Tokiame kontekste pasisakė aktorius Rowanas Atkinsonas: „Neturėtų būti dalykų, apie kuriuos negalima juokauti. Teisė įžeisti yra kur kas svarbesnė už bet kokią teisę nebūti įžeistam.“ Atsižvelgiant į R.Atkinsono patirtis kine ir televizijoje, galima numanyti, kad savo žodžiais jis pirmiausia gynė komikų teisę pajuokti bet kokias temas, objektus bei subjektus – tai, ką pati neseniai nutariau vadinti „profesionalioms patyčioms“.
Lietuvoje tokios krypties menininkų beveik neturime.
Ciklo „Te(be)gyvuoja komedija“ tekstuose keletą kartų užsiminta apie ribas tarp pajuokos ir patyčių, svarstymus remiant tyrimais apie žmonių juoką. Šįkart visą dėmesį skirsime sąmoningai į patyčias orientuotam žanrui, kurio šaknys glūdi XVI amžiuje, nors mokyti specializuotose mokyklose jo pradėta tik XX amžiaus antroje pusėje. Lietuvoje tokios krypties menininkų beveik neturime, nors dalinis šio žanro pažinimas, neabejoju, stipriai pakeltų komiškų/satyriškų/ironiškų laidų vedėjų, stand up komikų ir, be abejo, visų teatro profesionalų darbo kokybę. Kalbu apie bufonus – klounų „pusbrolius“, kupinus neapykantos juos supančiai aplinkai ir meilės šiai neapykantai.
Iš kitų komiškų žanrų ir krypčių bufonadą pirmiausiai išskiria būtinybė personažams deformuoti savo kūnus. Bufono protėviu laikomas Pulčinelas, XVI amžiuje Italijoje paplitusios commedia dell’arte kaukių. Pulčinelas buvo vienas iš dviejų piktų kaimo kuprių, kuris, pavydėdamas atsitiktinumo dėka kupros netekusiam kolegai, bandė pergudrauti tokią dovaną suteikusias raganas. Viskas baigėsi tuo, kad pilvo vietoje Pulčinelui buvo pritaisyta dar viena kupra.
Ankstesniuose tekstuose minėta, kad patyčių atspalvis išnyksta, jei silpnesnis asmuo juokiasi iš stipresnųjų.
Tai – žymus mitas, tačiau deformuotą Pulčinelo, o šiandien – ir bufono kūną (milžinišką užpakalį ar pilvą, kuprą, krūtinę, iškilimus galūnėse ir t.t.) galima paaiškinti ir poveikio publikai principais. Britų aktorius, režisierius, pedagogas Johnas Wrightas analizuodamas įvairius komiškus scenos žanrus rašo, kad „Groteskiškos išvaizdos asmenybėje kiti toleruoja tokius dalykus, kurių netoleruotų kitaip atrodančiuose žmonėse“. Tai susiję ne tiek su gailesčiu ar kaltės jausmu „nuskriaustojo“ atžvilgiu, bet pirmiausia su vertinančiųjų pranašumo jausmu. Ankstesniuose tekstuose minėta, kad patyčių atspalvis išnyksta, jei silpnesnis asmuo juokiasi iš stipresniųjų. Deformuota asmenybė yra atstumta visuomenės, todėl visi mes, gražesni ir patrauklesni, bufono atžvilgiu atsiduriame galios pozicijoje. Taip mums darosi kur kas lengviau pakelti patyčias – juk šaiposi žmogus, už kurį esame „akivaizdžiai“ pranašesni.
Bufonai – personažai, esantys visuomenės dugne, todėl neturintys ko prarasti. Vienas žymiausių šiandieninių klounados mokytojų, savo mokyklos vardo įkūrėjas Philippe’as Gaulieras apibūdina bufonus kaip vulgarius, vidutiniškus, grubius, netašytus, atšiaurius, primityvius, niekingus, sutrikusius, nešvankius, deformuotus, šiurkščius ligonius ir bepročius“ – padarus, kuriuos nuoširdūs žmonės nutrenkė į pelkes, getus, miškus. Remdamasis Gauliero seminaruose girdėtais žodžiais, J.Wrightas vadina bufonus Dievo klaidomis, kurios „gražiems žmonėms“ yra nieko vertos. Mums nerūpi, ką apie mus mano atstumtieji. Todėl jų komentarai žeidžia kur kas mažiau nei tų, kuriuos laikome sau lygiais ar – juo labiau – geresniais už mus.
