Ji sako, kad Telšiai – tai jos vaikystės, paauglystės, pirmosios meilės ir svajonių miestas. Tai – jos šaknys, viskas iš ten. Maloni, ypatingai įdomi ir idėjų nestokojanti asmenybė. Aktorės gyvenime viskas tikslingai sudėliota. Net aplinkiniai stebisi, kad ji labai organizuota, nevėluojanti ir viską apgalvojanti.
– Kai Jus pakvietė tapti Telšių – Lietuvos kultūros sostinės 2016 ambasadore, ar ilgai svarstėte? Papasakokite, kaip gavote pasiūlymą ir kokie buvo argumentai?
– Net nesusimąsčiusi atsakiau „taip“. Įvykis neeilinis: Telšiai – Lietuvos kultūros sostinė. Tai galimybė apie savo miestą, jo nepaprastus žmones paskleisti žinią dar plačiau. Tai, kad buvau pakviesta tapti teatro ambasadore – man didelė garbė. Net nebūdama ambasadore renginiuose, koncertuose, ar duodama interviu visada pasakoju apie Telšių miesto grožį, jo unikalumą, kviečiu visus apsilankyti Žemaitijos sostinėje, įvairiomis progomis susitinku su savo miesto žmonėmis, mielai vaidinu Telšių Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studijos SAVI spektaklyje „Muotinuoms, babūniems, ciuociems i mergelkuoms“ (režisierė Laimutė Pocevičienė), dalyvauju su šiuo spektakliu įvairiuose festivaliuose.
– Kokie Jūsų prisiminimai iš vaikystės/paauglystės gyvenimo Telšiuose? Galbūt yra įstrigę kažkas tokio, ką ir dabar atsimenate?
– Apie gyvenimą Telšiuose esu aprašiusi savo antrojoje knygoje „Aktoriai, režisieriai ir studentai. Ko nematė žiūrovai“. Joje skaitytojai gali pažinti mane, atrasti save ir kitomis akimis pamatyti miestą. Dalinuosi prisiminimais ir su Jumis.
Manęs nuolat klausinėja: „Kaip Jūs tapote aktore?“ Ogi visai paprastai – jau vaikų darželyje apsiskelbiau: „Būsiu artistė!“
„Manęs nuolat klausinėja: „Kaip Jūs tapote aktore?“ Ogi visai paprastai – jau vaikų darželyje apsiskelbiau: „Būsiu artistė!“ Gyvenome Telšiuose. Aš – darželinukė. Artėja naujametis koncertas tėveliams. Vyksta generalinė repeticija. Mergaitės aprengtos baltom krakmolytom snieguolių suknelėm, ant galvų – kartoninės karūnos, apklijuotos spindinčiomis eglutės žaislų šukelėmis. Taip iščiustytos turime šokti snaigių šokį. Ir kas man į uodegą įkirpo? Baisiausiai užsiplieskiau ir straksėti griežtai atsisakiau: „Aš – ne šokėja. Aš – ARTISTĖ!“ Turėjau daug nikių (kaprizų). Auklėtojos ilgai mane įkalbinėjo, esą artistės būtinai turi mokėti šokti, antraip jokios jos artistės, taigi ir aš turinti... Patikėjau. Bet pareikalavau ne baltos suknelės kaip visų, o išskirtinės. Mano užgaidą patenkino Tėtis – mikliai paruošė kalio permanganato tirpalo, „užraugė“ baltą mano suknią, ir „štai tau, dukra, išskirtinis drabužis“, tegu ir bjaurios violetinės spalvos, kietas ir visaip išsiraitęs. (Tas noras išsiskirti iš kitų – Tėčio įtaka. Jis visada sakydavo: „Būk išskirtinė, būk savimi. Nieko nemėgdžiok. Visos tegu trokšta būti panašios į tave“.) Negana to, Tėtis dar išsiuvinėjo suknią žvyneliais – darbavosi pernakt, pirštus iki kraujo susibadė. Mama ir aš, kol miegas akių nesulipdė, buvom tik pagalbinės darbininkės – žvynelių padavinėtojos. Pasirodymo dieną visų akys krypo tik į mane, o aš išdidi sukausi tarp mergaičių beveidėm sukniom ir pati sau kaip saulė spindėjau.
