- Iki „Kovos klubo“ premjeros liko vos kelios dienos. Kokiomis nuotaikomis pasitinkate spektaklį?
- Ainis: Kaip visada, prieš pasirodydamas naujame spektaklyje, jaučiu baimę. Galvoju, kaip viskas pavyks, kaip publika priims spektaklį, ką kalbės. Tačiau, nors ir nerimauju, jaučiuosi pasiruošęs, nes labai daug dirbome. Galiu pasakyti, kad man labai patinka visas kūrybinis procesas ir nekantriai laukiu, kada šio darbo rezultatą galėsime pristatyti žiūrovams.
Gabrielius: Mano nuotaikos geros. Labai pasitikiu režisieriumi ir visa „chebra“, kuri vaidina šiame spektaklyje.
- Kas Jums yra „Kovos klubas“? Knyga, ekranizacija ir spektaklis...
- G.: Pirmiausia pamačiau filmą, o vėliau perskaičiau knygą. „Kovos klubas“, kaip ir begalė kitų kūrinių, yra labai svarbus šiuolaikinei visuomenei. Savo kūryboje nesu linkęs per daug komentuoti, kaip aš suvokiu ir suprantu tam tikrus dalykus, nes kiekvienas žmogus ir kiekvienas žiūrovas ar klausytojas tekstą arba mintį turi pats suprasti ir suvokti taip, kaip jam yra artima. Jeigu jam padiktuoji atsakymą, jis „įsitveria“ jo ir dažnai pats nebemąsto. Todėl nenorėčiau dėstyti savo pozicijos, kad žmonės jos „nepasigautų“, kad nesusidarytų nuomonės iš anksto.
Galiu pasakyti, kad „Kovos klubas“ tikrai yra spektaklis, kurį žiūrėdamas turi galvoti, apie jį mąstai net grįžęs namo. Spektaklis verčia įsiklausyti į tai, kas iš tikrųjų vyksta su mumis.
Galiu pasakyti, kad „Kovos klubas“ tikrai yra spektaklis, kurį žiūrėdamas turi galvoti, apie jį mąstai net grįžęs namo. Spektaklis verčia įsiklausyti į tai, kas iš tikrųjų vyksta su mumis. Man tai labai artima. Nenorėčiau vaidinti spektaklyje, kuris neverčia galvoti ir kuris man nėra priimtinas.
A.: Anarchija – taip aš suprantu knygą ir filmą. Ilgą laiką galvojau, kad šią medžiagą reikia panaudoti teatre. Apie tai ne kartą kalbėjomės su Vidu. Dabar yra be galo džiugu, kad tai jau realiai vyksta, kad galime pagyventi taisyklėmis, kurti ir būti pasaulyje, kurį sukūrė Chuckas Palahniukas. Tas pasaulis kalba apie žmogų, bandantį neigti Dievo buvimą.
- Tikriausiai nemaža dalis žiūrovų nustebs, spektaklyje pamatę Lietuvoje gerai žinomos muzikos grupės „G&G Sindikatas“ lyderį. Gabrieliau, kaip gavai vaidmenį?
- G.: Su Vidu esame pažįstami jau seniai. Pirmą kartą susipažinome didžiuliame koncerte, kuris vyko Vilniuje, Kalnų parke. Jame Vidas dainavo, o aš skaičiau eiles. Mūsų santykiai susiklostė labai gerai ir mes tapome, pavadinkim, labai gerais pažįstamais. Man visą laiką buvo įdomi jo kūryba. Sprendžiant iš to, kad Vidas mane pasikvietė, matyt, kažką manyje įžvelgė. Iš tiesų tai nėra pirmas spektaklis, kuriame vaidinu. Darželyje, pavyzdžiui, vaidinau briedį, nykštuką. Bet taip rimtai – pirmą kartą.
Scena man nėra svetima, nes esu muzikantas. Kai kurie dalykai muzikos ir teatro scenose yra panašūs. Nejaučiu diskomforto ir nesijaučiu įmestas į visiškai man nepažįstamą terpę. Nors su teatru buvau labai mažai susijęs, bet jis man visada buvo įdomus. Todėl labai džiaugiuosi, kad šiandien galiu būti čia.
Tamsiausia valanda būna prieš aušrą. Jeigu sugebame į ką nors įsikibti, mūsų gyvenime atsiranda prasmė. Tik ne visada tai, į ką įsikimbame, yra teisinga.
A.: Vido sprendimui aš labai pritariau. Dirbant su „No Theatre“ judėjimu, atsiranda daug ir įvairių idėjų, kurias vėliau atsirenkame. Mintis pasikviesti Svarą yra vienas iš tokių pavyzdžių: „Gal pasikviečiam Gabrielių – Svarą? Bus geras!“ Tai tam tikra „No Theatre“ improvizacija ir rizika.
- Jūs ir Jūsų personažai. Ar randate atitikmenų, panašumų tarp savęs ir kuriamų personažų?
- G.: Jokiais būdais Bobo, kurį aš vaidinu, istorija, nėra mano gyvenimo istorija. Tam tikra prasme tai yra kiekvieno žmogaus gyvenimo atspindys. Gyvenime būna ir pakilimų, ir nuopolių. Ateina laikas, kai nutinka kokia nors nelaimė, ir staiga mes pasijuntame niekam nebereikalingi ir nebežinome, ką daryti. Tada mums atrodo, kad gyvenimas baigėsi. Bet tamsiausia valanda būna prieš aušrą. Jeigu sugebame į ką nors įsikibti, mūsų gyvenime atsiranda prasmė. Tik ne visada tai, į ką įsikimbame, yra teisinga. Šviesa tunelio gale suteikia žmogui galimybę išsikapstyti, tačiau kartais jis tai padaro vien tam, kad ir vėl čia atsidurtų. Tai yra žmogaus – aukos – istorija, kuri man labai įdomi.
