Eksperimentu paremta spektaklio medžiaga (kūrėjų komanda kuriam laikui išvyko į Grybų dvarą, kur gaudami bazines pajamas turėjo galimybę veikti, ką nori, o naktimis – reivinti), trys visiškai skirtingas patirtis siūlančios kūrinio dalys ir žiūrovams suteikta laisvė patiems rinktis, kokiems elementams kiek laiko skirti – visa tai negali likti nepripažinta kaip kažkas ypatinga. Panašios formos spektaklių Lietuvoje beveik nėra, tad ką besakytų užsieniuose menų prisižiūrėję profesionalai, lietuviams dauguma „Respublikos“ patirčių tikrai bus naujos ir tai būtina įvertinti.
Priešpremjeriniame interviu Ł.Twarkowskis teigė, kad jo darbai artimesni performanso reiškiniui, o tradicinį teatrą jis nei kuria, nei mėgsta. Žiūrovams sąvokų netikslumas greičiausiai neturi jokios reikšmės, tačiau teisybės dėlei norisi paminėti, kad „Respubliką“ tikrai galima stebėti kaip įprastą siužetinį spektaklį – tereikia atsisėsti aukštai iškeltame parteryje ir susitaikyti su tuo, kad beveik visas veiksmas – tiek įrašytas iš anksto, tiek transliuojamas gyvai iš apačioje pastatyto maketo kambarių – bus rodomas dviejuose ekranuose. Tokios pozicijos pasirinkimas galbūt yra vienintelis būdas suprasti spektaklio ir personažų istorijas.
Ką pamatys jį pasirinkęs žiūrovas? Neapsisprendžiu, ar tiksliau tai pavadinti kokybišku filmu apie tai, kaip statomas spektaklis, ar spektakliu apie filmo kūrimo procesą. Bet kuriuo atveju, taip žiūrimoje „Respublikoje“ aktoriai dirbs puikiai, kartais neišvengiamai pasimesdami tarp buitiško tikrumo ir teatrališkumo. Operatoriai ir montažo režisieriai sėkmingai pins gyvai transliuojamų scenų realybes, reguliariai įtraukdami vaizdus iš parengiamosios stovyklos – eksperimento. Žiūrovus galbūt trikdys reguliarus žodinis tikinimas, kad aktoriai kalba iš ateities, 2025-ųjų metų. Tačiau apsidairę aplink ir pamatę kaukėmis veidus užsidangsčiusius savo pačių bendražygius, greičiausiai pasijus tarsi distopijoje, kur gyvas santykis nėra pageidaujamas, o tie, kurie turi galimybę jį išlaikyti ir neslėpti veidų (žinoma – aktoriai ir kiti kūrėjai), yra neliečiami muziejaus eksponatai.
Tokį stebėjimo būdą pasirinkusiems žiūrovams „Respublika“ gali pasirodyti gana paviršutiniško turinio darbas, nes tekstai (dramaturgė Joanna Bednarczyk), kuriuos ne veikiantis, o stebintis žiūrovai greičiausiai suvoks kaip vieną pagrindinių idėjų išraiškos priemonių, aptaria seniausiai viešumoje sklandančias temas ir daugybę kartų girdėtas ar skaitytas jų apraiškas. Neišvengiamas žmogaus kaip kenkėjo vaidmuo, klimato kaita kaip vartotojiškos veiklos pasekmė, žmonių polinkis vartoti vieniems kitus, filosofavimai apie gyvenimo prasmes ir klausimai, ar darome tai, ką norime, ar tai, ką buvome įtikinti norėti… Tai – svarbios, giliõs analizės reikalingos temos. Tokios jos gali pasirodyti spektaklio veiksme, ypač – personažų santykiuose, tačiau jokiu būdu ne tekstuose, kurių daugumos lėkštumas ir plakatiškumas verčia manyti, kad eksperimento metu kūrėjai nesuvokė nieko, ko negalėtų atidesnis ir sąmoningesnis interneto vartotojas.
Daugumos tekstų lėkštumas ir plakatiškumas verčia manyti, kad eksperimento metu kūrėjai nesuvokė nieko, ko negalėtų sąmoningesnis interneto vartotojas.
Tačiau tai – tik viena iš daugybės galimybių žiūrėti „Respubliką“. Kiek jų yra, ko gero, neįsivaizduoja net patys kūrėjai, kurie, panašu, visiškai atsisakė reguliuoti žiūrovo matymą. Interviu ir pranešimuose spaudai teigta, kad „žiūrovas pasijus veiksmo dalyviu“, tačiau tai tėra viena iš galimybių, nes ką tik apibūdinau pasirinkimą tokiu nebūti (spektaklio metu aktoriai jį įvardina ne pačiu tinkamiausiu). Būtent ši pasirinkimo laisvė yra bene įdomiausias „Respublikos“ reiškinys: siekdami padėti publikai patirti tai, ką išgyveno patys, kūrėjai atkūrinėja savo kelionės aplinkybes, tačiau leidžia žiūrovams rinktis, ką ir kokiais keliais kiekvienas pats norėtų pažinti.
