Garsaus amerikiečių autoriaus John‘oUpdike‘o „Teroristas“ supažindina su JAV gyvenančiu Ahmadu, atradusiu savo pašaukimą radikaliame islame. Gabus jaunuolis, nepritampantis laisvamaniškoje, liberalioje nedidelio miestelio visuomenėje ir niekinamas bendramokslių, pasirenka priešingą kelią nei kiti jo bendraamžiai – baigęs mokyklą vietoje studijų Ahmadas, paskatintas musulmonų šventiko, tampa sunkvežimio vairuotoju ir pasiryžta vykdyti šventąjį karą – rėžtis į žmonių minią.
Režisierius Gildas Aleksa, savo ankstesniuose darbuose taip pat nevengęs aštrių, socialinę poziciją išsakančių temų, teigia romano medžiagą siekiantis interpretuoti ją pritaikant lietuviškajai auditorijai. „Dirbdamas prie „Teroristo“ eskizo vieno renginio metu su prodiuseriu iš Izraelio kalbėjausi apie Lietuvoje egzistuojantį islamo stereotipą. Pašnekovas manęs paklausė, kodėl taip yra, jei lietuviai išties beveik nėra susidūrę su musulmonais? Supratau, jog dėl šios priežasties kaip tik lengviau susikurti netikrą įvaizdį, kurio pradedama bijoti. Šis pokalbis paskatino iš naujo permąstyti tokį požiūrį, ko pasekme tapo spektaklis su trimis aktoriais, pateikiančiais tris versijas, kodėl žmogus žudo žmogų ir sunkvežimiu įvažiuoja į minią“, – pasakojo G.Aleksa.
„Teroriste“ J.Updike‘o romanas interpretuojamas gana laisvai – spektaklyje kalbama ne apie patį teroristą, o apie terorizmą tiriančius žmones, nesėkmingai bandančius sukurti prevencinę programą. Įvykus išpuoliui tyrėjai daro išvadas, smarkiai nutolusias nuo realios situacijos; Informacija, per juos pasiekianti plačiąją visuomenę, neišvengiamai yra paveikiama ir žiniasklaidos, ir propagandos elementų. Anot režisieriaus, musulmonams yra diegiama, jog Vakarų pasaulis yra blogis, o lygiai tas pats mums diegiama apie musulmonus. Tokiu būdu kuriamas stereotipas, skatinantis diskriminaciją – ne visose Europos šalyse musulmonai gali jaustis saugiai, nepaisant to, jog statistiškai iš visų islamo tikėjimą išpažįstančių žmonių tik nedidelis procentas vykdo teroro aktus.
Nors „Teroristas“ jokiu būdu negalėtų būti vadinamas edukaciniu spektakliu, žiūrovus jis turėtų paskatinti susimąstyti, kokios priežastys slypi už mūsų pačių kuriamų mitų ir iškreiptų įvaizdžių. G. Aleksa tikina nenutolstantis nuo savo kūrybai būdingos tvirtos pozicijos ir neieškantis saugaus „aukso vidurio“: režisierius svarsto, jog spektaklį kai kurie žiūrovai gali nušvilpti, o kitiems jis kaip tik suteiks progą kritiškai pažvelgti į esamą situaciją.