A.: Su visais mano personažais yra taip, kad, jeigu galiu juos vaidinti, vadinasi, esu kažkuo į juos panašus savo vidumi. Galėčiau po daugeliu pasakytų frazių pasirašyti. Šiame spektaklyje (retai kuriame taip būna) mes patys pasirinkome vaidmenis. Labai norėjau vaidinti kitą pusę – Tailerį Dardeną. Tačiau viena iš knygos idėjų yra tokia, kad reikia daryti tai, ko nenorime. Tad nusprendžiau pasirinkti šį personažą. Dabar žinau, kad pasirinkau teisingai.
- Kokią reikšmę spektaklyje turi Jūsų duetas?
- A.: Man asmeniškai – tai draugystės tema.
G.: Mūsų duetas spektaklyje yra svarbus, bet konkrečiau žiūrovas pats turėtų tai pamatyti, suvokti ir sekti Bobo ir Pasakotojo liniją. Ji labai gerai atspindi dalį „Kovos klubo“ esmės. Ir jei atidžiai seki spektaklį, tai iš mūsų dueto gali suprasti, kas vyksta pasaulyje, apie kurį čia ir kalbama.
- Gabrieliau, scenos baimės jau tikrai neturi, tačiau teatro scena yra kitokia. Su kokiais sunkumais susidūrei, kurdamas vaidmenį ir dirbdamas su teatro kolektyvu?
- G.: Dirbu su tikrai labai šaunia „chebra“, kuri ne teisia, o padeda. Todėl man čia lengva. Turbūt vienintelė problema, kad man reikia, jog režisierius aiškiai išdėstytų, kokį jis nori matyti mano personažą. O man pačiam paskui reikia pasikalbėti su savimi, kad tą personažą sukurčiau.
Aš visą laiką ieškau. Ir visiškai netrokštu surasti. Trokštu ieškoti iki pat pabaigos. Tai mane ir paskatino imtis šio darbo.
- E. Nekrošius prieš keliolika metų pakvietė į savo spektaklį „Hamletas“ vaidinti muzikantą Andrių Mamontovą. Spektaklis susilaukė didelio pasisekimo, kaip ir pats A. Mamontovas. Vidas Bareikis pasikvietė Tave. Kokie Tavo lūkesčiai?
- G.: Minėjau, kad gyvenime aš stengiuosi daryti tik tai, kas man patinka. Sėkmė man yra svarbi. Kiekviena patirtis man yra deimanto vertės. Džiaugiuosi, kad gyvenime turiu galimybę išbandyti save įvairiose srityse, o šįkart ir teatre. Tai turbūt ir yra laimė tam tikra prasme. Gyvenime stengiuosi mokytis kiekvieną dieną. Mokymasis suteikia prasmę gyvenimui, o man tai yra labai svarbu. Aš visą laiką ieškau. Ir visiškai netrokštu surasti. Trokštu ieškoti iki pat pabaigos. Tai mane ir paskatino imtis šio darbo.
- Vidas – jaunas režisierius. Jūs abu jį pažįstate jau seniai. Apibūdinkite Vidą ne kaip draugą, bet kaip režisierių.
- G.: Man labai sudėtinga jį vertinti. Tai lengva padaryti teatro žmogui, kuris dirbęs su daugiau režisierių. Vidas yra pirmas rimtas režisierius, su kuriuo susidūriau. Aišku, kaip ir bet kuris pirmas, jis atrodo geriausias. Nematau jokių jo, kaip režisieriaus, minusų. Esu profanas šioje srityje, bet man tinka ir patinka, ką jis daro.
A.: Aš patirties turiu daugiau ir galiu pasakyti, kad Vidas – sąžiningas režisierius. Jam rūpi tai, ką daro, rūpi teatras. Yra tokių žmonių, kuriems neberūpi. Šalia tokių atsisakyčiau stovėti plynam lauke. Vidas turi savo metodus, kurie man priimtini. Kūrybiniame procese yra labai daug ieškojimų. Man patinka, ką ir kaip jis daro, todėl norisi būti šalia. Tikiuosi, kad liksime kartu, kiek tai bus įmanoma.
- Daug kas šneka, kad spektaklis skirtas jaunimui. Medžiaga visgi yra galbūt labiau aktuali brandesnio amžiaus vyrams. Tad kam adresuotas „Kovos klubas“?
- A.: Publika pati nuspręs. Medžiagos temos ir priemonės „paimtos“ gal ir iš brandesnių žmonių gyvenimų, tačiau čia yra labai daug vaikiško naivumo, žaismės ir idealizmo. Jeigu mums pavyks viską, ką esame sukaupę, tinkamai pasakyti, tai pasieks daugelį įvairaus amžiaus žmonių.
- Pabaigai pasakykite ką nors, kas suintriguotų ateiti į šį spektaklį.
- G.: Man labai patiko tai, kas parašyta ant Valstybinio jaunimo teatro stogo: „Pažvelk į žvaigždes – ir tavęs nebėra.“ Tai jau yra labai teisingas kvietimas į spektaklį.
A.: „Aš įteisinau anarchiją, o tu į ją įsikirtai.“
