Tokiu įvaizdžiu pasižymintys klounai gali būti kraupūs – to išmokė filmas „Tai“ pagal Stepheno Kingo kūrybą bei Bartas Simpsonas, kurio frazė „Negaliu miegoti, klounas mane suvalgys“ (Can’t sleep. Clown will eat me) tapo vienu įsimintiniausių animacinio serialo epizodų.
Balto veido, garbanotų plaukų, pyragus į veidą svaidančio ar gaunančio klouno įvaizdis, kaip ir jo namais tapęs tradicinis (iš tiesų – modernus) cirkas, dar neskaičiuoja nė dviejų šimtų metų. Tačiau pati klounada – kelis tūkstantmečius gyvuojantis, vienas seniausių žmonijos menų, egzistavusių jau šumerų, Egipto, Indijos, Kinijos civilizacijose. Tai, kad meno šaka sugebėjo išlikti tokį ilgą laikotarpį ir pergyventi visas žmonijos negandas, įrodo, kad ji tenkina giluminius, esminius mūsų poreikius ir polinkius. Nepriklausomai nuo atlikimo formų, pagrindinė klouno užduotis visais laikais buvo ta pati – prajuokinti publiką.
Britų aktorius, režisierius ir mokytojas Johnas Wrightas knygoje „Kodėl tai taip juokinga?“ (Why Is That So Funny?) teigia, kad komiško pasirodymo metu publikoje kyla keturių rūšių juokas: atpažinimo (recognised), vidinis (visceral), keistuoliškas (bizzare) ir nuostabos (surprise). Skirtingo turinio pasirodymams paprastai būdingiausias vienos rūšies reakcinis juokas, tačiau kaip žmoguje, taip ir jo kūryboje nėra nieko vienareikšmiško.
Klounadoje žmogus kviečiamas sukurti prasmę iš to, kas nereikšminga ir trivialu.
Patirtimi ir pojūčiais grįsta logika kužda, kad klouną derėtų sieti su nuostabos juoku. Tačiau šį meną daugybę metų praktiškai ir teoriškai tyrinėjantis J. Wrightas teigia, kad klounada yra gryniausia keistuoliško juoko išraiška. Tokio, kurį kelia „nesąmonės, apverčiančios tradicinę, standartinę logiką ant nugaros ir verčiančios mus galvoti iš naujo“.
Aiškindamas klounados tapatumą „nesąmonėms“, autorius teigia, kad „Čia tau nereikia būti protingu ar sąmojingu, ar akivaizdžiai įgudusiu. Klounadoje žmogus kviečiamas sukurti prasmę iš to, kas nereikšminga ir trivialu – iš paties žemiausio bendro komedijos / humoro vardiklio“. Kitaip sakant, sąmoningai klounas paprastai neapeliuoja į kontekstus (tiesa, žinomi teatro mokytojai yra ginčijęsi, ar klounai gali būti politiški), jam svarbiau remtis pačiais paprasčiausiais, primityviausiais, todėl – pamatiniais juoką keliančiais niuansais.
J.Wrightas tikina, kad keistuoliškas juokas – tai atpažinimo juoko priešingybė. Skamba įtartinai, nes scenos menuose atpažinimo reiškinys ypatingai svarbus, jis pjesės turinį ir asmeninius žiūrovų pojūčius bei mintis sudėliojantis į logišką seką. Todėl svarbu atskirti atpažinimo momentą nuo jo sukelto juoko. Klounas privalo pasitelkti atpažįstamas situacijas, nes būtent jų apvertimas yra svarbus jo technikai ir filosofijai. Kitaip sakant, klounai niekuomet neklausia ir neanalizuoja, kodėl jie yra tokie, kokie yra, ar kodėl vyksta tai, kas vyksta. Keistuoliškas juokas neturi materialaus pagrindo, jo šaltinis – „neaprėpiamas nuoširdumas, paprastumas ir naivumas“.
(Juokingi) Įvykiai iš niekur, materialaus pagrindo stygius bei poreikis ugdytis asmenines atlikėjo savybes apibūdina ne tik juokinimo principus, bet ir svarbias klounados taisykles, atskiriančias klouną nuo dramos aktoriaus. Darkart cituojame J.Wrightą, teigiantį, kad „Tikrą klouną motyvuoja kontaktas su publika“.
Tai – ne asmeninis mokytojo atradimas, o viena esminių klounados taisyklių. Nepaisant to, kad klounados etiudai ar spektakliai turi iš anksto parengtą dramaturgiją, svarbiausias veiksmas vyksta improvizuojant: bendraujant su publika, komentuojant susirinkusius, kalbant apie savo pojūčius esamojoje situacijoje ir pan.. Žinia, laisvei reikštis reikalingas tvirtas pagrindas, tam tikri rėmai.