„Mes, žydukai iš Rietavo...“ Viena didžiausių ir mėgstamiausių atrakcijų man būdavo Užgavėnės. Jų laukdavau ištisus metus, nes tą dieną Tėtis (kuris niekada neišmesdavo sutręšusių kailinių, senų kepurių ir keisčiausių rakandų, tinkamų kaukėms pasigaminti), gerai apgalvojęs „programą“, vesdavosi mane pasižmonėti – persirengę „žydukais“ mudu smagiai dainuodami traukdavom per miestelį, užsukdami į kiekvieną kiemą. Būdavo, Tėtis įsijautęs tampo akordeono dumples, o aš, kad pasiekčiau, pastrykčiodama beldžiu į langus. Žmonės, pamatę mudu, ima juoktis, užsimaukšlinę, kas po ranka pakliuvo, išlekia į lauką, apmėto mus saldainiais, vaišina blynais. Tėtušėlis veda ratelius, visi šėlioja, dainuoja „Mes, žydukai iš Rietavo, norim blynų ir kakavos“, paskui dėkoja už šventę. Tėtis kaip magnetas traukė žmones. Kur jis – ten ir kompanija, ir dainos. Vien Tėčio dėka susipažinau su pačiu tikriausiu karnavaliniu teatru“.
„Gali dirbti kontroliere!“ Mes pirmieji kieme nusipirkome televizorių. Ekranas kaip delnas, bet pats „kūnas“ nemažas. Paspoksoti į tą stebuklingą dėžę sueidavo kaimynai, kai kas net savo kėdę atsinešdavo, kad nereikėtų ant grindų vartytis. Kartais į namus lyg į kino salę susigrūsdavo net iki dvidešimties žiūrovų. Aš, prisitaupiusi saldainių popierėlių ar prisirinkusi kieme trauklapių, išdalydavau visiems „bilietus“ ir nurodydavau, kur sėstis. Visi man paklusdavo, kai kas dar ir saldainiu už bilietą sumokėdavo. Kažkas nezgrabnai pajuokavo, kad galėčiau dirbti teatre kontroliere. Mintyse pliekiau tą kaimynę ir jau kūriau planą, kaip čia jos į kitą kino seansą neįleidus. Kontrolierė, mat, rupūs miltai! Pati tu kontrolierė! Aš – artistė, aišku? Mėgdžiodavau visus diktorius. Tėtis iš kartoninės dėžės padarė televizorių, ir aš įvairiausiais balsais skaičiau žinias, vedžiau „Pageidavimų koncertus“ ir pati juose dainuodavau į „mikrofoną“ (iš virtuvės nugvelbtą bulvių trintuvę). Į blonknotėlį buvau susirašiusi beveik visas populiariausias to meto dainas. Vaidindavau ir spektakliukus, dažniausiai – per televiziją matytas „Petraičių šeimos“ ištraukas“.
– Kurioje vietoje Telšiuose Jūs gyvenote? Ką veikdavote? Kaip atrodė Jūsų kasdienis gyvenimas Žemaitijos sostinėje?
– Gyvenau S. Daukanto gatvėje visai netoli geležinkelio stoties. „Nuo mažens labai mėgstu filmus, galiu žiūrėti be galo, be krašto, kad ir visą dieną. Tik, bėda, filmų retai kada atveždavo į mūsų miestelį. Tačiau kokie tai būdavo filmai! „Karalienė Kristina“, „Žydrasis angelas“, „Fantomasas“. Telšiuose filmus rodydavo traukinyje, paskutiniame vagone. Rodydavo ir kino teatruose, bet man labiau patikdavo, kai salė „atvažiuodavo“ vos ne į namus. Kartą atvežė „Baubą“. Sklido kalbos, kad tai siaubo filmas, labai baisus.
Kieme prasidėjo tikras jomarkas – visi puolė ruoštis į kiną. Šventė, o aš neturiu kuo pasipuošti. Kliošinis sijonas, mano išeiginis, vilkėtas jau šimtus kartų, įgrisęs iki gyvo kaulo. Drabužius man dažniausiai siūdavo iš senų Tėčio kelnių. Vienos, garstyčių spalvos su juostelėmis, man labai patiko, tad laukiau nesulaukiau, kada Tėtis jas sunešios, bet jos dar visai naujos, Mama tikrai neleis karpyti. Mudu su Tėčiu susimirksėjom, ir jis cigarete pradegino skylę, paskui atkreipė visą ugnį į save, o aš gavau patį gražiausią sijoną, kokį tik kada turėjau. Prisiekiau sau: „Garstyčinį tausosiu, jis bus ilgam – proginis, šventinis!“Kai užsivilkau, kažkas pasakė: „Baise gražė merga. (Labai graži merga)“. Niekas anksčiau manęs taip dar nebuvo vadinęs. Tik pamanyk! Baise gražė merga. Tokia ir jaučiausi!
