Menininkė Kerttu Opus kūrinyje „Suddenly: and other ways to change“ (lt. „Staiga: ir kiti būdai keistis.“) bei interviu pasakoja apie savo kelią iki originalios išraiškos scenoje. Jis prasidėjo Kerttu būnant vos septynerių ir patyręs tolimas keliones iki Nacionalinės cirko mokyklos Kanadoje bei didžiules, net skaudžias transformacijas, dviem jautriems vakarams atkeliaus į Kauną.
– Quick change (lt. greito persirengimo) disciplina daugumai matyta tikriausiai tik Youtube patalpintuose klipuose iš „talentų“ laidų. Ji iš tiesų reta, net ieškant informacijos, iki šių dienų skaičiuojami vienetai pasaulinės sėkmės pramogų versle susilaukusių atlikėjų. Sutikti ją šiuolaikiniame cirke atrodo iš vis neįmanoma, tad kodėl ir kaip ji atsidūrė tavo kelyje?
– Pačioje pradžioje, 2016 metais, kurdama savo pirmąjį solinį pasirodymą, greitą persirengimą norėjau panaudoti kaip vieną iš formų, triukų spektaklyje. Tuo metu, kaip, beje, ir dabar, yra populiaru šiuolaikinio cirko kontekste panaudoti labai tradicinio cirko elementus, tarkime kabėjimą ant plaukų. Toks tradicinis, bet šiandien labai įspūdingai modernizuotas yra greitas persirengimas, tik jis labai brangus, nes tai nėra fiziškai ištobulinamas įgūdis, o konceptualus sprendimas, kuriam reikia ne tik įsigyti, bet ir pasigaminti, pasisiūti daug priemonių. Jaučiu, jog domėjimasis šia disciplina neatslūgsta ir dabar, – bent kartą per mėnesį sulaukiu prašymo kam nors pasiūti quick change kostiumą. Manau, kad daug kas nesupranta, kaip tai yra sudėtinga, mąsto apie tai, kaip apie lengvą triuką, tačiau taip nėra. To reikia mokytis, tai reikalauja laiko ir daugybės skirtingų procesų.
2019 metais labai sunkiai susirgau, man buvo nustatyta autoimuninė liga, kurią turėjau jau seniai, tačiau būtent tada ji labai smarkiai pasireiškė. Metus negalėjau dirbti, net gyventi įprasto gyvenimo ne kaip akrobatė. Man skaudėjo viską, negalėjau net šiukšlių išnešti. Po tokio patyrimo priėjau išvadą, kad nebenoriu būti akrobate. Sprendimą priėmiau ne tik dėl ligos, nes labai save prižiūrint, būčiau galėjusi ir toliau būti fiziškai aktyvi. Tai tiesiog buvo toks nuovargio ir fizinės perkrovos taškas, kuomet supratau, kad taip savęs spausti iki ekstremalių ribų nebegalima. Galvojau ir apie tai, ar apskritai dar noriu užsiimti cirku.
Suomijoje turime menininkų stipendijų sistemą, kurioje nusprendžiau sudalyvauti, lyg padėdama paskutinį tašką: nebebūsiu oro akrobatė ir keisiu discipliną, į quick change žvelgdama, kaip į savarankišką išraiškos formą. Perėjus tiek daug fizinių ir emocinių pasikeitimų dėl savo ligos, atrodė natūralu toliau save patirti ir išreikšti per quick change: persirengimo, pasikeitimo būdu išreikšti patį kismą. Man pasisekė gauti finansavimą iš The Kone fondo (cirkui jie stipendijas skiria retai) metams, per kuriuos nagrinėjau naująją discipliną, kaip dramaturginę spektaklio kūrimo prieigą.
– Kaip šiandien, žvelgdama į savo discipliną ne kaip į triuką, o pasakojimo būdą, pristatytum quick change išraiškos formą?
– Tradiciškai greitas persirengimas turi labai aiškią vieną formą ir efektą, – akimirksniu įvykstantis ekstremalus pasikeitimas. Klausimas, kurį pati sau uždaviau pradedama dirbti, buvo, kaip kitaip, jei ne greitai, šis pasikeitimas gali įvykti? Lyg nuo vieno ekstremumo žengčiau prie kito, tačiau iš tiesų į pasikeitimą pažvelgiau, kaip į gyvenimo metaforą. Juk mes nuolat keičiamės, tik mūsų virsmai kartais vyksta greitai, kartais – lėtai, norom ar nenorom, netyčia ir dar daugybe skirtingų būdų. Tad mano naudojamos iliuzijos... žodį „iliuzija“ vartoju labai plačiai, nes ne visi mano naudojami pasikeitimai skirti apgauti žiūrovui. Taigi tie metodai naudojami tam, kad kalbėčiau apie patį pasikeitimo jausmą.