Teatrinėje improvizacijoje (Keitho Johnstono teatro sporte) tai atstoja aktorių technika, o klounas remiasi į savo asmenybę. Dalį asmenybės kūrimo technikos taip pat galima apibrėžti. Ji integruoja fizinės komedijos taisykles (paremtas ilgamete profesionalų praktika stebint publikos reakcijas į fizinius klouno veiksmus) bei mąstymo ir aplinkos suvokimo ypatybes. Pavyzdžiui, gebėjimą „suklydus“ nejausti gėdos, neįsižeisti dėl publikos komentarų, išnaudoti kiekvieną impulsą ir nutikimą, parodant juokingąją reiškinio pusę. Arba suvokimą, kad jis yra iš prigimties juokingas, ir kad svarbu tuo naudotis kuriant ryšį su publika ar negyvomis aplinkos detalėmis. Tad net be išankstinio pasiruošimo juokinantis klounas, nenutuokiantis, už ko galės „kabintis“ konkretų vakarą, gali būti ramus: kas benutiktų, jis visuomet sugebės prajuokinti pačiu savimi.
Nesu tikra, kiek aukščiau minėti principai artimi vadinamosios tradicinės klounados atstovams. Moderniame cirke juokinti turinčios situacijos nuolat kartojasi, publika kaskart gauna tas pačias užduotis, o klounai dažniau ne improvizuoja pagal situaciją, bet atlieka iš anksto paruoštus triukus. Paradoksalu, kad daugybę metų cirke dirbantys profesionalūs klounai ne artėja, bet tolsta nuo klasikinės (ir šiuolaikinei būdingų) klounados pamatų, šlifuodami savo techniką taip, kad viskas atrodytų tobula.
Tai pasakytina ir apie klouno pasirodymus – mus žavi klaidos.
Publikos percepciją analizuojantis J. Wrightas rašo, kad „Nekintanti akrobato technika neįdomi. Žiūrėti mus skatina mintis, kad žmogus gali bet kada nukristi ir tada mes pamatysim kažką žmogiška“. Tai pasakytina ir apie klouno pasirodymus – mus žavi klaidos.
Neurologijos daktaras Vilayanuras S. Ramachadranas teigia, kad „Juokas išsivystė kaip Gamtos būdas signalizuoti, kad viskas aišku (all clear)“. Vadinasi, juokiamės atsipalaidavę ir supratę, kad šis „stebuklas“ vis dėlto yra toks pat žmogus, kaip mes.
Profesionalaus požiūrio į klounados žanrą paplitimui XX amžiuje daugiausiai įtakos turėjo prancūzų teatro režisierius, pedagogas, kineziterapeutas Jaquesas Lecoqas, kurio įsteigtoje mokykloje klounada ir bufonada buvo įtrauktos į šešių svarbiausių žanrų sąrašą, greta tragedijos, psichologinės dramos, melodramos ir commedia dell’arte.
Su Lecoqo principais pažįstami daugybė Europoje bei JAV veikiančių aktorių (kurį laiką pas jį viešėjo ir lietuvis aktorius Andrius Žebrauskas), ne viena(s) įsteigė jo mokymu paremtas savo mokyklas. Žymiausias mokytoju tapęs Lecoqo studentas – Paryžiuje savo vardo mokyklai vadovaujantis Philippe’as Gaulieras, iš kurio mokėsi tokios žvaigždės kaip Sasha Baronas Cohenas, Helena Bonham Carter, Emma Thompson ir kiti.
Keletą savaičių ar mėnesių Ph. Gauliero mokykloje yra praleidę penki lietuviai: šokėja, klounė, fizinio teatro atlikėja Marija Baranauskaitė, aktorius Gintautas Ulmis, aktorius, režisierius ir pedagogas Žilvinas Beniušis bei klounų teatro studijos „Dulidu“ šeimininkai režisierė Kamilė Kondrotaitė ir aktorius Liudas Vyšniauskas.
Būtų teisinga paminėti, kad didelę įtaką kintančiam scenos profesionalų požiūriui į klounadą padarė „Raudonų nosių“ projektas, suteikęs galimybę mokytis socialinės klounados iš geriausių Europos mokytojų. Dalis aukščiau minėtų žmonių sritimi pradėjo domėtis būtent šioje įstaigoje; dalis šiandien dirbančių gydytojų klounų pradeda kurti klounados spektaklius. Tačiau šiame tekste kalbame būtent apie sceninę klounadą, todėl nutarta būtent Ph.Gauliero mokykloje apsilankiusių kūrėjų paklausti, kaip jie paaiškintų, kodėl klounai yra juokingi. Džiugu pastebėti, kad ne visų požiūriai sutampa – tai leidžia patikėti, kad mokytojas nelinkęs įkalti studentams vienareikšmiškų tiesų.