Galvoju: „Gerai, kad gyvenu šalia stoties“, nes būtinai turiu būti pirma ir sėdėti pirmoje eilėje. Uždususi lekiu bėgiais į savo svajonių traukinį, kur paskutiniame vagone bus rodomas „Baubas“. Iš toli matau Kikilą, apsikarsčiusį kino afišomis. Jis buvo dar ir gyvasis kino meno paminklas – prieš kiekvieną filmą vaikščiodavo po miestą apsikarstęs afišomis ir rėkaudavo: „Visi į kiną!“ – ir čia pat gatvėje pardavinėdavo bilietus. O jau žmonių prigužėję, Dieve Dieve! Kad tik visi tilptume.
Nuaidi trečias skambutis, tai yra švilpukas. Braunamės į vagoną. Įsitaisau ant suolo pirmoje eilėje. Kiti nežinia kodėl priekin nesėda, stengiasi nusigrūsti kuo toliau. Ot, durneliai! Juk pirmoj eilėj sėdėdamas ir kiną pirmas pamatysi, ne taip, kaip galiorkoj – anuos vaizdas pasieks daug vėliau. Ir visai nesvarbu, kad sėdint užvertus galvą kaklą surakina, akys žvairuoja – pirma eilė visada bus pirma.
Merilin Monro su avoska. Prisikrovusi pilną avoską (rezginę) tuščių butelių, nešu į taros supirktuvę, o gautus pinigus taupau užsienietiškam „Spiegel“ žurnalui su daugybe aktorių nuotraukų. To Špygelio į mūsų miestelio kioską atveždavo tik du tris numerius, ir jei neatidumsi pirmas, žurnalo negausi. Aš sukūriau gudrų planą. Per trečią pamoką neva užsimanau į tualetą, pakeliu ranką ir net kratau „iš nekantrumo“. Mokytoja, aišku, pasigaili, išleidžia (paskui net ėmė įtarti, kad man su pūsle negerai), ir aš laiminga skuodžiu prie kioskelio. Žinoma, kas parašyta tame užsienietiškame žurnale, aš nesupratau, bet mane domino tik artistų nuotraukos. Išsikirpdavau jas ir klijuodavau į albumus. Net kieme, slapčiausiose vietose, po stikliukais prikaišiojau sekretų su aktorių nuotraukomis, o ne su nukeipusiom gėlytėm, kaip darydavo kitos mergaitės. Ir saugojau tuos sekretus kaip savo akį, net geriausiai draugei apie juos nepasakojau (turbūt nuo tada įpratau turėti savų paslapčių, kurių su niekuo neaptarinėju). Tomis nuotraukomis ir visos mano kambario sienos nuo lubų iki žemės buvo apklijuotos, o ir pačias lubas, tėvams leidus, aplipdžiau gražuolių artisčių veidais. Net gyvybe rizikuodavau, mat ne taip lengva pasiekti aukštas lubas: reikėdavo pasistatyti stalą, ant jo kėdę, ant kėdės – suoliuką. Paskui guliu lovoje, spoksau į iškarpas ir žaviuosi: „Dieve, kokios jos gražios! Greta Garbo visada liūdna, tarsi visą gyvenimą kentėtų dėl viso pasaulio. Blakstienos ilgos kaip žirafos. O jau žvilgsnis! O kaip elegantiškai ji miršta filme „Dama su kamelijomis“. O Merilin Monro va kaip didle daile išsimaliavuojus (labai gražiai pasidažiusi). Beje, sykį ir aš tapau panaši į ją. Sustojau Universalinės parduotuvės tarpdury, kur iš apačios pro groteles šiltas vėjas pučia, ir staiga tas sūkurys pasigavo plisuotą mano prijuostę ir užvertė man ant galvos. Žmonės eina pro šalį, stumdo mane, pyksta, bet aš vis tiek stoviu tarpdury ir įsivaizduoju, kad juoda mokyklinė kaproninė prijuostė pavirto balta besiplaikstančia suknele, kokia Merilin Monro vilki vienoje nuotraukoje“.
– Papasakokite apie savo šeimą. Kaip atrodo Nijolės Narmontaitės diena?