Anot J.Wrighto, bufonų menas iki šiol tyrinėtas labai mažai ir netgi daugybę metų tam paskyrę praktikai nėra atradę taško, nuo kurio klounas gali pasukti bufonados link. Užtat esminius skirtumus žymusis prancūzų pedagogas Jacquesas Lecoqas, įtraukęs žanrą į profesionalių aktorių rengimo programą, įvardina paprastai: publika juokiasi iš klouno, o bufonas juokiasi iš publikos. Žinoma, abiejų tikslas yra prajuokinti žiūrovus. Tačiau klounas kviečia juoktis iš jo nesėkmių, leidžiančių pamatyti už kiekvieno mūsų slypintį silpną, sutrikusį, jautrų žmogų.
Aš jūsų nekenčiu ir man tai patinka.
Bufono logiką J.Wrightas apibūdina taip: aš jūsų nekenčiu ir man tai patinka. Bufonas kaifuoja reikšdamas neapykantą, jam patinka veikti su intencija įžeisti. Tiesioginio įžeidimo gali nebūti, tačiau tokį tikslą bufonas privalo turėti. Tai kuria jo žavesį: mums nemalonu jį matyti ir jo klausytis, tačiau bekompromisis tokio padaro elgesys masina žiūrėti toliau ir intriguoja klausimu: kiek toli jis ketina eiti?
Pastarajame teiginyje glūdi viena subtiliausių ir sunkiausiai įvaldomų bufono meno detalių: ãtviros publikos ribų paieškos. Lygiai kaip klounas, bufonas nusibraižo dramaturgijos gaires, tačiau svarbiausias pasirodymo turinys improvizuojamas, remiantis publikos pasiūlyta ar atlikėjo atrandama medžiaga. „Prisijaukinęs“ publiką iš anksto paruoštomis priemonėmis, bufonas tęsia pasirodymą bendraudamas, klausdamas, reaguodamas į atsakymus ar publikos elgesį, ragina žaisti pagal jo taisykles.
Nepamesdamas intencijos tyčiotis, bufonas pamažu stumia žiūrovų ribas, paspausdamas ar atleisdamas spaudimą pagal tai, kaip jo komediją priima susirinkusieji. O svarbiausia – publikai pasipiktinus ar griežčiau užbrėžus ribas, atlikėjas neįsižeidžia. Bufonas puikiai suvokia savo žemą padėtį. Jo ego sunaikintas, todėl nebėra pagrindo įsižeisti. Taip jis tampa pranašesniu už didžiąją dalį atėjusių į jį pažiūrėti.
Būtent tai gali labai padėti personažų nekuriantiems komiškų žanrų atlikėjams. Tai yra, stand up komikams, humoristinių laidų bei vėlaus vakaro šou (Late Night Show) vedėjams, etc.. Žanrai, kuriuose personažų vardais nesidangstantys atlikėjai juokiasi iš konkrečių žmonių (visuomenei žinomų atstovų ar to vakaro žiūrovų), yra kur kas mažiau sąlygiški nei kuriantys teatro realybę, todėl dažniau balansuoja ant ribos tarp pajuokos ir patyčių. Tam, kad kūrinys (pasirodymas, laida) kuo rečiau žengtų į pastarųjų pusę, svarbu stumti ribas pamažu, atsižvelgiant į publikos nuotaikas, ir drauge pačiam juokaujančiajam netapti galingesniu už kritikuojamus žmones bei savo žiūrovus.
Šiame kontekste geruoju pavyzdžiu įvardinčiau Niujorke gyvenantį britą Johną Oliverį, vedantį HBO televizijos laidą „Last Week Tonight“. J.Oliverio humoras aštrus, atviras, įvairiakryptis. Jis daug gestikuliuoja, turi atpažįstamas manieras, apeliuojančias pirma į žiūrovų emocijas ir tik paskui į mąstymą (pavyzdžiui, matydama, kaip pasibaisėjimą išreiškiančius J.Oliverio gestus, iš pradžių nesijaučiu turinti teisę į kitokią nuomonę nei jo). Šis vedėjas pasižymi tuo, kas vėlaus vakaro šou vedėjams paprastai nėra būdinga – pats į save jis žiūri ne mažiau ironiškai ir kritiškai nei į analizuojamus objektus.
Daugumos tokių laidų vedėjai – išvaizdūs, taisyklingų veido bruožų, sportiško ar liekno sudėjimo vyrai, atitinkantys daugumą televizijoje įprastų matyti standartų. J.Oliveris nėra negražus, tačiau nešioja kvadratinius akinius, jo nosis kiek kumpa, dantys kreivi, kūno sudėjimas vidutinis.
