Negana to, šį laikotarpį dauguma kūrėjų pasitiko pustrečio mėnesio beveik nerepetavę, o pirmus grįžtančiųjų žingsnius stebėjo pustuščiai, atstumus tarp žiūrovų laikantys parteriai.
Pirmoje metų pusėje teko nutraukti daugybę šalyje prasidėjusių kultūros projektų arba keisti veiklas į galimas vykdyti ir skleisti nuotoliniu būdu. Tuomet pasipylė valstybės įstaigų konkursai, kuriuose kviesta teikti paraiškas individualioms stipendijoms ir projektams, siūlant naujas idėjas, galimas vykdyti laikantis socialinio atstumo reikalavimų. Šie sprendimai leido menininkams palaikyti kūrybines jėgas ir gauti nors nedideles pajamas.
Tačiau svarbu suvokti, kad didesnė dalis (jokiu būdu neabsoliutinu) tokiomis sąlygomis gimusių idėjų ir įvykdytų projektų nepasiekė aukštos kokybės ir nesulaukė aktyvesnės sklaidos. Tai natūralu – nenumanydami artimiausios ateities, kūrėjai turėjo itin greitai pakeisti darbo pobūdį ir kompetencijas. Tokiomis sąlygomis tikėtis kryptingų ir nuoseklių rezultatų beveik neįmanoma.
Didesnė dalis (jokiu būdu neabsoliutinu) tokiomis sąlygomis gimusių idėjų ir įvykdytų projektų nepasiekė aukštos kokybės ir nesulaukė aktyvesnės sklaidos.
Dėl šių priežasčių neatrodo logiška ieškoti 2020-aisiais išryškėjusių Lietuvos teatro krypčių. Svarbiausia kryptis – išsiversti finansiškai, atrasti sąlygas bent dalinei sau įprastai kūrybinei veiklai. Todėl gręžiantis į šiemetinius scenos menininkų darbus, kol kas norisi atsiriboti nuo apibendrinimų ir išskirti keletą spektaklių, sugebėjusių įvykti ir palikusių didžiausią įspūdį, bei tarptautinių festivalių, kurių organizatoriai, privalėdami atsisakyti daug darbo pareikalavusių planų, sukūrė ir pakankamai stipriai išplėtojo naujas idėjas.
Spektaklių TOP 3
Trečioji vieta – „Respublika“ (režisierius Łukasz Twarkowski, Lietuvos nacionalinis dramos teatras).
Nėra kaip nepastebėti spektaklio, kurio iniciatoriai – režisierius L.Twarkowskis ir LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis – nacionalinio transliuotojo nominuoti Metų kultūros reiškinio kategorijoje. Tai – neeilinės formos premjera, kurioje žiūrovams leista patiems susikurti vakaro įvykį, stebint Vilniaus kino klasteryje įrengtuose kambariuose vykstančius veiksmus pro duris, langus ar vieną iš kelių skirtingose erdvėse įrengtų ekranų.
Pavargusiems ar nesusidomėjusiems atverti du barai, rūkymo erdvė, snūstelėjimui tinkančios sofos, ne itin įkaitusi pirtis. Pertraukų metu ir trečioje dalyje visi kviečiami šokti pagal techno muziką. Tad pirmiausia „Respublika“ – ne spektaklis, o geras teminis vakarėlis, trunkantis kelias valandas ir paliekantis publikai visišką laisvę rinktis, ką per jas veikti.
Šiandien tai pavadinčiau liberaliausiu spektakliu Lietuvoje – publikai pasiūlomas aukšto lygio menininkų kuriamas produktas, tačiau žiūrovai nevaržomi prievolių, jų judėjimui (kuris netrukdo nenorintiems judėti) ir pasirinkimui (spektaklyje nėra linijinio naratyvo, todėl nesunku bet kurią akimirką sugrįžti stebėti veiksmą) suteikiama visiška laisvė.
Antroji vieta – „Austerlicas“ (režisierius Krystian Lupa, Valstybinis jaunimo teatras).
Lenkų režisierius K.Lupa yra viena ryškiausių savo srities asmenybių Europoje, tad antrasis Lietuvoje pastatytas jo spektaklis neišvengiamai tapo svarbiu įvykiu. Ypač pasiilgusiems lėto, filosofiško, kokybiško literatūrinio teatro.
„Austerlicas“ pozicionuoja aukštosios kultūros, vadinamojo gero skonio teatrą, į kurį ateinama pamąstyti apie žmogaus veiksmų prasmę, giliausius poreikius, asmeninių ir visuomenių traumų poveikį. Drauge tai – prabanga sustoti ir beveik šešias valandas stebėti išsitęsusią, plaukiančią istoriją apie tapatybės paieškas, Holokausto nulemtas šeimų tragedijas, nesėkmingus bandymus megzti santykius, neužmezgus jų su savimi pačiu, ir viso to poveikį pasąmonei.
Pirmoji viena – „Glaistas“ (dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitorė Jūra Elena Šedytė, kompozitorius Andrius Šiurys, VšĮ „Operomanija“).
Keldama spektaklį į šių metų topus šiek tiek sukčiauju. Oficialiai jo premjera įvyko 2019-aisiais, o 2020-aisiais dramaturgas R.Ribačiauskas jau apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią praėjusių metų dramaturgiją. Vis dėlto, kritikai į „Glaisto“ premjerą pakviesti tik 2020-ųjų pavasarį, todėl kūrinį įvardiju turtingiausia būtent šių metų patirtimi.
