B.Arsobaitė pastebi, jog spektaklis yra daugiasluoksnis, su šypsena pridėdama, jog apie jį galima svarstyti ir prirašyti daugiau negu pačioje Cezario Graužinio pjesėje.
„Viskas arba nieko“ aktoriams yra bandymas bendromis jėgomis padėdi blogai besijaučiančiam žmogui. Įklimpusiam pagelbėti šibristi, nusiminusiam – pralinksmėti, vienišam – surasti pašnekovą. Tačiau, kad šis efektas būtų pasiektas, pasak aktorių, reikalingas žiūrovo nusiteikimas įsitraukti – kartu svajoti, kartu jausti emociją, bandyti įkristi į fantazijos pasaulį, tuo metu negalvojant, kad kvailioti yra kvaila, o linksmintis ne visada linksma. Juk visur logiško paaiškinimo ieškantis žmogus dažnai praranda galimybę patirti ir išjausti viską, bandydamas, kad niekas neliktų neaišku. Jeigu aktoriai, užuot besąlygiškai pasitikėję režisieriaus Cezario Graužinio sumanymais, paliepimais bėgioti su maišeliais ant galvų ir kvailioti, prabilti numirėlių kalba ir jausti kaifą, tame būtų ieškoję prasmės, spektaklis greičiausiai būtų nepavykęs. Tik vaidinant ir pristatant spektaklį žiūrovams informacija susiguli galvose ir atsiranda supratimas, kas ir kodėl vyskta scenoje.
Be to, spektaklio vyksmas nėra vienodas, todėl vienareikšmiškai paaškinti jame perteikiamas emocijas ir prasmę būtų neįmanoma. Turint omenyje tai, jog aktoriai dubliuojasi: vieną vaidmenį atlieka Julius Žalakevičius ir tą patį kartais – Vytautas Kontrimas, spektaklyje kaskart kinta ir energija, ir nuotaika, atsiranda vis naujų spalvų.
Paklausti, koks turėtų būti „Viskas arba nieko“ žiūrovas aktoriai tvirtino, jog į šį spektaklį ateiti nusiteikus, jog būsi linksminamas, o pačiam tereikės užimti vertintojo poziciją, nevertėtų. Tiesioginę savo funkciją spektaklis atliks tik tada, kai į jį bus žvelgiama atviru žvilgsniu, pasiruošus priimti, spektaklio žargonu kalbant, kaifą. Žiūrovui derėtų nusiteikti pagyventi kartu su tais keturiais išprotėjusiais personažais, pabūti jų erdvėje, su jų problemom, nuotaikom ir džiaugsmais, priimti kitokias – jų sugalvotas žaidimo taisykles. Pasak J. Žalakevičiaus į spektaklį ateiti kartu su aktoriais, o ne likti kažkur...
B. Arsobaitės teigimu, bandymas atsiplėšti nuo spektaklio diktuojamų emocijų ir nuolatinis galvojimas apie prasmes nurėžia gabalą džiaugsmo. Nereikėtų ieškoti ir istorijos, kuri spektaklyje yra trūkinėjanti, emociniu pobūdžiu ir aktorių pojūčiais primenanti David Lynch filmą „Vidaus imperija“. Šiuo atveju žūrovas turėtų atrasti savo asociacijas, o ne užkoduotus simbolius ar siužetines linijas. Kad ir spektaklio pabaigoje nuskambantis Makbeto dialogas – nebūtina jį identifikuoti, kad jis turėtų emocinį poveikį. Reikšmė gimsta kiekvienam individualiai, pagal patirtis ir jauseną.
Tabula rasa – frazė, puikiai atskleidžianti spektaklio esmę: tai – tuščias emocinis lapas – ką įrašysi, priklauso tik nuo tavęs.
Taigi „Viskas arba nieko“ keliami emociniai klaustukai žiūrovo viduje yra svarbiausias momentas, priešingai nei sąmoningas klausimų išsikėlimas ir bandymas prasmės ieškoti kritišku žvilgsniu vaidybą stebint iš šalies. Aktoriai ir žiūrovai privalo atsiverti beribiam fantazijos laukui, pasiduoti vidinių virpuliukų dozei, nekeldami klausimų patys, bet pasiruošę būti klausinėjami ir purtomi iš vidaus.
Kiekvienas turim pasirinkimą, kaip iškoduoti spektaklį, gyvenimą – svajoti ar galvoti, ieškoti atsakymų savo viduje ar logikoje? Galų gale nuspręsti, ar visada žmogui būtina rasti atsakymus, gal kartais teisingiau yra tiesiog mėgautis emocija, neklausiant ir neatsakinėjant?
Cezario Graužinio spektaklis „Viskas arba nieko“ paskutinį kartą šį sezoną rodomas Vilniuje, Menų spaustuvėje gegužės 24 d. 19 val.
„Literatūra ir menas“: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3327&kas=spaudai&st_id=18007
www.culture.lt/lmenas
