Vilniaus kolegijos Menų fakulteto trečio kurso studentė Evelina Lozdovskaja kartu su aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio vadovaujamo kurso draugais repetuoja diplominį spektaklį „Misterija už linijos“. Jaunieji aktoriai mėgina kalbėti apie vyro ir moters padėtį šiandieninėje visuomenėje, apie ertmes, kuriose ryškėja lyčių santykio problematika. Kalbėti taip, kaip įsivaizduoja, mato ir suvokia jie patys. „Mūsų kurse yra 12 žmonių, tarp kurių – tik vienas vaikinas. Bandome kalbėti apie lyčių skirtumus, vienas kito supratimo stoką, kelti klausimą, kodėl vyrai praranda vyriškumą, o moterys – moteriškumą“, – mintimis dalijosi 23-ejų aktorė.
Evelina sako norinti būti reikalinga teatrui – bręsti ir jį pažinti, suprasti, kokia jos ir kitų jaunų aktorių vieta dabartinėje scenoje. Ar ta vieta jau yra? Kaip joje būti? „Įkūrėme „Trupę p.s.“, nes norime išsilaikyti kartu, būti grupėje, nes taip lengviau atrasti savo nišą. Dar nežinau, ar einame teisingu keliu, tačiau teatrą mes suvokiame kaip veidrodį, siūlome žiūrovui pamatyti save, ne pramogauti, o kalbėti atsakingai“, – Tarptautinės teatro dienos išvakarėse savąjį kelią apibūdino pašnekovė.
Tokio kelio pasirinkimui turbūt pritartų ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) meno vadovas Audronis Liuga. Kartu su naujuoju teatro vadovu Martynu Budraičiu jis mėgina apšviesti sceną ir jauniesiems kūrėjams. „Kalbant ne tik apie mus, bet ir apie kitus teatrus, pagrindinis dabar kylantis klausimas, kaip į juos grąžinti kūrybinį įkvėpimą, sudaryti sąlygas naujų idėjų įgyvendinimui, jaunų menininkų raiškai, kaip į scenas sugrąžinti geriausius šalies režisierius, iki šiol dirbančius už valstybinių teatrų ribų“, – tvirtino teatro kritikas.
Su žiūrovu turime kalbėti tokia kalba, kad jis ateitų į teatrą ieškodamas ne tik pramogos ir lengvai virškinamų dalykų. Patrauklią spektaklio formą reikia derinti su turiniu, kuris nebūtų tik saldainis.Šiandienis teatras klausimų sau pačiam turi kelti ir daugiau: kaip kalbėti su žiūrovu, kokiais būdais atkreipti jo dėmesį į mus visus supančius reiškinius, į būtąjį ir esamąjį laiką? „Su žiūrovu turime kalbėti tokia kalba, kad jis ateitų į teatrą ieškodamas ne tik pramogos ir lengvai virškinamų dalykų. Patrauklią spektaklio formą reikia derinti su turiniu, kuris nebūtų tik saldainis. Teatras, kaip ir bet koks kitas profesionalus menas, turi skatinti žiūrovą mąstyti, sukelti jam nuostabą, sužadinti poreikį diskutuoti“, – kalbėjo LNDT meno vadovas A.Liuga, akcentuodamas, kad naujasis šio teatro sezonas žiūrovui būtent ir pasiūlys repertuarą, kurio pagrindinė ašis – šiandiena. „Turime kalbėti apie tai, kas žiūrovui aktualu šiandien, apie tai, kas mes esame ir kaip gyvename, ką ir kodėl jaučiame“, – „15min“ teigė A.Liuga.
Tie patys vardai
Jau dabar žinoma, kad rudenį ir žiemą į LNDT repertuarą pažvelgę žiūrovai pamatys geriausių šalies režisierių pavardes. Tačiau teatrologė Šarūnė Trinkūnaitė dėl to siūlo ne tiek džiaugtis, kiek konstatuoti režisūrinio teatro tradicijos silpnėjimą.
„Lietuvoje jau kuris laikas neatsiranda vyriausiems ir vyresniesiems mūsų scenos grandams lygiaverčių jaunų pajėgų. Ir apie tai labai aiškiai kasmet byloja „Auksinių scenos kryžių“ režisierių nominacijos, kuriose kartojasi tos pačios Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Jono Vaitkaus, Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno, Cezario Graužinio pavardės“, – dėmesį atkreipė pašnekovė.
Teatrologės pastebėjimu, jaunieji teatro menininkai dirba pavydėtinai kiekybiškai – pastato po keletą spektaklių per sezoną, kuria įvairiuose Lietuvos teatruose, tad turi galimybę praktikuotis skirtingose scenose ir su skirtingomis aktorių trupėmis. „Tačiau meniniai jų kūrybos rezultatai, ko gero, nė vienu aspektu dar negali konkuruoti, tarkim, su šio sezono stipriausiaisiais – G.Varno spektakliu „Publika“, O.Koršunovo „Dugne“ ar R.Tumino „Mistru“, – teigė Š.Trinkūnaitė.
