Naujasis LNDT spektaklis yra tarsi labai savotiškas paradoksas – nors scenoje esantys aktoriai vaidina labai lengvai, gyvai, o pats pastatymas – irgi gyvas, žiūrovui tai stebėti dėl įvairių priežasčių gali tapti nepakeliama, sunku. Kaip tai paaiškinti ir ar tokio paaiškinimo šiandien, kai daugelis įpratę prie greito vartojimo visose gyvenimo srityse, apskritai reikia? Sutapimas ar ne, bet pati Eugène'o Ionesco pjesė „Raganosiai“ į šį klausimą ir atsako.
-
Dokumentinį filmą „Gyvenimas po mirties“ pristatantis N.Milerius: „Ar įmanoma prisijaukinti savo paties mirtį?“
-
Filmą apie „Z“ kartą sukūrusi Elena Kairytė dirba ir su mokiniais: „Į mokyklą ir į mokinius žiūriu su didele viltimi“
-
Naujasis kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele: „Juk kultūra ir yra politika“
E.Ionesco buvo rumunų ir prancūzų dramaturgas, daugiausia rašęs prancūzų kalba. Taip pat jis buvo vienas iš absurdo teatro kūrėjų, tad ne išimtis ir viena įdomiausių E.Ionesco pjesių „Raganosiai“ (ją, beje, galima rasti ir paskaityti interneto svetainėje „Dramų stalčius“). Tai – istorija apie visuomenę, kurioje vienas po kito ima rastis raganosiai. Iš pradžių jie keliskart triukšmingai prabėga pro sekmadienį kavinėje leidžiančius Prancūzijos miestelio gyventojus, o vėliau jų ima vis daugėti ir paaiškėja, kad raganosiais virsta patys žmonės.
„Raganosiai“ savo esme yra nepavaldūs laikui: apie tai galima kalbėti tiek šiandien (vietoje raganosių minint, pavyzdžiui, pandemiją), tiek ir ateityje.
Pjesėje gana įtraukiančiai analizuojami patys personažai, toliau egzistuojantys šio reiškinio fone. Iš tikrųjų „Raganosiai“ savo esme yra nepavaldūs laikui: apie tai galima kalbėti tiek šiandien (vietoje raganosių minint, pavyzdžiui, pandemiją), tiek ir ateityje. Taip pat ir pjesės absurdą galima interpretuoti (bei perteikti) labai skirtingai, todėl vargu ar pagal šią medžiagą įmanoma pastatyti panašius spektaklius.
Kita vertus, pirmiausiai, kas krenta į akis kalbant apie LDNT „Raganosius“, yra scenografija. Ją kūrė Lauryna Liepaitė, o spektaklio režisierius Antanas Obcarskas, prieš spektaklio premjerą kalbėdamasis su Daiva Šabasevičiene, scenografiją pristatė taip: „šį kartą dailininkei buvo labai konkreti užduotis: jai reikėjo į vieną sceną sutalpinti keturių skirtingų estetikų vizijas. Ir jai tas puikiai pavyko, ji sugalvojo, kaip tai turėtų atrodyti, kaip turėtų viskas keistis. Kiekviena pjesės dalis įkvėpta skirtingo filmo. Šis spektaklis spręstas per kino estetikos prizmę.“
Nors pati vizija ir jų išpildymas – įdomūs patys savaime, realybėje jie nelabai pritaikyti žiūrovams. Pavyzdžiui, visa kairė žiūrovų salės dalis pusę pirmojo veiksmo negali matyti, kas vyksta kairėje scenos dalyje, nes ją dengia milžiniškas ekranas. Veiksmą joje, jei toks vyksta, dešinioji žiūrovų salės dalis stebėti gali. O tuo metu, kai veiksmas prasideda dešinėje scenos dalyje – identiškas dešinysis ekranas paslenkamas į šoną tam, kad dešinioji žiūrovų dalis galėtų stebėti tai, kas vyksta. Toks sprendimas, žiūrint spektaklį, tampa nesuprantamas ir ima kelti daugiau klausimų nei scenoje sekamas vaizdas.
Kodėl daliai žiūrovų priešais akis stūkso ekranas, o kitai – ne? Juo labiau kad antroje spektaklio dalyje ekranų apskritai atsisakoma.