Tai – vos keleto žiūrovų kelionė po Vilniaus Senamiestį, ausinėse skambant Vilniuje Holokaustą patyrusių žydų istorijoms, kurių vertimus galima stebėti gautų mobiliųjų telefonų ekranuose. Surežisuota ekskursija leidžia patirti mažą dalelę šiandien išnykusios tarpukario Vilniaus dvasios, įvertinti šimtmečius puoselėtą ir per keletą metų sugriautą, o šiandien vėl bandomą atstatyti miesto atvirumą kultūroms. Labiausiai širdį glosto tai, kad jaunos kartos menininkai domisi savo aplinkos istorija, nebijo atversti gėdingų lietuvių tautos praeities puslapių, rūpinasi atmintimi ir ją palaikydami keliauja kalbėtis su žmonėmis iki pat Izraelio.
Tarptautinių festivalių TOP 3:
Trečioji vieta – „Cirkuliacija“ (vadovas Gildas Aleksa, organizatorius „Teatronas“).
2020-aisiais rengtų tarptautinių festivalių kokybę vertinti nėra adekvatu, nes sugriežtėjus tarpvalstybiniam judėjimui daugumai organizatorių teko žaibiškai keisti planus, siekiant, kad renginiai apskritai įvyktų.
Greitai ir prasmingai, neatsisakydami pagrindinių tikslų, susitvarkė tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ organizatoriai. Negalėdami pakviesti Kauno miegamųjų rajonų gyventojų į spektaklius, jie surengė pasirodymus Holokaustą menančiose Vilijampolės mikrorajono erdvėse, kuriuos stebėti pakviestas ribotas žmonių skaičius. O nepamiršdami edukacinės festivalio funkcijos, „Cirkuliacijos“ organizatoriai surengė tinklalaidžių seriją, kurioje G.Aleksa cirko ir socialinėmis temomis kalbino atvykti negalėjusius artistus bei mokslininkus. Tinklalaidės youtube platformoje prieinamos iki šiol.
Antroji vieta – „Sirenos“ (vadovė Kristina Savickienė, organizatorius „Vilniaus festivaliai“).
Šis festivalis vienas pirmųjų pakeitė formatą, nors jau buvo parengęs tematiškai vientisą ir socialiai aštrią programą. Prasidėjus pirmajam karantinui, „Sirenų“ organizatoriai paskelbė konkursą Lietuvos kūrėjams, kviesdami teikti paraiškas naujoms idėjoms įgyvendinti. Taip rugsėjo ir spalio mėnesiais rodytoje programoje, kurios šūkis „Unwelcome“ puikiai įvardino dabartinę scenos menų būklę, atsirado šeši įvairių kartų ir skirtingo žinomumo menininkų darbai.
Teatre galime ir turime sau kelti daugiau tikslų nei tenkinti šiek tiek snobiškus poreikius.
Tai – tarpdisciplininiai projektai, vykę įvairiose formose ir platformose, išskyrus tradiciškai žiūrovus ir kūrėjus atskiriančią scenos dėžutę. Visi darbai siauresniu ar platesniu aspektu tapo eksperimentais, užuominomis apie galimas kūrėjų darbo kryptis ateityje. Be abejo, prisiekusiems festivalio mylėtojams tai tapo liūdnais metais – „Sirenos“ geriausiai žinomos kaip platforma aukšto lygio pasaulio teatro menininkų darbams pristatyti. Mano akimis, festivalio organizatoriai pasirodė kaip šiuolaikiškai lanksti komanda, suvokianti, kad teatre galime ir turime sau kelti daugiau tikslų nei tenkinti šiek tiek snobiškus poreikius.
Pirmoji vieta – „Naujasis Baltijos šokis“ (vadovė Gintarė Masteikaitė, organizatorius Lietuvos šokio informacijos centras).
Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis, regis, buvo organizuojamas ir vyko ištisą pusmetį. Apie dvi gegužės savaites paprastai trunkančio festivalio užsienio programą nutarta nukelti į lapkričio mėnesį. Vis dėlto šokio laukti taip ilgai nereikėjo – liepą ir rugpjūtį parodyta vasaros programa, pristačiusi Lietuvos ir užsienio kūrėjų šokį Prezidentūros kiemelyje bei MO muziejuje ir jo apylinkėse.
Vėliau, paaiškėjus, kad lapkritį festivalis taip pat negalės įvykti, „Naujasis Baltijos šokis“ perkeltas į ekranus, tačiau ne transliuojant spektaklius, bet rodant lietuvių kūrėjų ir pasaulinio garso menininkų kurtus šokio filmus. Tai – vienuolika stiprių, specialiai kamerai pritaikytų (išskyrus britų choreografo Akramo Khano nufilmuotą baletą „Žizel“) darbų, leidžiančių patirti šokį per kitą mediją nei mums įprasta.
Tai – puikiai pasiteisinęs sprendimas, nes publikai pristatyti stiprūs, išbaigti darbai, o ne laiko pasiruošimui pristigusi kūryba. „Naujojo Baltijos šokio“ veikla išsitęsė į pusmetį ir užėmė naujas platformas (minėtos erdvės, taip pat – LRT Plius kanalas), tad tikėtina, kad žanro sklaidai tokie formatai turės daug teigiamų pasekmių.
Baigiantis „bardakiniams“ 2020-iesiems, nesinori nei apibendrinimų, nei prognozių, kurios pastaruoju metu praktiškai nesipildo. Tad paprasčiausiai perfrazuokime Olegą Šurajevą: štai tokie buvo metai; kiti bus geresni.
