„Valioje“ (Воля rusų kalboje gali reikšti ir valią, ir ištrūkimą iš nelaisvės) paraleliai pasakojamos dviejų iš katorgos pabėgusių vyrų istorijos, fizinio ir dvasinio saugumo paieškos, apsunkinamos nelaisvėje išaugusio polinkio nusikalsti. Tai – baimės ir alkio lydima Venkos (Maksimo Tuchvatulino) kelionė per taigą, siekiant atitrūkti nuo persekiojančių bausmės vykdytojų, ir Stiopkos (Telman Ragimov) sugrįžimo namo bei naujos meilės istorija.
Šis spektaklis sukėlė kaip niekad didelį norą pasufleruoti, kam jį žiūrėti rekomenduotina, o kam verčiau iš tolo aplenkti. Tai įvyko susidūrus dviem tiesoms – profesinei ir asmeninei. Pirmoji tikino, kad „Valia“ – iš principo tvarkingas, savo žanro principus sėkmingai plėtojantis kūrinys. Antroji šaukė, kad tai – be galo neįdomus ir beprasmiškas darbas. Asmeninio skonio ir profesinio vertinimo neatitikimai nėra retas reiškinys, tačiau „Valios“ atvejis ypatingas, nes dviejų valandų spektaklyje neatsirado nė vieno taško, kuriame šie požiūriai susidurtų ir suteiktų atspirties tašką apibendrinimams. Todėl kiekviena tiesa nusipelnė atskiro išdėstymo.
Rekomendacija
„Valia“ priklauso teatro tradicijai, kurioje pirmu smuiku griežia teatrališkumas, vizualų įspūdį kuria masyvi scenografija, aktoriai negaili savęs liedami emocijas ir viskas tarnauja apibrėžtam kokybės standartui. Spektaklyje deklaruojamos (kartais kvestionuojamos) vertybės – grožis, fizinė jėga, sąžinė. Todėl kūrinys turėtų pradžiuginti žiūrovus, keliančius teatrui ankstesniais laikais populiaresnius reikalavimus: rodyti amžinąsias vertybes, akiai patrauklią estetiką, pasirinkti ir sureikšminti gerą literatūrą. „Valia“ – graži ir skaudi poezija (ne žanro, o nuotaikos prasme), žavinti meistriškai tiksliu užduočių atlikimu, beveik iki ašarų graudinanti jautriomis personažų sielomis.
Turbūt visose pastarojo meto LRDT premjerų recenzijose skamba odės aktorių trupei. Ne išimtis ir „Valia“, kur aktoriai atsidavę atlieka savo vaidmenis, išraiškingais kūnais ir balsais siunčia publikai veikėjų liūdesį, pyktį, džiaugsmą. Tipiški personažai (komiška senmergė, naivus ir stačiokiškas kaimietis, sutrikęs gražuolis, išvaizdą apleidusi nelaiminga įsimylėjėlė, tyrai graži nelaiminga įsimylėjėlė) vaidinami tiksliai, ryškiai, neabejojant ir nekeliant abejonių žiūrovams. Emociniam krūviui pagrindą suteikia dramaturgija (inscenizacijos autorius – Ilja Gubinas), kurianti istorijas apie du nepaliaujamai kenčiančius herojus ir amžiną stygių jaučiančius aplinkinius. „Valioje“ veikia savo troškimuose įstrigę žmonės, kurie kamuojami neišsipildančių svajonių negali jaustis laisvi. Čia individų bandymus išlipti iš skausmo ir bejėgystės liūno tuoj pat laidoja artimųjų raginimai nenusišnekėti ir nesiekti daugiau nei skirta paprastam žmogui.
Šį spektaklį nuoširdžiai rekomenduočiau visiems, kuriems teatras yra šventovė, nederanti su nuogu kūnu, provokacijomis, keiksmažodžiais ir kitais kasdienybėje nuolat sutinkamais, tačiau scenoje nepageidaujamais matyti reiškiniais. Tiesa, nuogo kūno čia yra, be to, aprašyme nurodyta, kad scenoje „skamba nenormatyvinė leksika“. Visgi spektaklyje tai tik lengvai nustebina, kartais prajuokina, tačiau neišmuša iš vėžių. Kitaip sakant, tai – integrali estetikos dalis, o ne ją griaunančios provokacijos.