Kodėl daliai žiūrovų priešais akis stūkso ekranas, o kitai – ne? Juo labiau kad antroje spektaklio dalyje ekranų apskritai atsisakoma. Tai svarbu ir perkant bilietus, nes kairė žiūrovų salės dalis, renkantis vietas, nenurodyta kaip riboto matomumo. Taip pat spektaklio metu kiek pametamas sprendimas rodyti iš anksto filmuotą dinamišką medžiagą ar skirtingų personažų pasisakymus per minėtus ekranus – iš pradžių spektaklyje to daug ir rodoma tai per kairįjį, tai per dešinįjį ekranus, vėliau – visai nelieka, stebimas tik aktorių gyvai perteikiamas vaizdas.
Tęsiant kalbą apie scenografiją ir režisieriaus minėtą kino estetiką, ją nuskaityti spektaklio metu ir nežinant konteksto – taip pat sudėtinga. Antrasis „Raganosių“ veiksmas, kai personažai veikia biure, atpažįstamas ir gali būti nuskaitomas kaip kultinio serialo „The Office“ įvaizdis. Tačiau kokie filmai ar serialai pasirinkti kitų veiksmų perteikimui – nėra taip akivaizdu. Taip pat galima pasigesti ir režisūrinio sprendimo apskritai, kurį ima nustelbti scenografija – kas bendro tarp filmų estetikos bei konkrečios režisieriaus vizijos ar pjesės perteikimo?
Kita vertus, aiškų vientisumą padeda išlaikyti kostiumų dailininko Juozo Valentos sprendimai, nes visi personažai atrodo apgalvoti ir tarpsta modernioje, skirtingose stilistikose paklaidintoje scenografijoje. Pakankamai ryškūs ne tik kostiumai, bet ir atskiri jų akcentai, pabrėžiantys skirtingų veikėjų savybes, būdą.
Šviesos dailininkas Dainius Urbonis taip pat prideda atmosferiškumo, ypač kalbant apie raganosius žyminčius akcentus, aiškiai perskiriančius erdvę bei matomus iš bet kurios žiūrovų salės vietos.
Gana įspūdingai išsiskiria ir kompozitorės Agnės Matulevičiūtės garsiniai raganosių akcentai, kurie tikrai perteikia tą jausmą, kad visuomenėje kažkas keičiasi.
Gana įspūdingai išsiskiria ir kompozitorės Agnės Matulevičiūtės garsiniai raganosių akcentai, kurie tikrai perteikia tą jausmą, kad visuomenėje kažkas keičiasi, įsivyrauja nerami nuojauta. Tokius jausmus spektaklio metu taikliai palydi ir muzikinis fonas.
Galiausiai, atskiro dėmesio vertos kaukės, kurias sukūrė skulptorius Donatas Jankauskas (Duonis). Šias kaukes pamatome epizodiškai, per didžiuosius scenos ekranus, bet jos įsimena, ypač matant, jog raganosiai, kuriais virsta žmonės, nėra aiškiai nusakomi, tai tam tikros naujos, neapibrėžiamos formos.
Taigi, imant bendrai, spektaklyje yra įdomių ir paveikių sprendimų, tačiau jie pavieniai ir neretai susidaro įspūdis, kad nebuvo rasta viena ašis, kuri viską jungtų. Palyginimui, kitas A.Obcarsko spektaklis – „Alisa“ (LNDT) – savo sprendimu atrodė pilnai baigtas, jame scenografiją sumaniai papildė šviesos, muzika, o visuma kryptingai prisidėjo prie konkrečios atmosferos, nuotaikos.
M.Nedzinskas ir K.Glušajevas į „Raganosius“ atsineša su niekuo nesumaišomą teatro „Kitas kampas“ dinamiką. Jie savo scenose bendrauja itin gyvai, natūraliai.
Spektaklyje vaidinantys aktoriai, o ypač jų tarpusavio dinamika – neabejotinai stipriausia spektaklio pusė. Tiesa, vien natūralios, gyvos vaidybos nepakanka, tačiau apie tai – kiek vėliau. Išskirti norisi tiek pagrindinio vaidmens atlikėją Martyną Nedzinską (vaidino Beranžę) ar Kirilą Glušajevą (vaidino Žaną), tiek ir Arūną Sakalauską (senojo pono, Botaro personažai) bei Gytį Ivanauską (Logiko, pono Papijon personažai). Būtent šiuos aktorius norisi paminėti ne vien kaip pavienius, bet ir konkrečiomis poromis.
