Romane „Svetimas“ Camus apmąstė pagrindinę savo kūrybos temą – absurdą, nagrinėjo klausimus apie gyvenimo prasmę. Camus nelaikė savęs egzistencialistu, nors pritarė egzistencialistams, kad gyvenimas neturi prigimtinės prasmės. Camus absurdo filosofija ragino susitaikyti su tuo, kad gyvenimas beprasmis, ir džiaugtis tuo, ką gyvenimas pasiūlo. Tokį požiūrį rinktis paskatino tėvo žūtis Pirmajame pasauliniame kare ir Antrojo pasaulinio karo žiaurumai, taip pat gyvenant Alžyre matytas blogas prancūzų elgesys su vietiniais gyventojais.
Merso yra nei geras, nei blogas, nei moralus, nei amoralus – jis tiesiog žmogus, kuris suvokia gyvenimo absurdą ir yra su tuo susitaikęs. Merso įvykdytą arabo nužudymą kai kurie tyrinėtojai vertina kaip Alžyro kolonizatorių prancūzų elgesio su musulmonais metaforą. „Svetimas“ pasirodė tuo metu, kai alžyriečiai vis ryžtingiau reikalavo politinės autonomijos; nors 1940 m. Prancūzija suteikė tam tikras teises, nuolatiniai konfliktai ir nesėkmingi Prancūzijos pažadai suteikti daugiau nepriklausomybės išprovokavo 1954 m. prasidėjusį Alžyro karą.
„Svetimas“ laikomas XX a. literatūros klasika dėl Camus filosofinių idėjų ir absurdo estetikos raiškos, egzistencialistinių nuostatų, kūrinio sintaksinės struktūros. Prancūzų dienraštis „Le Monde“ įtraukė „Svetimą“ į XX a. knygų šimtuką.
Šis Camus kūrinys sulaukia ne tik filosofų ar literatūrologų, bet ir kitų sričių mokslininkų dėmesio. 2017 m. Niukaslo (Jungtinė Karalystė) universiteto profesorius emeritas Samas Shusteris paskelbė straipsnį, kuriame pagrindinio herojaus Merso mintyse, žodžiuose ir veiksmuose įžvelgė socialinio bendravimo sutrikimą, būdingą Aspergerio sindromu sergančiam žmogui. Galbūt aprašydamas savo draugą Galindo, Camus neurologinį elgesio sutrikimą turintį žmogų aprašė gerokai prieš tai, kai šis sutrikimas buvo kliniškai apibrėžtas.
Kalbamės su režisieriumi Jernejumi Lorenci.
– Albert’ui Camus kūryba buvo priemonė paliesti kuo daugiau žmonių, siūlant jiems bendrą džiaugsmų ir kančių patirtį. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, šio autoriaus kūriniai yra labai populiarūs. Labai svarbu, kad po ilgos pertraukos „Svetimas“ vėl bus pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kaip Jums kilo mintis pasirinkti būtent šį kūrinį ir būtent šiandien?
– Ši mintis vieną dieną tiesiog atėjo į galvą. „Svetimas“ ilgai gyveno manyje – tarsi sėkla ar kokonas. Man reikėjo šiek tiek laiko, kad suprasčiau kodėl. Tai tiesiog kilo kaip stiprus jausmas. Dabar, manau, suprantu kodėl. Manau, kad yra dvi pagrindinės priežastys: pirma, mano susižavėjimas ar net pavydas Merso – jo unikalus, neieškantis prisirišimo santykis su „gyvenimo dalykais“ – ir, antra, mano pasibjaurėjimas procesu prieš Merso (visuomenė, kuriai nerūpi auka, bet kuri nori įsiskverbti į nuteistojo privatumą ir pajungti jį deindividualizavimo procesui – padaryti jį „bet kuo“, „normaliu“).
Kodėl tai svarbu šiandien? Nes gyvename visiškai juodų ir baltų spalvų ir santykių pasaulyje. Nes vis labiau tampame kontrolės, technokratijos ir biurokratijos visuomene. Nes dėl saugumo aukojame savo privatumą. Nes kiekvienas vis labiau įsijaučia į save, į savo tiesą ir mano, kad tik ji yra objektyvi.
