Pagal jausmingąją Marguerite Duras pjesę statytame spektaklyje buvo atvertos dviejų žmonių santykių plotmės, viešumoje neretai pasimetančios tarp skandalingų antraščių, intriguojančių ir pikantiškų gyvenimo istorijų detalių, kuriose svarbiau ne tyrinėti tai, kas artima ir bendražmogiška, bet kelti įspūdį kitoniškumu, tad tuo, kas nėra lengvai atpažįstama, su kuo sunku kurti asmeninį santykį.
Būtent atsvarą tuščiam kalbėjimui ir sukūrė „Muzika 2“ spektaklis, atveriantis duris į trapų dviejų žmonių santykių pasaulį. Žvilgsnį nukreipęs į sudėtingas ir imtymias santykių būsenas, spektaklis priminė, kad teatro scena yra erdvė, leidžianti nagrinėti kiekvienam iš mūsų sunkias, tad ir svarbias temas. Kaip prieš premjerą teigė režisierius Justas Tertelis: „Šiame spektaklyje pagrindiniai veikėjai stengiasi surasti sau rūpimus atsakymus, bando „paleisti“ vienas kitą, bet kartu nesąmoningai geidžia susigrąžinti, kas prarasta.
Jie atsiduria savotiškoje tarpinėje būsenoje, kuri neleidžia judėti į priekį. Kaip kūrėjas suprantu, kad tikrai daug žmonių yra patyrę šią būseną, todėl, manau, verta apie ją kalbėti, o mums, teatro kūrėjams, įdomu atidžiau ją patyrinėti teatro scenoje“. Lyg taikliai nutaikyto šautuvo kulka, kasdienybėje neišsakomais žodžiais skrodžiantis giliausius dviejų žmonių jausmų paribius, spektaklis vertė žiūrovus mąstyti – kodėl muzika, skirta dviem, vieną dieną ima skambėti atskirai? Kas lieka, kai meilės nebelieka? Ar jos iš tikrųjų nebelieka?
Tiek režisierius J.Tertelio „Muzika 2“ kūrybinė pjesės interpretacija, tiek savų sprendimų įtraukimas, tiek puikūs scenografiniai sprendimai Marguerites Duras kūriniui sukūrė naują ir savitą galimybę prabilti. Pradžioje išsakytas palinkėjimas, atrodo, bent tam tikra prasme išsipildė – žiūrovas, dėka ribas griaunančios ir žavėtis verčiančios aktorių Daliaus Skamarako ir Vestos Šumilovaitės vaidybos, pasijuto taip, lyg pats kiek daugiau nei valandą būtų išgyvenęs tai, ką geriau patirti teatre nei gyvenime.