Pavyzdžiui, M.Nedzinskas ir K.Glušajevas į „Raganosius“ atsineša su niekuo nesumaišomą teatro „Kitas kampas“ dinamiką. Jie savo scenose bendrauja itin gyvai, natūraliai, o E.Ionesco pjesės tekstą neįkyriai papildo improvizuotais dialogais. Ar visos improvizuotos situacijos turi pakankamai gylio – kitas klausimas, bet M.Nedzinsko ir K.Glušajevo scenos gyvumu išsiskiria bendrame kontekste.
Kita pora, nuo kurios sunku atitraukti akis – G.Ivanausko ir A.Sakalausko kuriami personažai. Sunku identifikuoti, ar ši pora buvo suformuota tyčia ar šios dinamikos aktoriai pasiekė natūraliai jau aikštelėje, bet pusę pirmo veiksmo jų pora tarpusavyje bendrauja ir vienas kitą papildo labai taikliai. Tiesa, apmaudu, kad G.Ivanausko ir A.Sakalausko kuriami logiko ir senojo pono personažai buvo režisieriaus gana skaudžiai apkarpyti, nes, tikėtina, suteikus jiems daugiau laisvės – pirmasis veiksmas būtų dar gyvesnis, tikresnis ir labiau atlieptų E.Ionesco pjesę. Ypač kai logiko personažas iš principo gerai įprasmina tiek absurdą, tiek ir šiuolaikinius realius asmenis, viešai prisiimančius logikų ar visažinių vaidmenis, tačiau iš tikrųjų tik drumsčiančius vandenį.
Jei personažas X neturi tiesioginio sąlyčio taškų su Beranžė – jis arba ji tarsi lieka paraštėse.
Antrajame veiksme, kai atsiranda G.Ivanausko pono Papijon ir A.Sakalausko Botaro personažai, jie abu pratęsia savo dinamiką, tačiau abu pereina į kiek perdėtą, įelektrintą vaidybą, puikiai tinkančią „Raganosiams“. Tuo metu, kai ima norėtis lūžio, kad įprastume atsirastų daugiau neįprastumo – būtent tai su kaupu suteikia tiek G.Ivanausko, tiek A.Sakalausko kuriami personažai.
Kalbant apie personažus toliau, svarbiausiu iš jų tampa M.Nedzinsko vaidinamas Beranžė. Ne vien dėl to, kad tai – daugiausia laiko scenoje praleidžiantis personažas, bet ir todėl, kad jis tampa tarsi centrine „Raganosių“ ašimi ir per jį (ar per santykį su juo) atsiskleidžia (arba ne) kiti personažai. Todėl jei personažas X neturi tiesioginio sąlyčio taškų su Beranžė – jis arba ji tarsi lieka paraštėse. Iš dalies tai užkoduota ir pačioje pjesėje, bet A.Zabotkaitės kuriamas padavėjos personažas ar R.Valiukaitės veikėjai taip ir lieka neišplėtoti.
Tokia pati situacija ir su Naglio Bieranco kuriamo savininko bei kitais epizodiniais vaidmenimis. Kita vertus, N.Bieranco pasirinkimas šiam spektakliui apskritai kiek stebina, nes net stebint jau ketvirtąją „Raganosių“ premjerą žiūrovams kiek jautėsi jo jaudulys ir galbūt nejaukumas.
Žiūrint spektaklį sunku nusikratyti minties, kad pirmą kartą vaidinant profesionalaus teatro scenoje šalia labai patyrusių aktorių, tai – juntamai įpareigoja ir lūkesčiai savaime dideli.
Mąstant apie tai, neapleidžia ir mintis, kad N.Bierancas savo vaidmenims buvo pasirinktas labiau dėl to, kad pritrauktų į spektaklį daugiau kitų nuomonės formuotojų, šiek tiek praplėstų teatro žiūrovų ribas. Tai – sveikintina, tačiau tuo pat metu atrodo, kad tikrai yra spektaklių, kur N.Bierancas tiktų labiau ar atliktų vaidmenis organiškiau ir pats jaustųsi laisviau.