M.Baranauskaitė savo atsakymu tarsi patvirtina J.Wrighto rašinius: „Manau, čia yra didžiausia pasaulio mistika. Kiekviena akimirka ir kiekvienas klounas kelia juoką labai individualiai, tad priežasties niekada nežinai“. L.Vyšniauskas apibendrinta konkrečiai: „Tik geri klounai yra juokingi, nes jie nori juokinti ir patikti nepataikaudami publikai“.
Artimą logiką galima įžvelgti Ž.Beniušio teiginiuose, kad „žmonės juokiasi situacijoje atpažinę tiesą, todėl juos ir juokina ne pats klounas, o tiesa, kurią jis savimi atskleidžia“. Pati iš principo nepripažindama vienatinės tiesos egzistavimo, Ž.Beniušio įvardintą „tiesą“ interpretuoju kaip atvirumą, nebijojimą pačiam pažvelgti į savo charakterį, baimes, norus, o tada nieko nesitikint parodyti visa tai nepažįstamiems žiūrovams.
Plačiau apie klouno filosofiją kalba G.Ulmis, pavadindamas klounus su niekuo nesulyginamais idiotais ir pažymėdamas, kad žmonėms iš prigimties juokingi idiotai, tačiau visuomenėje nepriimtina iš jų juoktis, o klounadoje šią prigimtį galime išlaisvinti. Tai gali nuskambėti tarsi patyčios (iš dalies taip ir yra), tačiau kryptis priklauso nuo klouno personažo ir pasirinkto turinio. Prieš keletą metų viename interviu M.Baranauskaitė klouną vadino profesionaliu meilės davėju. Abejoju, kad iš meilės klaidas darantis veikėjas keltų norą šaipytis – daugybei žmonių tai pernelyg atpažįstama ir artima, todėl publikos juokas greičiau liudija atsipalaidavimą (minėta „viskas aišku“ situacija), bet ne pašaipą.
O štai K.Kondrotaitė teigia, kad klounai neturi būti juokingi – svarbiausia priversti juoktis žiūrovą. Ši pozicija koreliuoja su teatro pasaulyje geriau žinomi posakiu „verkti turi ne aktorius, o žiūrovas“, ir primena sąlygišką scenos menų prigimtį – sceninė realybė neturi imituoti gyvenimo. Vis dėlto minėtas aktorės teiginys primena tai, ką yra tekę girdėti iš vaidybos studentams klounadą dėstančių profesionalų: aktoriai bijo atrodyti juokingi. Dar daugiau – bijo suvokti, kad jie – kaip ir visi žmonės – iš tiesų yra juokingi.
Anot Ž.Beniušio, „Klounados mokyklose dažnai kartojama frazė: atrask savo klouną. Tai reiškia, kad reikia atrasti tiesą savyje, o tada galėsi atskleisti ją kitiems, kurie ją atradę juoksis“. Čia peršasi išvada, kad jei kiekvienas mokinys atranda savo klouną, vadinasi, šis personažas glaudžiai susijęs su jo asmenybe. „Išstatydamas klouną pajuokai“ žmogus realiai leidžia publikai juoktis iš jo paties. Šioje vietoje būtų galima pradėti kitą tyrimą – kokios savybės ir patirtys reikalingos žmogui, kad jis gebėtų nuoširdžiai, (ne parodomai!) juoktis iš savęs.
Tačiau kol kas čia ir sustokime – prie idėjos, kad klounai galbūt yra vieninteliai artistai, nuoširdžiai siūlantys juoktis iš jų pačių asmenybių. Teko skaityti ir asmeniniuose pokalbiuose girdėti istorijų, kad Ph.Gaulieras gana žiauriai skambančiais metodais pratina žmones savęs nustoti savęs gėdytis. Nesu su juo susidūrusi, todėl negaliu svarstyti, ar jo mokymas remiasi patyčiomis, ar sąmoninga, humoro persmelkta pedagogika. Tačiau kalbėdama su klounais ir skaitydama knygas bei straipsnius aiškiai suprantu, kad profesionalaus klouno tobulėjimas neatsiejamas nuo asmeninio žmogaus tobulėjimo. O kadangi kiekvieną asmenybę formuoja krūva kartais net nepastebimų patirčių, atrasti klouno juokingumo priežastis ir šaltinius darosi beveik neįmanoma. Tai mums padovanoja nuostabų, atsakymų nereikalaujantį reiškinį – minėtą keistuolišką juoką.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
-
Te(be)gyvuoja komedija. Juoko privilegijos ir pažeminimai
-
Te(be)gyvuoja komedija. Amžinai juokinga „Žaldokynė“
-
Te(be)gyvuoja komedija. Kodėl teatrai nenori juokinti?
-
Te(be)gyvuoja komedija. Gildas Aleksa: juokas intoksikuoja, juokas šlifuoja asmenybę
-
Te(be)gyvuoja komedija: Improvizacija – komercinis ar komiškas žanras?
