Nors kuklusis didvyris Šveikas, medicinos komisijos pripažintas idiotu, yra fikcija ir satyra, juo ganėtinai tiksliai atskleidžiamos karo meto realijos bei įvairiausi žmonių tipažai. Toks trečiajame XX a. dešimtmetyje sukurtas Šveikas yra ganėtinai artimas panašiu metu kūrusių oberiutų tekstams, personažams ir požiūriui, kad fantazija tikrovę atspindi kur kas tiksliau nei realizmas. Pirmojo pasaulinio karo ir pokario tikrovė jiems, o ir dar daugeliui kitų to meto menininkų, buvo labai arti absurdo.
Todėl visai nenuostabu, kad J.Hašeko knyga, daug geriau suprantama skirtingo išsilavinimo ir patirties skaitytojams nei įvairiausių avangardistų grupių darbai panašiomis temomis, turi gerbėjų visame pasaulyje. Nenuostabu ir tai, jog jaunas, dar tik pradedantis kūrybinį kelią režisierius Adomas Juška susidomėjo būtent šiuo pasakojimu ir nusprendė paversti jį spektakliu „Šveikas“ Valstybinio jaunimo teatro salėje 99.
Tie, kas tikėsis šiame spektaklyje išvysti J.Hašeko knygos ar jos fragmentų pastatymą – nusivils. Spektaklis, žinoma, romanu paremtas, tačiau jame keli veikėjai jungiami į vieną, keičiama scenų eilės tvarka, žodžiai sudedami į kitų Šveiko gyvenimo pakeleivių lūpas. Svarbiausias spektaklyje iš viso ilgo romano pasakojimo yra būtent pats Šveikas – idiotas kareivis, istorijų pasakotojas, naivus geraširdis ir suktas manipuliatorius.
Spektaklis prasideda kareivio (akt. Mindaugas Ancevičius) pasirodymu ir romano ištraukos skaitymu. Tad nuo pat pirmosios scenos akivaizdu, kad kareivis scenoje nėra Šveikas (juo labiau kad ir uniforma išduoda – jis ne čekas, o lietuvis). T.y. scenoje esantis personažas ne pats yra Šveikas, bet skaitydamas romaną tarsi su juo susitapatina, yra jo apsėdamas. Čia ir dabar juo tapdamas mums bando atskleisti ne tik personažą, bet ir romano bei spektaklio temas.
Apsėstasis kareivis „Šveike“ ne tik atlieka absurdiškas užduotis, bendrauja su nematoma, iš už žiūrovų nugarų griaudžiančia viršenybe, patarnauja neišsiblaivančiam karo kapelionui (akt. Andrius Bialobžeskis), bet ir bando pačia knyga savąjį apsėdimą išsprogdinti.
Nors daliai žiūrovų patraukliausia spektaklio dalis gali pasirodyti pažįstami, komiški J.Hašeko tekstai, tačiau man pasirodė, kad būtent pamėginus viską išsprogdinti, kareivio–Šveiko sapne–vizijoje buvo pasakyta tai, kas „Šveike“ svarbiausia: kad ir kaip ramiai ar patogiai begyvename, nesame saugūs. Tarsi ne tik pagrindinis spektaklio veikėjas, bet ir „Šveiko“ kūrėjai gyventų nuolat slegiami trečio pasaulinio karo nuojautos ir nenoro kariauti. O tai, kad ir kaip slogu bebūtų, Lietuvos teatre, ypač jauniausiosios kartos, yra svarbus ir įdomus posūkis. Nes tradiciškai apolitiškas, dažnai net į tą socialinę aplinką iš kurios pats išauga dėmesio nekreipiantis teatras, užsimena apie tai, kas iš tikrųjų kelia nerimą ne tik daliai lietuvių, bet ir daugelio kitų šalių gyventojų.
„Šveiku“ parodoma ne tik karo nuojauta, bet ir baimė to, kas gresia paprastam eiliniui, pasmerktam visko netekti dėl kieno nors kito nesėkmingų galios žaidimų. Tiesa, kaip ir romane, taip ir spektaklyje Kitas kareiviui–Šveikui yra tolimas, nepažįstamas, su juo nesusijęs. Taip, regis, atsisakoma atskirti XX a. pradžios monarchijas nuo šiuolaikinių demokratijų.
Visas šis ne visai funkcionalios demokratijos ir karo absurdas daugiausia atskleidžiamas vaizdais (scenografas A.Juška): keistomis šaudymo pratybomis, plakatais ir jų panaudojimu, vizualiai neatpažįstamu gyviu su raudonu medikų kryžiumi ant šono (pasirodančiu tarsi vizija ar alkoholinė haliucinacija) ar finaliniais Šveiko antpečiais.
Tačiau šiai vizijai apie karą, paremtai J.Hašeko tekstais, pritrūksta kiekviename rašytojo romano puslapyje vešinčio humoro. Ir nors žiūrovai spektaklio metu vis dėlto turėjo progą pasijuokti ar bent pasišypsoti, tačiau tai – veikiau J.Hašeko tekstų ar aktorių klaidų nuopelnas. Spektaklio kūrėjų indėlis į kūrinio satyrą buvo minimalius, nors tai nereiškia, kad pastangų nebūta. Tiesiog lietuviškas humoras šalia čekiško atrodo pernelyg švelnus, be skaudaus ir kartais pikto kandumo.
Gali būti, kad režisieriui sutrukdė darbas su patyrusiais aktoriais, šiame spektaklyje radusiais savo personažams patogias, didelių iššūkių nekeliančias formas. Kad tiek M.Ancevičius, tiek A.Bialobžeskis meninius iššūkius geba įveikti kūrybingai, jau yra tekę įsitikinti. Vieni naujausių pavyzdžių yra M.Ancevičiaus vaidmuo Kauno valstybinio lėlių teatro „Pūgos duryse“ ir dar visiškai šviežias A.Bialobžeskio vaidmuo Arpado Schillingo „Autonomijoje“. Deja, „Šveike“ jie abu, mėgindami būti komiškais tipažais, tampa ne šventais idiotais – rūmų juokdariais, porinančiais tiesą ir pranašaujančiais ateitį, o greičiau tekstų sakytojais ir personažų būsenų rodytojais.
Tai nėra spektaklį sumenkinantis trūkumas, bet jis paryškina kritiško žvilgsnio į save trūkumą. O būtent tai, regis, ir galėjo padėti „Šveikui“ įgarsinti jaunąją kartą. Tą, kuri vėl kviečiama į privalomą karinę tarnybą, tą, kuri paveldi visas ankstesnių kartų baimes (o kartu – ir priemones dar didesnei panikai kelti), tą, kuri turės kurti naują šalies bei savo profesijos (šiuo atveju – teatro) veidą.
Tiesa, „Šveikas“ primena, kad gali ir netekti viso to daryti. Tik šis priminimas dabar neatrodo nei baugiai, nei juokingai. O juk nieko nėra blogiau, nei būti drungnam.