Neapleidžia ir mintis, kad N.Bierancas savo vaidmenims buvo pasirinktas labiau dėl to, kad pritrauktų į spektaklį daugiau kitų nuomonės formuotojų, šiek tiek praplėstų teatro žiūrovų ribas.
Kalbant apie kitus personažus, kurie susitinka su M.Nedzinsko Beranžė ir turi bendrų scenų, situacija vėl gana dviprasmiška. Pjesėje „Raganosiai“ lengvai įsimena paskutinysis veiksmas, kurio metu Diudaras (spektaklyje vaidina aktorius Kęstutis Cicėnas) susitinka ir įvairiai konfrontuoja su Beranžė. Kaip bebūtų gaila, A.Obcarsko pastatyme būtent šis veiksmas labiausiai prailgsta ir vietomis pameta savo gylį.
Taip vyksta dėl kelių priežasčių: pirma – Beranžė spektaklyje per dažnai vaizduojamas labai vienpusiškai, t.y. vien kaip nuo alkoholio beviltiškai priklausomas pusamžis vyras. Antra – K.Cicėno kuriamas Diudaras staiga pereina nuo pjesės teksto į gana ilgą improvizaciją, kurios metu gan banaliai vaikomasi publikos simpatijų, o tada lyg niekur nieko vėl grįžtama ant pjesės bėgių. Tokie „nusukimai į šoną“ negali likti nepastebėti publikos, o efektas gali būti visoks – dalį tai vargins, dalis praras dėmesį, dalis nereaguos į pokštus, o dar kiti – kaip tik pereis į juoką ir nebegalės susitelkti į rimtą finalą.
Dabar mąstant apie šį pastatymą apima jausmas, kad spektaklis išvydo dienos šviesą per greitai, spaudžiant terminams, nes A.Obcarsko spektaklyje „Alisa“ tokių netolygumų nesijautė. Tad klausimas, ar tikrai pakankamai „Raganosiai“ buvo šlifuojami bei gludinami.
Žiūrint spektaklį neapleido jausmas, kad K.Cicėno ir M.Nedzinsko personažai neatrado tokios dinamikos, kokią turėjo Žanas su Beranžė arba logikas su senuoju ponu. Atrodė, kad tokios dinamikos nebuvo ir tarp M.Nedzinsko ir T.Vaškevičiūtės kurtos Deizės personažo.
Mąstant apie šį pastatymą apima jausmas, kad spektaklis išvydo dienos šviesą per greitai, spaudžiant terminams.
Apskritai, Deizės linija spektaklyje gana apsunkinta – pirmoje spektaklio pusėje jos labai mažai, ji pasirodo fragmentiškai, o pabaigoje jai staiga tenka didelis krūvis. Tas krūvis dar sunkesnis dėl K.Cicėno išblaškančių improvizacijų, po kurių Deizė ir Beranžė turi įtikinti tuo, jog per penkiolika minučių scenoje priešais žiūrovus nugyvena visas gyvenimo susituokus fazes.
T.Vaškevičiūtė labai gyvai papildė scenas biure, o finale atrodė, kad ji atsineša vienokį krūvį, o M.Nedzinskas scenoje yra su kitokiu. Jų ryšys atrodė arba iki galo nesurepetuotas, arba nutrūkęs dėl per mažo tarpusavio scenų skaičiaus.
Galiausiai, įsiminė paties režisieriaus A.Obcarsko prieš premjerą interviu metu išsakyta mintis: „dramaturgo medžiaga turi savyje labai tiksliai užkoduotą spektaklio ritmą. Teko išbraukti dalį teksto, nes tuo metu rašytos pjesės turi tam tikro daugžodžiavimo, bet tuo metu nebuvo kitų priemonių, parodančių, paaiškinančių situaciją. Dabar, kai statai spektaklį, mažiau kalbant daugiau pasakoma. Šiandien yra ir kitų priemonių – ritminių, muzikinių, vaizdinių, kurios papasakoja tą pačią istoriją, tiktai priimtiniau žiūrovui.“
Tokia kryptis – aiški ir priimtina, tačiau žiūrint spektaklį vietomis rodėsi atvirkščiai, t.y. tekstas išbrauktas ar trumpintas, bet vėliau tuščios vietos perpildomos nauju, jau pačių kūrėjų sugalvotu ar pridėtu turiniu ir to daugžodžiavimo vis tiek nepavyksta išvengti, jis tiesiog sugrįžta kitu kampu.