– Su vyru Pauliumi Kovu gyvename Vilniaus centre. Iki visų teatrų vos dešimt minučių kelio, tad labai patogu pasivaikščiojant nueiti ar dviračiu nuvažiuoti tiek į Jaunimo teatrą, tiek į Mažąjį, kuriuose vaidinu spektaklius. Aktyvus Vilniuje kultūrinis gyvenimas – tik spėk visas įdomybes pamatyti. Na, o sūnus su šeima gyvena Londone. Bet kiek čia iki to Londono. Kiti, gyvendami čia pat Lietuvoje, kartais rečiau matosi, nei mes. Susiskambinam labai dažnai, o ir susimatome, nes tenka į Londoną skraidyti ir darbo reikalais.
Gyvenimas iš tiesų verda. Gyvenu taip, kaip kažkada svajojau.
Gyvenimas iš tiesų verda. Gyvenu taip, kaip kažkada svajojau. Dirbu tai, ką noriu, turiu fantastišką žmogų. Man ištisai pavasaris – o kaip gi kitaip gyvenant su Kovu, juk ne koks Gruodis (juokiasi). Mano visos dienos, kaip šventė – jų nėra vienodų. Intensyvumas toks, kad kiti man kartais sako, jog aš per dieną patiriu tiek, kiek kitas ir per savaitę nepatiria. Spektakliai, koncertai, renginiai, susitikimai, knygų pristatymai ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Dabar rašau trečiąją knygą. Tačiau tarp tų darbų ir pramogų netrūksta. Štai ką tik praėjo „Kino pavasaris“ – per dvi savaites pažiūrėjau net 39 filmus. Juk reikia kažkaip save pakrauti, o ne tik gręžti iš savęs kaip iš kempinės, turi pajausti, kuo kvėpuoja pasaulis. Tai, žinoma, ne tik pramoga, bet ir intensyvus darbas. Iš pat ankstaus ryto sėdžiu prie knygos rašymo, o po pietų dumiu į kiną. O kur dar sporto klubas, į kurį reikia sulakstyti, kad visai neapkiausti, nesustabarėti, kad sprando nesurakintų besėdint valandų valandas prie kompiuterio. O kur dar kelionės, kurios mane įkvepia, žvejyba, kurią abu su vyru mėgstame ir leidžiamės žvejoti net į Norvegiją.
– Kiek jau metų nebegyvenate Telšiuose? Galbūt giliai kirba idėja sulaukus žilos senatvės grįžti čia?
– Aštuoniolikos išvažiavau į Vilnių, įstojau į Konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), gavau paskyrimą į Šiaulių teatrą, paskui pakvietė į Kauną, o dabar vaidinu Vilniuje, bet tik ten, kur man pačiai tikrai patinka. Labai smagu, kad Telšiuose buvo surengta šventė – koncertas „Sugrįžimai“ – gera buvo susitikti su tokiu gausiu būriu telšiškių. O apie sugrįžimą visam, tai niekada nesakyk niekada.
– Baigėte Telšių 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Džiugo“ gimnazija) ir Jūsų auklėtoja buvo nuostabi mokytoja Aldona Juškienė. Koks jūsų santykis dabar, po šitiek metų?
– Iki aštuonių klasių mokiausi Žemaitės vidurinėje mokykloje (dabar Žemaitės gimnazija), o kai pastatė penktąją vidurinę, mane perkėlė tenai. Kai sužinojau, kad mano auklėtoja bus Aldona Juškienė, labai apsidžiaugiau. Ji buvo mano vyresniojo brolio auklėtoja ir aš jam labai pavydėdavau, kad turi tokią gražią, supratingą, elegantišką, draugišką auklėtoją. Mes dar ir šiandien gražiai bendraujame, susiskambiname, susirašome. Auklėtojos šeima, jų tarpusavio sutarimas man yra didžiausias pavyzdys. Tikrai nepaprastai pasisekė, kad turėjau tokią auklėtoją.
– Kas šiuo metu Jus labiausiai žavi Telšiuose?
– Tiesiog akyse gražėjantis miestas.
– Jūsų CV daugybė suvaidintų spektaklių, vestų renginių, įvairių improvizacijų, daug apdovanojimų. Galėtų vardinti ir vardinti. Bet! Kiekvienas žmogus savo gyvenime turi tikslą ir jo siekia. Ko dar trūksta Jums?
– Visada sakau, kad man trūksta tik laiko, nes tiek dar visko noriu padaryti.
Interviu su aktore panaudotos citatos iš antrosios jos knygos „Aktoriai, režisieriai ir studentai. Ko nematė žiūrovai“.