Mąstydama apie šiandienį Lietuvos teatrą, pašnekovė tvirtina nepritarianti teigiantiems, jog žiūrovas iš jo reikalauja kuo daugiau lengvumo, paprastumo, ir teatrą vis labiau susieja su pramoga. „Priešingai. Sakyčiau, kad žiūrovas šiandien yra išsiilgęs rimto, tikro teatro. Tai labai aiškiai liudija antplūdis į E.Nekrošiaus, O.Koršunovo, G.Varno ir kitų premjeras. Taip, daugelio teatrų – ir ne tik komercinių – repertuaruose pastebima orientacija į lengvesnį, pramoginį stilių. Tačiau, man atrodo, tai yra pačių teatrų, o ne suprastėjusio žiūrovų skonio problema. Tiesiog teatras kažkodėl yra nusprendęs, kad žiūrovas labiau nori atsipalaiduoti nei mąstyti“, – dėstė teatrologė.
Žiūrovas pavargo nemąstyti
Laikotarpis, kai į teatrą atėjęs žiūrovas laukia pramogos, pasižiūri spektaklį, tačiau nieko neišsineša, artėja prie pabaigos. Taip mano Kauno valstybinio dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas. „Produkcija be minties, kuri į teatrą atėjo iš televizijos, žiūrovą jau nuvargino. Taip, reikia ir pramoginių spektaklių, tačiau jie užimti rimtųjų pastatymų vietos. Tačiau supraskime ir tai, kad pramoga nelygu pramogai – sukurti gerą komediją, kuri verstų ir juoktis ir mąstyti, iš ko juokiesi, yra ne mažiau sunku nei pastatyti rimtą spektaklį“, – pabrėžė jis.
E.Ovčarenko/15min.lt nuotr./Kauno valstybinio dramos teatro vadovo E.Stanciko nuomone, spektakliai be minties žiūrovą jau nuvargino. |
E.Stancikas sako, kad, nepaisant sunkmečio, teatras neišsižadėjo savo vertybių ir toliau mėgina nenuvilti žiūrovo ir kokybiškomis komedijomis, ir rimtu žvilgsniu į pasaulį. „Vaidiname po tris keturis spektaklius per dieną, sezono metu pristatome apie aštuonias devynias premjeras. Žiūrovų visada pilna, o kai kurie skundžiasi, kad bilietų negauna. Žinoma, tai susiję su tuo, kad dabar vaidiname mažosiose teatro erdvėse, nes didžiojoje teatro scenoje jau ne vienerius metus vyksta remontas. Ir dar neaišku, kada jis pasibaigs“, – esminę šio teatro problemą įvardijo vadovas.
Prabilęs apie remontui trūkstamas lėšas, kartu E.Stancikas minėjo ir kitą, ne tik šio teatro, skaudulį. „Ir aktorių, ir aptarnaujančio personalo atlyginimai yra ypač maži. Tačiau žmonės, kažkada apkrėsti teatro virusu, savo darbui lieka ištikimi, nepaisant to, kad išgyventi labai sunku. Jų pasišventimas, kūrybiškumas, kūrybinės ambicijos nemažėja“, – dėstė pašnekovas ir pridūrė, kad šiame teatre dirbančių aktorių atlyginimo vidurkis yra apie 1100–1200 Lt per mėnesį. Scenos darbuotojų ir viso kito aptarnaujančio personalo – dar kuklesnis.
Kokia to pasekmė? Profesionalius teatro aktorius kasdien matome televizijos serialuose, lygiai taip pat, kaip ir anksčiau ekrane žiūrėdavome į dabartinį Kauno valstybinio dramos teatro vadovą. „Galvodavau, kad tai nėra gerai, tačiau nėra ir labai blogai. Dabar galvoju kitaip. Profesionalaus aktoriaus filmavimasis televizijoje, reklamose yra neigiamas reiškinys. Žiūrovas įsidėmi aktorių iš serialo, mato jį reklamoje ir, nors atėjęs į teatrą regi visai kitą istoriją, rimtą ir kokybišką aktoriaus vaidmenį, sieja jį su televizijoje matytais vaizdais. Toks šleifas kenkia ir aktoriui, ir jo kuriamam personažui, ir visam spektakliui“, – kalbėjo E.Stancikas, dar kartą sugrįždamas prie finansinės aktorių padėties – retas jų veržtųsi į televiziją ir reklamą, jei atlyginimas teatre neverstų ieškoti būdų, kur prisidurti papildomai.