Pjesės tekstas išbrauktas ar trumpintas, bet vėliau tuščios vietos perpildomos nauju, jau pačių kūrėjų sugalvotu ar pridėtu turiniu ir to daugžodžiavimo vis tiek nepavyksta išvengti.
Taip pat kai kurios personažų frazės ar ištisi dialogai vietomis praturtinti šių dienų aktualijomis ar pigiomis sąsajomis ir tokiu būdu praranda svorį bei pirminę prasmę. Vienas pavyzdžių – Beranžė pokalbio su Diudaru fragmentas iš „Raganosių“ pjesės:
„Beranžė
Jei tai būtų atsitikę kitur, kitoje šalyje, ir mes būtume apie tai sužinoję laikraščiuose, galėtume apie dalyką diskutuoti taikiai, išnagrinėti klausimą iš visų pusių, objektyviai padaryti išvadas. Mes organizuotume akademinius debatus, kviestume mokslininkus, rašytojus, teisininkus, mokslininkes, menininkus. Taip pat gatvės žmones, tai būtų įdomu, įtrauktų, supažindintų. Tačiau kai esi į įvykius įpainiotas pats, kai staiga atsiduri priešais negailestingą faktinę tikrovę, negali nesijausti tiesiogiai susijęs; mes pernelyg stipriai sukrėsti, kad išsaugotume visą savo šaltakraujiškumą. Asmeniškai aš esu sukrėstas, aš esu sukrėstas, aš esu sukrėstas! Aš negaliu tuo patikėti.
Diudaras
Aš taip pat sukrėstas, kaip ir jūs. Ar, tiksliau, buvau sukrėstas. Aš jau pradedu priprasti.“
Šiame dialogo fragmente yra užkoduota ne viena mintis, tačiau kai scenoje šis fragmentas išvaidinamas teikiant dėmesį įvairioms kasdienybės smulkmenoms, aktualijoms ar šiuolaikinėms tendencijoms, visos gilesnės mintys prasprūsta arba pasimeta. Tokių epizodų, kai nors sekama pjesės bėgiais, bet galiausiai nuslystama paviršiumi, spektaklyje yra ir daugiau, todėl atrodo, kad „Raganosiai“ yra iš esmės ne į gylį, bet labiau į paviršių orientuota medžiagos interpretacija. Arba spektaklis, kuris per daug sukoncentruotas į kasdienybę, bet pernelyg atsiriboja nuo praeities ir nė kiek nesitaiko į ateitį.
Nepriklausomai nuo formos, kurioje atgimsta, pjesė „Raganosiai“ buvo ir bus provokuojanti bei statanti žiūrovą į akistatą su pamatiniu klausimu, ar reikia susilieti su mase, ar verta išlikti savimi? Kita vertus, naujasis LNDT spektaklis, nors jame tikrai yra stiprių pusių, nepasiūlo vientisumo, todėl tas pats esminis klausimas iki galo ir nenuskamba.
Klausimas, kaip įvyksta tas lūžis, tas pasikeitimas mąstyme, kai viename ar kitame gyvenimo etape staiga tampame kaip visi, taip ir lieka pakibęs ore, bet išsamiai nereflektuotas.
Skaitant pačią pjesę norom nenorom atrodo, kad Beranžė nėra vien per alkoholio prizmę matomas biuro tarnautojas, o aptariama priklausomybė yra tik viena iš jo sudedamųjų dalių. Lygiai taip pat žmonių virsmas raganosiais spektaklyje per paprastas, pernelyg nesureikšmintas, o tai visgi svarbu.
Tad klausimas, kaip įvyksta tas lūžis, tas pasikeitimas mąstyme, kai viename ar kitame gyvenimo etape staiga tampame kaip visi, taip ir lieka pakibęs ore, bet išsamiai nereflektuotas.