„Respubliką“ sudaro trys dalys. Pirmoje žiūrovams leidžiama susipažinti su milžiniškoje erdvėje pastatytu daugybės kambarių maketu, dviem barais, rūkomuoju, ramiam ekranų stebėjimui pritaikytomis vietomis, šokių aikštele, pirtimi. Antroje žiūrovai kviečiami pažindintis su stovyklos situacijų atkūrimu, paremtu mokumentikos (perkuriamos dokumentikos) principais. Trečioji dalis visus kviečia į šokių aikštelę reivinti, aktoriams vienam po kito stojant prie didžėjaus pulto, o laisviems tuo tarpu įsimaišant į publiką ir grupelėse atliekant choreografijas.
Kilo mintis, kad prasmingiau būtų pirmiausia pakviesti žmones reivinti ir tik pastimuliavus žiūrinčiųjų kūniškas patirtis pradėti pasakoti apie savąsias – tokia tvarka (kaip techniškai sunkiai bebūtų įvykdoma) greičiausiai leistų kur kas prasmingiau patirti aktorių atkuriamas istorijas.
Kita vertus, režisieriaus pasirinkta struktūra tampa suprantama sužinojus vieną jo paties tikslų, iškeltų stovyklos metu – padėti žmonėms pamilti techno muziką ir supažindinti su galimybe apsivalyti per reivą. Žiūrovai, regis, kreipiami panašia linkme: duodama laiko apsiprasti erdvėje, tuomet keletą valandų susirinkusieji pratinami girdėti techno muziką, lydimą joje natūraliai tarpstančių aktorių veiksmų, ir galiausiai pakviečiami į vakarėlį, kuriame gali praktiškai pajusti, kiek ši kultūra juos prisijaukino (jei nebuvo prisijaukinusi anksčiau).
Kiekviena asmeninė patirtis tampa teisinga ir aktuali, nes būtent joje, o ne iš anksto suplanuotuose veiksmuose, gimsta spektaklio realybė.
Tokiose aplinkybėse gimsta įdomus paradoksas. Spektaklio autoriai išties sukuria aplinką ir atmosferą, palankias žiūrovų nardinimui į nuo įprasto pasaulio atskirtą, ypatingą, jusles ir instinktus stimuliuojantį nuotykį. Formos prasme žiūrovas patenka į išskirtinę vakaro bendruomenę, tačiau realus bendruomeniškumo jausmas priklauso nuo kur kas daugiau dedamųjų, kurių dalis nesusijusi su „Respublikos“ komandos veikla spektaklio metu. Kaip minėta, autoriai visiškai atsisako žiūrovų patirčių kontrolės, todėl objektyviai vertinti poveikį publikai yra neįmanoma. Šiuo atveju kiekviena asmeninė patirtis tampa teisinga ir aktuali, nes būtent joje, o ne iš anksto suplanuotuose veiksmuose, gimsta spektaklio realybė.
Prieš spektaklį dalinamose skrajutėse su taisyklėmis pažymima, kad žiūrovai erdvėse gali veikti laisvai tol, kol nepažeidžia aktorių laisvės dirbti taip, kaip numatyta. Pirmoje dalyje taisyklės girdisi iš garso kolonėlių, dar po kiek laiko viską glaustai ir pagarbiai primena prie pulto atsistojusi Nelė Savičenko, vėliau savame stiliuje tai daro ir Vainius Sodeika bei Augustė Pociūtė. Taisyklėse galima įskaityti du svarbius aspektus: pirma – žiūrovas yra laisvas elgtis kaip tinkamas, vadinasi, įsiklausyti į savo paties poreikius ir drąsiai leisti jiems reikštis, naudojantis kūrėjų suteiktu rekvizitu; antra – žiūrovai ir aktoriai nėra tos pačios bendruomenės nariai, nes pastarieji turi atlikti tam tikras užduotis ir tam reikalingos sąlygos, kurių neturėtų trikdyti žiūrovai. Trumpai tariant, į Respubliką patenkančiam žmogui pirmiausiai įkalama, kad jis gali jaustis kaip namie, tik neturėtų pamiršti, kad yra svečiuose.
