G.Solis – nepriklausomo Latvijos teatro „Dirty Deal“ pradininkas, pirmasis aktorius ir režisierius. G.Solio spektaklio „Hero Of The Day” premjera „Tylos!“ festivalyje gegužės 22 d.
– Kaip atsirado „Dirty Deal“ teatras?
– 2004 metais aš kaip tik baigiau studijas ir turėjau įsidarbinti valstybiniame lėlių teatre, bet su bendrakursiais nutarėme, kad norime steigti savo nepriklausomą teatrą. „Dirty Deal“ tuo metu buvo populiari kavinė, kuri turėjo tinkamas patalpas. Pasikalbėjau su savininkais ir jie sutiko pasidalinti erdve. Taip po truputį ir pradėjome.
Negaliu pasakyti, kad buvo labai sunku, palaipsniui prisijungė daug suinteresuotų, talentingų žmonių, kurie ir pastatė šį teatrą ant kojų. Šiandien „Dirty Deal“ vienas iš kelių nepriklausomų Rygos teatrų, garsėjantis eksperimentine, inovatyvia medžiaga ir pastatymais. Džiaugiuosi, kad buvau čia nuo pradžių ir turėjau galimybę kurti.
– Festivalis „Tylos!” skirtas baigiamiesiems studentų darbams ir nepriklausomiems debiutams pristatyti. Pačiam teko studijuoti keliose skirtingose šalyse, ar skyrėsi studijų kokybė ir įgyta patirtis, praktinės žinios?
– Baigiau Kultūros akademiją Latvijoje, o po to studijavau teatro mokykloje Belystoke, Lenkijoje. Skirtumas buvo didžiulis. Lenkijoje, be abejo, ir rinka didesne, bet įspūdį paliko tai, kad ten į studijas žiūrima koncentruotai.
Atvirkščiai, didžiuojuosi savo drąsa ir įžūlumu – tą debiutą laikau labai naudingu.
Belystoke, kuris yra tokio dydžio kaip jūsų Šiauliai, yra trys skirtingi teatrai. Jų buvimas natūraliai kuria bendruomenę, skatina produktyvumą ir įvairovę. Taip pat atsakingai žiūrima į specializacijas. Kadangi mano sritis – lėlininkystė, būtent Lenkijoje gavau daugiausiai žinių ir patirties.
Latvijoje apie viską kalbama ir mokoma bendriau – Kultūros akademijoje ruošiami ir teatro, ir muzikos, ir šokio profesionalai, todėl srities specializacija ne tokia ryški.
Studijuojant Belystoke teko susipažinti su studentu iš Izraelio, kuris pasakojo, kad jų šalyje studentai stoja ne į tam tikrą specialybę, o į bendrą meno mokyklą ir turi galimybę pasirinkti dominančią sritį jau bestudijuodami.
Štai, kad ir jis pats pradėjo nuo animacijos, paišymo, o baigė studijas kaip lėlininkas. Manau, kad tai irgi labai geras formatas, nes žmonės, ką tik baigę mokyklą, gal ne visai supranta, ar jų trokštama profesija yra išties tai, ką jie sugebės ir norės daryti ateityje. O toks būdas leidžia įsigilinti ir pabandyti viską po truputį.
– Ar atsimeni savo debiutą? Koks jis buvo?
– O taip. Tai buvo dar studijų Latvijoje metais Valstybiniame Lėlės teatre. Su geru draugu pastatėme spektaklį pagal švedų autorės Barbro Lindgren istorijas vaikams. Buvo labai jaudinantis momentas.
Aš ir vaidinau, ir režisavau. Į pirmąjį darbą sudėjau tiek visko, kad po to kritikai sakė, jog iš to bent penkis skirtingus spektaklius galima buvo pastatyti (juokiasi). O man tai skambėjo kaip komplimentas.
Dar ir dabar vis prisimenu tą spektaklį ir jo motyvus ar idėjas vis galvoju panaudoti ateities projektuose. Todėl nemanau, kad tai buvo kažkoks prisvilęs blynas. Atvirkščiai, didžiuojuosi savo drąsa ir įžūlumu – tą debiutą laikau labai naudingu.
– Ko galėtum palinkėti Lietuvos debiutantams? Gal turi kokių patarimų?
– Svarbiausias patarimas, kurį galiu duoti – nesustoti vienoje vietoje. Teatro pasaulis labai platus – geografine prasme. Labai įdomių dalykų vyksta Prancūzijoje, kitose vakarų Europos šalyse.
Manęs asmeniškai nedomina posovietinės temos, kurių gausu Latvijoje, Lenkijoje ir turbūt Lietuvoje. Juk yra ir kitokių žanrų, formų, sprendimų.
Manęs asmeniškai nedomina posovietinės temos, kurių gausu Latvijoje, Lenkijoje ir turbūt Lietuvoje. Juk yra ir kitokių žanrų, formų, sprendimų.
Linkiu jaunimui judėti, tyrinėti, jei tik gali – važiuoti, nors ir trumpam. Tai nebūtinai turi daug kainuoti, yra tūkstančiai nemokamų vasaros stovyklų, mokymų ir t.t. Linkiu pasinaudoti esamomis galimybėmis.
– „Tylos!” festivalyje pristatysi savo režisūrinį darbą pavadinimu „Hero Of The Day“. Apie ką jis?
– Tai spektaklis, kuris kalba apie televizijos įtaką, o gal net žalą žmogaus gyvenimui. Jame persipins lėlės ir tikri aktoriai, nes juk realybės šou laikais labai sunku suprasti, kas yra tikrasis žmogus, o kas tik iškamša.
Aš pats dirbu televizijoje, kuriu reklamas, matau tą virtuvę iš vidaus, todėl ši tema jau seniai sukosi mano galvoje.
Televizija šiandien kovoja prieš internetą dėl auditorijos dėmesio, bet naudojami metodai, mano nuomone, yra labai rizikingi, neatsakingi. Būtent apie tai ir kalbame spektaklyje.
Šiuo metu jis yra statomas, repetuojame, todėl apie konkretų formatą dar nepasakosiu. Norėčiau sakyti, kad tai bus komedija, bet neišvengsime ir tragiškų elementų.
– Ar lauki pasirodymo Lietuvoje?
– Net labai! Bus išties įdomu, nes juk ir mes būsime debiutantai. Pirmąkart tenka spektaklio premjerą rodyti užsienio šalyje. Nekantrauju pats pamatyti ir jūsų publikai pristatyti savo darbą.