Rūbai tampa keitimosi jausmo metafora. Tarkime viena pirmųjų pasirodymo iliuzijų yra įprastinio dydžio palaidinės pakeitimas į ypatingai didelę, kuri tuomet ima pati rauktis tol, kol suspaudžia mane taip, kad turiu ją nusiimti. Manau tai yra simbolikos, kurią naudoju savo spektaklyje, pavyzdys. Magija išlieka, nes publika nežino, kaip vyksta pats raukimas, tačiau siekis nėra pati iliuzija, o tai, ką ji suteikia žiūrovo suvokimui.
– Akivaizdu, jog kalbame apie tai, kad šis spektaklis ypatingai susijęs su ryškiomis gyvenimo patirtimis. Tad ar galima kalbėti, kad kūryba čia atlieka ir terapijos funkciją, ar pati terapija įgalina darbą?
– Labai geras klausimas. Atsakysiu taip: šiuo metu daug dirbu su šio darbo koprodukcija, skirta jo sklaidai kitų metų gastrolėse, todėl manęs daug klausia apie publiką, kam skirtas kūrinys, kam jis prieinamas, aktualus ir t.t. Ir man atsakyti yra labai sunku, nes suprantu, kad šio darbo nekūriau tam, kad jis būtų parduotas, dariau jį, nes turėjau papasakoti savo istoriją, su kuria gyvenu ir tvarkausi iki šiol. Kūriau, nes turėjau tą padaryti ir dabar turiu tvarkytis su šiuo į pasaulį paleistu kūriniu (juokiasi).
Taigi, priežastis, kodėl turėjau tai padaryti buvo mažau apie terapiją ir daugiau apie tai, jog jaučiausi suvokusi kažką labai svarbaus apie pasikeitimą, kas man buvo svarbu, naudinga, mane paguodė ir užtikrino. Norėjau tuo pasidalinti. Perėjau tiek daug kitų pasikeitimų, apie kurios taip pat papasakoju spektaklyje, ir šiandien ateinu su jausmu, kaip svarbu yra priimti pokyčius, juos suprasti ir vertinti savyje. Tai buvo mano motyvacija pasakojimą perkelti į sceną. Taip, tai yra pasakojimas apie mane ir tam tikras terapinis patyrimas, tačiau dar daugiau jame yra noro dalintis atjauta bendruomenėje, nes suprasdami ir jausdami vieni kitus galėtume daug lengviau koegzistuoti.
– Kokia didžiausia baimė siejasi su šiuo pasirodymu? Ar jaudiniesi, kad spektaklio prasmės bus tinkamai suprastos, ar neramina kiti dalykai?
– Dėl supratimo nesijaudinu, nes visame spektaklyje pristatau savo tiesą ir jei kažkas jos nesupras, ar nesutiks, tai tiesiog reikš, jog jų tiesa yra kita. Man tai yra labai asmeniškas ir tikras kūrinys savo vidumi, todėl jaudintis galiu, ir šiek tiek jaudinuosi tik dėl fizinės dalies, – ar mano kūnas bus pasirengęs pristatyti sukurtą choreografinę formą taip, kaip aš noriu. Būsiu labai laiminga, jei taip ir bus.
Iš tiesų man vis dar sudėtinga, nes penkiolika metų buvau išskirtinai fiziška atlikėja, tačiau to daryti nebegaliu. O cirko artistų saugumas slypi jų įgūdžiuose, kuriuos jie yra nepriekaištingai įvaldę. Nutikus bėdai, jie visuomet griebiasi savo triuko. Nors praėjo jau nemažai laiko, priimu pasikeitusią situaciją, tačiau tendencija išlieka, jog mąstydama apie tai, kas gali nepavykti, nesąmoningai pagalvoju griebtis senųjų įgūdžių, tačiau tai nebėra įmanoma.
– Tai savotiškai susiję su kitu mano klausimu. Pasirinkti dirbti šiuolaikinio cirko lauke nėra kasdienis sprendimas. Pati tokį pasirinkimą padarei net du kartus: pradėdama ir po sunkaus ligos etapo. Kodėl? Ir ar įmanoma juos palyginti?