Tai, kad „Respublikoje“ sukurta situacija leidžia žmonėms gręžtis į save, nesunku pamatyti žiūrovų elgesyje: ne vienos kartu atėjusios žiūrovų grupelės narius ilgainiui teko pastebėti vaikštančius po vieną. Vadinasi, noras gauti asmenines patirtis pačiam pasirenkant, ką ir kaip matyti, tampa stipresnis už poreikį kelias valandas neatsiskirti nuo draugų ar šeimos narių. Žinoma, momentinis atsiskyrimas dar neliudija pasitraukimo iš bendruomenės. Susikoncentravimas į savo poreikius leidžia susipažinti su naujais žmonėmis, neužsibūti vienoje vietoje ar viename pokalbyje, išbandyti dalykus, kuriuos draugas(-ė) ar partneris(-ė) darytų jausdamas(-a) diskomfortą. Šia prasme „Respublika“, regis, veikia puikiai. Bent jau teatro žmones, kurie premjerų dienomis kas keliolika žingsnių sutikdavo kolegas ir pažįstamus – tokiose aplinkybėse neįmanoma nesijusti neįpareigojančios, nematomais ryšiais susaistytos bendruomenės dalimi.
Žiūrovų ir „Respublikoje“ vaidinančių aktorių bendruomenės kol kas, regis, veikia visiškai skirtinguose pasauliuose
Užtat žiūrovų ir „Respublikoje“ vaidinančių aktorių bendruomenės kol kas, regis, veikia visiškai skirtinguose pasauliuose. Todėl saugiausiai skamba pasirinkimas stebėti spektaklį ekrane: žiūrovas suvokia, kad tėra stebėtojas, kad veiksmo variklis – aktoriai, ir taip sąmonėje išskirsčius vaidmenis vakaras gali sėkmingai rutuliotis iki pat vidurnakčio. Tačiau pasirinkusiems spektaklio metu linksmintis ir naudotis ne teatrinėmis patirtimis (barais, rūkomuoju, pirtimi, etc.), aktoriai tampa svarbūs tiek pat, kiek bet kurie kiti susirinkę žiūrovai – kaip eiliniai (tačiau jau ne kartą sutikti) praeiviai arba pažįstami žmonės, kuriuos labai malonu pamatyti. Jų atkuriamos scenos ir atliekami veiksmai, sunkiai besudomina kartas nuo karto užklystantį žiūrovą, ypač jei jis pakliūna į sceną jos viduryje.
Tai, kad gretimoje aplinkoje egzistuoja įvairūs pasauliai, su kuriais galim neturėti nieko bendra ir sėkmingai gyventi, yra natūralu. Užtat „Respublikos“ kūrėjai visgi pasišauna pasaulius sujungti per prievartą ir trečiosios – reivo – dalies metu į šokančią ir daugiau ar mažiau kūnus išlaisvinančių žmonių minią įmeta amišais apsirengusių choreografijas atliekančių aktorių trejetus.
Kitaip sakant, į krūvą žmonių, atsidavusių ar bandančių atsiduoti grojamiems ritmams, įmetamas dirbtinai sukonstruotas spektaklis. Techno muzika lydi žmones į tam tikrą transą, kuris, kaip teigė ir spektaklio režisierius, turėtų išlaisvinti žmogų. Tačiau kai išsilaisvinęs ar besilaisvinantis žmogus staiga yra lengvai stumtelėjamas darbuotojo, raginančio padaryti erdvės linguojantiems aktoriams, ir priverčiamas dėl dirbtinio šeimininkų kuriamo konstrukto sumažinti savo judėjimo lauką, situacija atrodo kiek absurdiškai – kam vesti žmones į laisvę, o paskui taip paprastai ją atimti?
Kam vesti žmones į laisvę, o paskui taip paprastai ją atimti?
„Respublikos“ suteikiamos galimybės žiūrovui pabūti su savimi ir pačiam priimti sprendimus, prisiimant su jais ateinančias atsakomybes, nardina į svarstymų „kaip?“ ir „kodėl?“ liūną. Gali būti, kad ši klausimų aibė yra tai, kas spektaklio žiūrovus labiausiai priartina prie kūrėjų patirčių Grybų dvare. Juk klausinėjam ne apie buitį – visai nesvarbu, jei aktorius pora sekundžių vaidino dirbtinai ar pirty kažkam buvo vėsoka. Čia esmingesni žmogiški klausimai apie savo vietą bendruomenėje ir gebėjimą joje išlikti neatsisakant savo interesų, apie sąmoningai ar natūraliai atsirandančią hierarchiją.
Galbūt visų gražiausia „Respublikoje“ tai, kad nors spektaklio tekstai liudija paviršutinišką problemų suvokimą, veiksmas vis dėlto įgalina žmones atsigręžti į jų pačių galvose esančius tekstus bei čia pat kurti naujus. Geriausia – šiek tiek atsitraukus nuo to, ką bando atkurti sukaupusieji patirtis, su kuriomis mes patys neturime nieko bendra.
Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.
