Chiaros Bersari kūrinys „Šeimos medis“ siekė perteikti autentišką kūrėjos patirtį. Spektaklyje siekta kalbėti apie jautrią, genetinės ligos palaužto kūno temą per ryšių ir fragmentiškų vaizdinių koliažą.
Kūrinio pavadinimas nurodė medžio simboliką, čia iš vieno žmogaus patirčių išaugo daugiasluoksnis kūrinys. Kūnas turėjo tapti medžio atitikmeniu, nes per jį sujungiama praeitis ir dabartis, per atminties skleidėsi jautri merginos gyvenimo istorija. Klausiama, ar mūsų išgyvenimai gali turėti sąsajų su kitų patyrimais?
Visa tai buvo siekta perteikti per atsiminimų nuotrupas, kurios labiau priminė haliucinacijas. Ryškiausiu pavyzdžiu čia galima įvardinti nuorodą į vaikystės Kalėdas, kurios atsiskleidžia per trijų vyrų figūras, primenančias karinio orkestro muzikantus. Šios figūros negroja, tačiau dramatiškai žvelgia į publiką sningančiame fone, įkūnydamos vaikystės mitus. Tuo tarpu kitos metaforos ir simboliai liko užmiršti, nes aukštus spektaklio siekius sunaikino loginės sekos fragmentiškumas arba jo nebuvimas.
Labiausiai išvaistytas potencialas yra pačios Chiaros Bersari. Jos mažas kūnelis, apšviestas miniatiūrinių šviestuvų, kontrastavo su aukštais ir stipriais vyrų kūnais (Marco D'Agostin ir Matteo Ramponi). Jos vidine stiprybe siekta įveikti barjerus, palaužti ją gniuždančią ligą. Vis dėlto, trapus atlikėjos kūnas nors ir buvo išraiškingas bei savyje slėpė skausmingą kontekstą, tačiau to visiškai nepavyko perteikti. Jos menkas kūnelis buvo tarsi lėtai nuleidžiamas ir užsikeliamas objektas be gyvybės. Gaila matyti tokios trapios būtybės vizualinę tylą, nors potencialo garsiai prabilti ir sukrėsti žiūrovus tikrai buvo.
Šiame koliaže galbūt ir slypėjo gilesnė mintis, tačiau jos perteikimas paliko žiūrovus tyloje, galvojant „kas čia, po galais, įvyko?“. Mes visi likome pasimetę ir nusivylę šiuo pačiu save nusikirtusiu šeimos medžiu.
Kitame spektaklyje „Kai mes buvome seni“ Emmanuel Jouthe ir Chiara Frigo bando perteikti gamtoje egzistuojantį cikliškumą. Tiek per linoleumo pluoštų ardymą, tiek per butaforinių elementų (kelmų, medžių, kėdžių ir mikrofonų stovų) naudojimą, tiek per poros santykius perteikiančią choreografiją dekonstruojami gamtos ir urbanizacijos santykiai.
Pasaulio cikliškumas atsiskleidžia per medžių kirtimą norint pastatyti betono, stiklo ir metalo miškus, kuriuos gamta kartas nuo karto išjudina per žemės drebėjimus, cunamius ir kitas katastrofas. Šiuos virsmus kūrėjai perteikia naudodami minėtuosius simbolius bei besiblaškančią, kampuotą, kartkartėmis ritualinį pamišimą primenančią choreografiją. Spektaklio metu vis kartojama frazė „if you listen to me, I will bring you“ simbolizavo griovimu ir kūrimu paremtus žmonių poros bei žmonijos ir gamtos santykius.
Kūrinyje taip pat vyravo dviejų priešpriešų sugrętinimas (Italijos ir Kanados kultūros; žmogaus ir gamtos). Kontrastingos linoleumo spalvos (juoda ir balta) padėjo atskleisti kultūros ir gamtos praeitį, atgaivinti po betonu slypinčią žmonijos pirmykštę prigimtį.
Nepaisant to, spektaklis atrodė pakankamai slogus. Nors kuriamas vizualinis pasakojimas išlaikė loginę seką, siūlė įdomų interpretacinį požiūrį (žmonijos ir gamtos santykius vertinti kaip įprastos žmonių poros), tačiau neatskleidė nieko naujo ar įdomaus.
Apibendrinant galima teigti, jog trečiosios dienos spektakliai išsiskyrė savo slogumu. Pirmosiomis dienomis pamačius įspūdingus, preciziškus ir vadovėlių vertus šokio technikų pavyzdžius, šios dienos festivalio programa nublanksta į užmarštį ar netgi sukelia nusivylimą.
Dviejų spektaklių padėties nepagerino ir paties teatro „Aura“ dovana Kauno publikai – nemokama jau legenda tapusio spektaklio Padaryk iš manęs jungiklį peržiūra, kuri perkimšo VDU Didžiąją salę rekordiniu žiūrovų skaičiumi. Belieka tikėtis, kad likę festivalio spektakliai nenusileis šeimininkams ir pasiūlys ne ką mažiau išraiškingai estetinių, techninių bei teminių provokacijų.