– Na, pirmą kartą tai nebuvo pasirinkimas, buvau per jauna aktyviam, sąmoningam sprendimui vykdyti. Į cirką atėjau septynerių, o septyniolikos išsikrausčiau studijuoti į Monrealį (Kanada). Paties sprendimo momento neatsimenu. Tiesiog tame augau ir užaugau, tik tai mokėjau ir jaučiausi gerai, nemačiau reikalo galvoti apie alternatyvas.
Antras kartas buvo panašus iš tos pusės, jog mąsčiau, kad negaliu ir nemoku nieko kito (net jei tai – netiesa). Tačiau manau, kad tai buvo daugiau pasirinkimas egzistuoti tame pačiame pasaulyje, socialinėje aplinkoje. Dar kartą pasirinkau tą patį gyvenimo būdą. Dabar mano kūryba yra kiek nutolusi nuo cirko, mano spektakliai artimesni teatrui, o kai kurie projektai yra meninės instaliacijos.
Kaip jau sakiau, vis dar susiduriu su sunkumu priimti savo tapatybę, kaip triukų nebeatliekančio akrobato, tačiau kontekstas yra labai svarbus. Aš nepasirinkau to paties darbo, gyvenimo antrą kartą, pasirinkau priimti naują kontekstą juose. Manau, kad cirkas iš esmės yra kažkas, ką gyvenime turi dar daug kartų pasirinkti iš naujo, lygiai kaip ir ilgamečiuose santykiuose kasdien iš naujo pasirenki būti su savo partneriu, o ne vykdai vieną dieną priimtą sprendimą. Manau tai panašu ir kvestionuoti savo sprendimus yra sveika. Kaip ir prisiminti, kodėl tau yra svarbu tai, ką tu darai, na, nes jei to nebežinai, galbūt reiktų daryti kažką kito.
– Ar tai sako ką nors apie cirko bendruomenę? Ar ji šioje situacijoje šilta ir palaikanti?
– Man sunku vertinti objektyviai, nes joje praleidau visą savo gyvenimą. Galiu pasakyti ir daug blogo, nes kai kurios negatyvios savybės yra tokios stiprios, jog privertė mane čia pasilikti tam, jog įrodyčiau, kad cirko atlikėjas neprivalo būti antžmogiu, kad galėtų kurti. Iš kitos pusės būtent Šiaurės ir Baltijos šalių cirko bendruomenėje randu stiprų bendruomeniškumo jausmą, tikriausiai kylanti iš to, jog ir taip nišine specialybe užsiimdamas, atsiduri „nišos nišoje“: žinomumu tave lenkia ne tik populiarios cirko formos, bet ir, tarkime, teatro menas.
Tačiau šiuos žmones aš labai myliu, be to, tarp mūsų juntamas bendras smalsumo, žingeidumo jausmas yra tai, kas mane gyvenime labai skatina, išjudina ir motyvuoja. Dalinimasis savo aistra vienija. Galėti sėdėti su kolegomis ir kalbėti apie mus jungiantį meną yra labai daug, iš to kyla daug palaikymo ir malonumo. Vėlgi, prisimenant patirtį Šiaurės Amerikoje, pasakyčiau, kad tenykštis laukas yra net labai toksiškas, – niekuomet nebesirinkčiau jame vėl atsidurti.
– Ko tikiesi iš susitikimo su Lietuvos publika ir kūrėjais?
– Na, pratęsiant mintį apie bendruomenę, neseniai buvau Rygoje, ten papuoliau į susitikimą, kuriame buvo visų Baltijos šalių ir Šiaurės atstovai. Būtent apie mūsų identitetą tada daug kalbėjome, todėl panašaus pokalbio pratęsimo laukiu ir čia. Kitas dalykas, – Kaune vyks mano spektaklio premjera, todėl labai laukiu susitikimo su kitokia publika. Jei pristatinėčiau darbą Helsinkyje, žinočiau, kas tą vakarą ateis, publikoje būtų daug man pažįstamų ir mane žinančių žmonių. Šiuo atveju pasirodysiu publikai, kuri nėra mano rate, neturime tiek bendro konteksto, todėl bus labai įdomu ir vertinga pamatyti, kaip jiems suveiks mano pasirinktos išraiškos formos, kaip jie perskaitys simbolius.
