Te(be)gyvuoja komedija: neišskrodžiami „stand-up’ai“

Scenos menų kūriniai paprastai yra atviri įvairioms žiūrovų interpretacijoms, emocijoms, reakcijoms. Stand-up’ų tikslas yra vienintelis ir nekvestionuojamas – prajuokinti susirinkusią publiką. „Jei neprajuokini publikos, neatlieki komiko darbo“, sakė Jerry’is Seinfeldas. Panašias frazes galima išgirsti iš daugybės įvairaus žinomumo komikų.

Vadinasi, svarbiausia tokio tipo kūrinių refleksija yra momentinė, o vėlesni, apmąstyti atsiliepimai neturi apčiuopiamesnės prasmės. Išskyrus, žinoma, nesėkmingus pasirodymus, kurių autorius apgalvoti komentarai ir pastebėjimai gali nuraminti ir padėti tobulėti.

2016-aisiais delfi.lt publikavo Karolio Vyšniausko tekstą apie Vilniuje viešėjusio vieno žymiausių pasaulyje stand-up komikų Jimmy’o Carro pasirodymą. Jame paminėti ūmiai išpirkti bilietai, komiko reputacija ir nuopelnai, trumpai aprašyta programos nuotaika ir pobūdis, paminėti keli pokštai, aptartos žiūrovų reakcijos. Tekstas primena išsamų, profesionaliai parengtą, bet visgi tik pranešimą spaudai. Vis dėlto gali būti, kad būtent taip rašyti apie stand-up’us yra tiksliausia. Skaityti oficialiu tonu perpasakotus juokus, pokštus, komentarus, juo labiau – analizes ir aiškinimus, kuo jie juokingi, ne tik neįdomu – kartais tai kelia svetimos gėdos jausmą, šiandien jau tampantį savarankišku žanru (angliškai vadinamu cringe). Tokį procesą šmaikščiai apibūdino amerikiečių rašytojas Elwynas Brooksas White’as, gretindamas humoro analizę su varlių skrodimu – objekto esmė dingsta proceso metu, o viduriai atgraso visus, išskyrus grynai mokslinius protus.

Vis dėlto yra baltų varnų, pasiryžusių, kaip patys teigia, nužudyti keletą varlių. Tai – ekonomikos mokslų daktaras, Kolorado Boulderio universiteto profesorius, Humoro tyrimų laboratorijos (Humor Research Lab, arba HuRL) vadovas Peteris McGraw’as ir amerikiečių žurnalistas bei tekstų autorius Joelis Warneris. Šie vyrai drauge leidosi į metus trukusią kelionę po penkių pasaulio žemynų kraštus, ieškodami atsakymo į klausimą, kas juokina žmones ir kokia yra juokingo stand-up pasirodymo formulė.

Prieš pradėdami paieškas, abu susipažino su moksliniais juoko ir jį keliančių reiškinių tyrimais, tačiau patys pasirinko empirinę, patyriminę kryptį – mokėsi praktikuodami, stebėdami, kalbėdami su įvairių komiškų žanrų autoriais bei atlikėjais. Pasirinktì ne tik įvairūs žanrai, bet ir itin skirtingos kultūros – rytinėje ir vakarinėje pakrantėse plytinčios JAV valstijos, Tanzanija, Japonija, Danija, Palestina, Peru lūšnynas ir humoro sostine tituluojamas Monrealis Kanadoje. Savo patirtis autoriai sudėjo į knygą „The Humor Code. A Global Search For What Makes Things Funny“.

Vienas svarbiausių dueto uždavinių – atsižvelgiant į tai, kas juokina skirtingų kultūrų ir socialinių padėčių žmones, suformuluoti taisykles, galinčias padėti kurti universaliai juokingus stand-up’us. Eksperimento objektu tapo pats P.McGraw’as, surengęs ypač prastą pasirodymą viename iš Kolorado valstijos klubų, tačiau susitaręs po metų pasirodyti aukščiausio lygio scenoje – atviro mikrofono vakare Monrealio festivalyje „Just For Laughs“. Kelionė prasidėjo nuo Los Andželo, kur P.McGraw’as ir J.Warneris kalbėjosi su vienu žymiausių šių dienų komikų Louis C.K., prie jų išlikusiu itin uždaru. Niujorke jie domėjosi savaitraščio „The New Yorker“ išplėtota karikatūrų kultūra. Tanzanijoje bandė aiškintis, kokius padarinius turėjo omuneepo – septintajame dešimtmetyje Kašašos kaime kilusi masinė isterija, kurios simptomas – neadekvatus, nekontroliuojamas juokas. Japonijoje sužinojo, kad Osaka laikoma šalies humoro sostine, tačiau pajuto, kad nepriklausydami tautinei bendruomenei ir nesugebėdami „pagauti“ humoro iš poros žodžių, japonų stand-up’ų amerikiečiai suprasti nepajėgs.