– Ką manote apie Camus idėjų ir egzistencializmo sąsajas?
– Camus žengia toliau nei egzistencializmas. Jis nepripažįsta egzistencijos galimybės prasmės! Visa tai susiję su sąmoningumu.
– Romane „Svetimas“ Camus apmąstė pagrindinę savo kūrybos temą – absurdą, nagrinėjo klausimus apie gyvenimo prasmę. Kokiomis priemonėmis filosofines mintis Jūs paverčiate teatro dramaturgija?
– Jei pasakojimas apie Dievą mus moko, kad mes nesame dievai, tai absurdo filosofija laikosi paralelinio ir kartu prieštaringo požiūrio: mes nesame absoliutūs, nes nėra nieko absoliutaus.
Problema, susijusi su perdėtu susitapatinimo siekiu norint pakeisti prasmės trūkumą. Smurtą gimdo prasmės trūkumas. Atstumtieji normalizuojami. Demonizavimas, šlovinimas ir apibendrinimas – destruktyvios XXI a. jėgos. Svarbus susitapatinimo ir distancijos santykis. Grožis – paprastume. Pilnatvė – tuštumoje.
– Kokias pagrindines užduotis iškėlėte spektaklio dramaturgui Dino Pešutui?
– Kaip įsiklausyti į Camus ir kaip patiems kurti idėjas (ir potencialią medžiagą). Kaip absurdą (ne tik kaip esminį pasaulio ir žmogaus, bet ir žmogaus ir visuomenės santykį) paversti teatro kūnu.
– Kaip Jūs pasirinkote aktorius?
– Atrankos būdu. Paprašiau aktorių įrašyti tris užduotis. Paprastos užduotys, labiau neaktorinės. Mane domina asmenybės, paprasti dalykai.
– Be dramaturgo, kartu su Jumis dirba dailininkai ir choreografas iš Slovėnijos. Tai yra Jūsų seni partneriai ar renkatės su kuo dirbsite pagal kūrinio temą?
– Mano komanda yra tarsi mano šeima. Su jais dirbu jau daug metų (pavyzdžiui, su scenografu Branko Hojniku – jau 25 metus). Mes mokomės ir augame kartu, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio.
– Gal galėtumėte lietuvių publikai pristatyti savo pagrindinius teatro kredo. Tai įdomu ir dėl to, kad šiais laikais teatras tampa itin įvairus, ir dažnai ne visai teatriniai reiškiniai bando glaustis po teatro sparnu.
– Galiu kalbėti tik savo vardu. Aš nestatau dramos tekstų, ir jau seniai jų nestatau. Manęs nedomina (draminių) vaidmenų kūrimas, mane domina plotas / galimybė / zona / intervalas tarp aktoriaus (jo asmenybės) ir „potencialaus“ personažo. Taigi, ne fiksuotos, o takios pozicijos. Tikiu aliuzija, o ne iliuzija. Atvira erdve. Ausis man svarbesnė už akį (kapitalizmas, katalikybė).
Noriu, kad spektaklis vyktų žiūrovo viduje. Taigi, raktinis žodis man, mano darbams yra „vaizduotė“. Pasakojimas – tai metodas, kuris mane domina. (Ir aktyvus bei kintantis susitapatinimo ir atsiskyrimo santykis.) Aš tikiu bendruomene. Viskas, ką (svarbaus) turime, – tai kiti. Viskas, ką darau, skirta žiūrovams. Kad kažkas įvyktų. Būtų poveikis, o ne efektas.
– Kokius matote teatrinius procesus savo šalyje, o ir visame pasaulyje?
– Daugiausia dirbu su Slovėnijos studentais ir jaunaisiais teatro kūrėjais. Man didelė garbė būti profesoriumi. Tačiau šiuo gyvenimo laikotarpiu literatūra ir muzika man yra svarbesnės.