O svarbiausia – komikas nevengia integruoti saviironijos į pašaipią kritiką JAV ir kitų šalių politikų, pareigūnų, verslininkų, etc. atžvilgiu. Vedėjas drąsiai lygina savo veidą su papūga, rodo juokingą paauglystės nuotrauką, vadina save imperialistų tautos atstovu. Tai leidžia į jo humorą ir patyčias žiūrėti atlaidžiau – suvokiame, kad šis žmogus iš tiesų yra silpnesnis už tuos, iš kurių tyčiojasi, o atvira saviironija sąžiningai patvirtina, kad juokauti, kaip minėjo R.Atkinsonas, galima iš bet ko, neišskiriant nė savęs paties.
Stebint kitų vėlaus vakaro šou vedėjų laidas nesunku pastebėti, kad jų tikslas yra ne vien prajuokinti žiūrovus ir paskatinti juos mąstyti, bet ir leisti stebintiesiems pasijusti išrinktaisiais. Savikritišką požiūrį demonstruojantys vedėjai/atlikėjai primena, kad tai, kas mums patinka, nebūtinai yra vienareikšmiškai gera ir priimtina. Tie, kurie pristatomi (ar prisistato) kaip žavūs, išmintingi ir, svarbiausia – neklystantys, kuria apie save mitą, alternatyvų galingų politikų, verslininkų, etc. mitams.
Susidarau įspūdį, kad „bufonų pasaulis“ galėtų būti nuostabus išeities taškas kiekvienam, norinčiam kalbėti apie pasaulį, politiką, ekologiją ir žmonių žudynes.
Kitaip sakant – tampa ne šiaip žvaigždėmis, bet siektinais idealais, vedliais, nuomonės formuotojais. Tuomet nebe silpnesnieji kritikuoja stipresniuosius, bet galingieji (vienijantys nepatenkintus žmonės) kritikuoja kitus galinguosius. Galima svarstyti, kad jų galios laipsniai skirtingi, tačiau sunku (bet nėra neįmanoma) objektyviai pamatuoti, kuri galia turi daugiausiai įtakos – piniginė, įstatymų leidžiamoji, ar veikianti žmonių mąstymą.
Todėl įtikinamai suskamba Ph.Gauliero knygoje „The Tormentor“ (Kankintojas) užrašyti žodžiai: „Susidarau įspūdį, kad „bufonų pasaulis“ galėtų būti nuostabus išeities taškas kiekvienam, norinčiam kalbėti apie pasaulį, politiką, ekologiją ir žmonių žudynes“. Bufonados menas neleidžia pamesti kritinio mąstymo, nepririša prie vieno žmogaus dėstomos ideologijos ir asmeniškai atsigręžia į konkrečią žiūrovų bendruomenę. Įdomu, kad žanro principus galima taikyti ir veiklai televizijoje, nes vėlaus vakaro šou filmavimus paprastai stebi „gyva“ publika, pagal kurios reakcijas kartais improvizuoja laidų vedėjai.
Iš tiesų bufonados dėmesys publikai išskirtinis ne tik televizijos, bet ir tokį tikslą sau keliančių scenos menų kontekste. Vienas ryškiausių šio meto bufonų E.Davisas (buvęs klounu ir Cirque du Soleil spektaklyje „Quidam“) primena, kad „Teatras – vienintelis menas, kuriamas stebint publikai, todėl labai svarbu galvoti apie tai, kad jis būtų skirtas jai, o ne menininkui“. Bufono pasaulyje pati publika yra humoro šaltinis, pokštas; didysis bufonų džiaugsmas yra parodijuoti publiką, jos vertybes ir trūkumus. Vadinasi, kokias temas atlikėjas besirinktų, jų išeities taškas yra konkretų vakarą susirinkusių žiūrovų požiūris ir ribos.
Manau, būtent todėl Gaulieras bufonadą įvardino tinkamiausiu žanru socialiai svarbių temų analizei – ji remiasi į kiekvieno žiūrovo suvokimą, galios publikai suteikimą, asmeninių ribų matavimą. Kitaip sakant, tai – palankus žanras ne tik juokinti, bet ir ugdyti žmogaus sąmoningumą. Paradoksalu, kad tokiam ugdymui gali pasitarnauti „profesionalios patyčios“.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
-
Te(be)gyvuoja komedija. Juoko privilegijos ir pažeminimai
-
Te(be)gyvuoja komedija. Amžinai juokinga „Žaldokynė“
-
Te(be)gyvuoja komedija. Kodėl teatrai nenori juokinti?
-
Te(be)gyvuoja komedija. Gildas Aleksa: juokas intoksikuoja, juokas šlifuoja asmenybę
-
Te(be)gyvuoja komedija: Improvizacija – komercinis ar komiškas žanras?
-
Te(be)gyvuoja komedija: Klounas, kurio nesitikite
