Karo įkarštyje pagrindiniai spektaklio veikėjai mergaitė ir berniukas randa laiko svajoti, nors ir apsupti mirties.
Mintimis jie leidžiasi į kelionę kartu su Guliveriu, Baronu Miunhauzenu, Mažuoju Princu ir Lakūnu.
Kur vyksta romano ir spektaklio veiksmas? Apie tai nei žodžio. Tačiau iš aplinkybių galime suprasti kur – ten, kur getas. O karo metu getas yra visur.
Icchokas Meras rašė: „Ten, toliau, irgi getas. Skirtumas yra viso labo tik tas, kad mūsų getas aptvertas, o ten jis be tvoros“.
Spektaklio režisierius Mikhailas Mitroninas sako: „Mes norime pasakyti, kad žmogus neturi teisės žudyti, nepaisant to, koks yra to tikslas. Norime visiems palinkėti būti vaikais tik po karo“.
– Kodėl?
– Todėl, kad duonos neužtenka?
– Kodėl?
– Todėl, kad šiandien mėnulio pilnatis?
– Kodėl?
– Todėl, kad lengva nuspirti mirusius į duobę, nes negyvi niekam nereikalingi, o jei gyvi tai – vis tiek?
– Kodėl?
– Todėl, kad žmonės šaudo ir muša vienas kitą?
– Tai kodėl? Kodėl?
Į klausimą „kodėl“ yra daug atsakymų, tačiau nei vieno, kuris sustabdytų karą. Tai tiesiog neturi vykti. Bet vyko ir vyksta. Tik visi supranta ir pateisina tai „kažkaip savaip“.
Ką šiandien daryti mums – tiems vaikams, kurie nors ir gyvena po karo, tačiau yra apsupti tolimų ar artimų karų šiandien?