Danijoje P.McGraw’as ir J.Warneris aplankė Mahometo karikatūrų, spausdintų Jyllands-Posten laikraštyje, autorius ir savo akimis pamatė, kad po tokių humoristinės kūrybos apraiškų daliai jų tenka gyventi su nuolatine apsauga. Palestinoje, lankydami komiškų skečų vakarus ir bendraudami su šalies humorą dokumentuojančia antropologe Sharif Kanaana, vyrai stebėjo, kaip ir iš ko juokiamasi šalyje, kurios piliečiai „nemato išeities iš esamos situacijos“. O sugrįžę į savąją Ramiojo vandenyno pusę ir kartu su Lopu Adamsu bei gydytojais klounais aplankę Beleną – vieną skurdžiausių Peru Mayno provincijos miestų – tikrino, koks gali būti gydomasis juoko poveikis.

Nėra nejuokingų žmonių – svarbiausia yra atrasti, kuo esi juokingas būtent tu.

Galiausiai atvykę į Monrealį, kuriame P.McGraw’as sugebėjo surengti nors ir ne stulbinantį, bet kur kas daugiau juoko sukėlusį pasirodymą nei metais anksčiau Kolorade, tyrėjai jau turėjo suformulavę patarimų sąrašą, galintį padėti ugdytis komiko savimonę. Tai nėra patarimai, kaip rašyti juokingus scenarijus – tokių knygų, kuriose kūrybos principai išdėlioti kone matematiškai, yra begalės, kai kurios tapę bestseleriais (pavyzdžiui, Judy Carter „The Comedy Bible“).

„The Humor Code“ autoriai paprastais sakiniais apibrėžia, koks mąstymas gali padėti komedijų autoriams greičiau tobulėti. Pirmiausia kūrėjai raginami būti nuoširdžiais ir autentiškais, nes nėra nejuokingų žmonių – svarbiausia yra atrasti, kuo esi juokingas būtent tu. Primenama, kaip svarbu prisitaikyti prie konteksto (žmonės nesijuoks, jei nesupras, apie ką kalbi), suburti vakaro bendruomenę (nes komedija – tai konspiracija). Drauge vertinamas komiko kaip pašalinio asmens vaidmuo, nes tai augina sveiką skepticizmą, maištą. Kartodami, kad „plikas“ humoras yra universalus, todėl verta išlikti paprastam, autoriai paraleliai ragina gilintis į konkrèčiai publikai juokingus aspektus, nes bandymas pajuokti plačiai žinomus dalykus neretai sužlunga.

Suvokdami, kaip dažnai komikui gresia nesėkmė, P.McGraw’as ir J.Warneris primygtinai siūlo nuolat eksperimentuoti ir užrašyti itin daug juokų – dauguma jų vis tiek pasirodys nejuokingi, tad verčiau turėti kuo didesnį pasirinkimą. Pažymima ir tai, kaip svarbu nuolat save stebėti bei ieškoti naujų krypčių – jei komikas jaučia, kad negali būti juokingas „cha cha“ prasme, verta pabandyti juokinti „aha!“ forma – kartais sukelti juoką užtenka išmintingų pastebėjimų.

Komiko darbą autoriai lygina su vaikščiojimu ant lyno.

Galiausiai – pavojinga humoro pusė. Komiko darbą autoriai lygina su vaikščiojimu ant lyno, teigdami, kad būtent taip atsargiai ir profesionaliai turi laviruoti šia kūryba užsiimantis žmogus. Komedija per pajuoką greitai gali paversti žmogų auka ir tuomet komikas liks kankintoju, o ne juokintoju. Savaime humoras labai ištvermingas, jis nepripažįsta jokių temų ribų. Tačiau svarbu atrasti būdą įžeidimus paversti gerybiniais. Tuomet juokai ir pokštai gali padėti susitvarkyti net su skaudžiausia realybe.

Koks yra lietuviškas stand-up menas?

Skaitant „The Humor Code“ įdomu paraleliai lankyti Vilniuje vykstančius stand-up pasirodymus, kurių tarpkarantininiu laikotarpiu, žinoma, buvo itin daug. P. McGraw’o ir J.Warnerio komentarai leido šį tą pastebėti ir apie Lietuvos stand up’ų kultūrą.

Autentiškumo klausimas visuomet ypač jautrus. Būti autentišku reiškia nebijoti to, kas esi. Būti autentišku komiku reiškia nebijoti juoktis iš to, kas esi. Arba rengti ne visai standartinius pasirodymus. Vienas tokių pavyzdžių – Domas Raibys, neretai integruojantis fizinės komedijos elementus. Iš pradžių jie kelia svetimos gėdos jausmą, tačiau stebint tą pačią ištrauką antrą, trečią kartą, viskas pradeda atrodyti natūraliau – galbūt komikas „išgrynina“ etiudą, galbūt žiūrovas pripranta prie stiliaus.