Antirekomendacija
Žmones, teatre ieškančius unikalių patirčių ir esamojo laiko temų kvestionavimo, „Valia“ greičiausiai nuvils. Lygiai kaip ir tuos, kuriems teatras visa savo esybe yra dabarties menas. V.Gurfinkelis siūlo praeitį atspindintį ir interpretuojantį teatrą.
Praeitį, kurioje vaikai bei nebyliai vaizduojami kaip protiškai atsilikę žmonės. Kurioje moteris – arba vien grožiu užburianti visų vyrų trokštama svajonė, arba nesimpatiška, todėl nė vienam neįdomi „boba“. Kurioje veiksmas tarnauja literatūros iliustracijai (nebūtinai blogąja prasme) ir pasiūlo ne daugiau idėjų nei prieš kelis dešimtmečius rašyti tekstai.
Tai nebūtų iš principo blogai – juk tikime, kad klasika nesensta. Vis dėlto manau, kad nuo aktualijų griežtai neatsiribojusiam žmogui susidomėti katorgos kontekste plėtojama laisvės tema yra gana sudėtinga. Žiniasklaidoje gausu pranešimų apie Lukašenkos susidorojimus su protestais Baltarusijoje, rasizmo apraiškas visame pasaulyje, religija ir valdžios troškimu grįstus bandymus kontroliuoti moters kūno procesus ir pasirinkimo laisvę... Erdvės mąstyti apie laisvę, kiek jos norime turėti ir kiek pageidaujame atseikėti kitokiems nei mes, gausu 2021-ųjų kasdienybėje. Tad tokiame pasaulyje gyvenančiam žmogui laisvės temą per pabėgimo iš katorgos istoriją pateikiantis ir abstrakčiais tekstais bei simboliniais gestais plėtojantis teatras nepasiūlo jokio naujo priėjimo prie nepaprastai svarbios problematikos.
Greta to, spektakliui nesvetimos ir nuolat Lietuvos teatre sutinkamos problemos – netikslus laiko pojūtis bei kelios pabaigos. Galbūt asmeninis nuobodulys neturėtų tapti vertinimo kriterijumi, tačiau šįkart jis turėjo reikšmingos įtakos spektaklio struktūros pojūčiui. Žiūrovas „Valioje“ taip apkraunamas informacija ir nieko nauja nebesiūlančiais, tačiau niekaip nesibaigiančiais nutikimais, kad juose visiškai pranyksta spektaklio kulminacija. Šūvis, kuris galėtų nustebinti, išgąsdinti, priversti susimąstyti apie priimamų sprendimų prigimtį, ne tik nesukelia emocijų, bet apskritai pradingsta kaip nebereikalinga spektaklio pabaiga, nes pirmąją jau išgyvenome prieš keletą minučių. Režisierius parodo aiškią vienos, tuomet – kitos istorijos pabaigą, o tada kūrinį vainikuoja vizualiai patraukliais vaizdiniais, į sceną sukviesdamas visus aktorius. Struktūriškai teisinga ir drauge beprotiškai ištempta.
Visgi vertinant „Valią“ kaip neaktualų teatrą, svarbu pastebėti, kad apskritai nei V. Gurfinkelis, nei LRDT nėra atitrūkę nuo dalies aukščiau minėtų pasaulio įvykių. Teatro vadovė Olga Polevikova nuolat reiškia atvirą palaikymą protestuotojams Baltarusijoje, be to, drauge su vyriausiuoju režisieriumi 2020-aisiais surengė bendrą Lietuvos ir Baltarusijos aktorių projektą, tapusį spektakliu „Kvėpuojame drauge“. Lygiai taip pat teatras nevengia itin šiuolaikiškų ir pirmiausiai idėjinių, o ne vien estetinių rusų klasikos interpretacijų – tai įrodo 2018-aisiais pastatytas Agniaus Jankevičiaus „Idiotas“.
Tad „Valios“ estetika vargiai apsprendžia teatro kryptį – greičiau tai specifinei, galbūt ilgametei ir pačiai ištikimiausiai LRDT publikai skirtas spektaklis. Toks, kurį renkantis verta labai atidžiai pagalvoti apie savo teatro skonį.
Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.
