažnai ir atsainiai sakome, kad pirmoji meilė kaip seilė – eis ir praeis, tačiau juk būna taip, kad ji ima ir lieka – visam gyvenimui, nepraeidama ir nerūdydama. Lieka prisiminimais, svajonėmis ir viltimis, o sykiais – neblėstančių simpatijų ir joms suokalbiškai slapčiomis rašomų grakščiai švelnių bei aistringų laiškų pavidalais. Ar esate bent vieną tokį laišką gavę arba parašę?
Galbūt esatę išgyvenę patį tikriausią, nuo begalinės aistros iki begalinės nevilties, ties pavojingomis bedugnėmis balansuojantį meilės (laiškų) romaną? Gal net tokį, kuris buvo, yra ir bus, iki pat paskutinio atodūsio, kurio akivaizdoje Jūs, visai kaip spektaklio „Meilės laiškai“ Tomas, melancholiškai ištartumėte tik dabar galų gale aš supratau, kad tai buvo meilė?
Naujausiame Dainiaus Kazlausko spektaklyje – intymi, pusę amžiaus trukusi Aleksandros (Ilona Balsytė) ir Tomo (Kostas Smoriginas) laiškų, taigi ir jų gyvenimų, meilės ir visų patirčių, istorija. Pagal garsią amerikiečių dramaturgo Albert Ramsdell Gurney pjesę „Meilės laiškai“ pastatytas duetinis spektaklis klausia, ką reiškia rašyti laiškus, kodėl įsimylima laiškais ir ar juose galima susikurti realybėje neįmanomą santykį, tuos mus, kurie egzistuotų tik laiškuose ir jų kontekstuose? Kiek laiškuose įmanoma būti savimi ir sykiu pažinti kitą? Galiausiai, kiek išlikusi korespondencija gali kitiems papasakoti apie ją rašiusius žmones ir apie tai, kas buvo (iš)gyventa, patirta, mylėta ir nekęsta?
Tai spektaklis apie moterį ir vyrą, jų duetines egzistavimo galimybes.
Tai spektaklis apie meilę, kitaip tariant, gyvenimą.
Tai tikro tono spektaklis – sentimentalus, lengvai patosiškas, jautrus, švelnus ir intymus, sykiais šaltas, grubus ir priekaištingas, tačiau kupinas ne tik vilčių ir iliuzijų, bet ir amerikietiškos svajonės atributų ir gyvenimo scenarijų.
Tai laiškai, kuriuose rašoma ir nutylima viskas.