Asmeninio archyvo nuotr./Domas Raibys

Autentikos savyje aktyviai ieško ir Olegas Šurajevas, vienas iš nedaugelio Lietuvoje praktikuojantis šaipymąsi iš publikos. Tai – itin sudėtingas procesas, juo užsiimančių komikų net ir tarptautinėje rinkoje nėra daug (absoliučiu meistru vadinčiau minėtą J.Carrą). Tokioms patyčioms, kaip ir bet kokiam kitam stand-up pasirodymui, reikalinga milžiniška itin atsargi ir sąmoninga praktika, tačiau, užsiimant tuo nesėkmingai, publika atgrasoma greičiau nei tiesiog prastais juokais.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Olegas Šurajevas

Prisiminus P.McGraw ir J.Warnerio siūlymą nesikoncentruoti vien į „cha cha“ juokinimą, bet pabandyti ir „aha!“ humorą, būtina minėti Paulių Ambrazevičių, kuris tuo išsiskiria tiek iš „Humoro klubo“, tiek iš kitų bendruomenių organizuojamų stand-up renginių dalyvių. Reikšmingą jo programų dalį sudaro specifinių žinių reikalaujantys juokai, o juokaudamas buitiškesnėmis temomis komikas reguliariai apeliuoja į netikėtus atradimus. Toks humoras reikalauja specifiškesnio žiūrovų pasiruošimo, arba „savos“ auditorijos. Žinoma, daug metų stand-up praktikuojantys komikai išgrynina savo stilių ir temas, tad aplink juos susitelkia žinanti, ko tikėtis, publika. Tačiau kol kas retas Lietuvos komikas turi parengęs pakankamai ilgą programą, kad pasirodytų pats vienas, tad žiūrovams neretai tenka greta mėgstamo komiko išklausyti ir tuos, kuriuos ne visai supranta.

Asmeninio archyvo nuotr./Paulius Ambrazevičius

Užtat stand-up’ų tematika Lietuvos scenose kol kas pakankamai koncentruota. Išskyrus tokius pavyzdžius kaip P.Ambrazevičiaus integruojami istoriniai, kultūros, sporto kontekstai ar O.Šurajevo pašiepiami socialiniai ir politiniai klausimai (kita vertus, tai būdingiau jo veiklai už stand-up’ų ribų), kur kas dažniau publika klauso juokų alkoholizmo ir porų santykių (paprastai atsiremiant į asmeninį gyvenimą su antra puse ar jos paieškas tinderyje) tematika – tai būdinga tiek patyrusiems (pavyzdžiui, Dominykui Klajumui, Vaidotui Šiožiniui), tiek pradedantiems komikams (bet kurio atviro mikrofono dalyviams).

Turint omenyje, kad santykiai yra pati populiariausia tema visuose menuose, o alkoholizmas – viena aktualiausių Lietuvos problemų, tokį (greičiausiai, pasąmoningą) pasirinkimą galima paaiškinti puikiu konteksto pajautimu. Arba autentiškumo baime – stand-up’o tikslas, kaip minėta, yra prajuokinti, o rizikuoti to nepadaryti kalbant mažiau aktualiomis, nepopuliariomis, ginčytinomis temomis – ne taip paprastai įgyvendinama užduotis.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Dominykas Klajumas

Dabar turėtume sustoti svarstyti apie tai, kas priklauso nuo komikų, ir pereiti prie žiūrovų percepcijos. Kreipiant dėmesį į susirinkusiai publikai juoką keliančius žodžius, daugiausiai galima pasakyti apie ją pačią. Čia reikėtų grįžti prie bendrų juoko tyrimų ir kartoti tai, kas minėta ankstesniuose tekstuose. Buvimas bendruomenėje, atpažinimas, išsilaisvinimas iš spaudžiančio auklėjimo, suvokimas, kad pats situacijas spręstum visai kitaip – tai tik dalis publikos juoką aiškinančių kriterijų. Šįkart į tokios krypties pamąstymus nesileisime, nes nors publikos reakcijos daro reikšmingą įtaką komikų darbui, apie jį pasako kur kas mažiau nei apie žiūrovų patirtis ir polinkius. Tačiau galima atsargiai pastebėti vieną įdomiausių pradedančio ir patyrusio komiko skirtumų – pirmųjų pasirodymuose publika turi gana daug kontrolės svertų, antrųjų renginiuose juos vis sėkmingiau perima patys komikai.

Taip natūraliai grįžtame prie to, kuo pradėjome – itin svarbus publikos reakcijų vaidmuo stand-up pasirodymuose atgraso nuo gilesnių konkrečių pasirodymų analizių, nes tai reikštų knaisiojimąsi po daugybės nepažįstamų žmonių, kurie nepageidauja būti analizuojami, smegenis. Patys komikai, kalbėdami apie savo poveikį publikai, retai leidžiasi į mokslines juoko prigimties analizes. Kur kas dažniau jie imasi filosofinių svarstymų, lygindami stand-up’us su gladiatorių kautynėmis, nuolatine rizika sužlugti, baime būti nejuokingu. Liūdniausia, kad didesnei daliai komikų būtent tai ir nutinka. Ir nieko keista – juk ne kiekvienas skiria pakankamai laiko ir drąsos mokytis vaikščioti lynu virš bedugnės.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.