Tragikomišką satyrą pristatęs G.Varnas: po mažųjų anarchistų maišto – tik melagingos „gerovės“ griuvėsiai

„Juokas yra pagrindinis vaistas prieš visus diktatorius“, – teigia teatro režisierius Gintaras Varnas, balandžio 11 ir 12 d. pakvietęs į naujausio savo spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ premjerą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Gintaras Varnas ir scenos iš spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“
Gintaras Varnas ir scenos iš spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ / Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas

Spektaklyje, sukurtame pagal dada meno judėjimui artimo prancūzų rašytojo Rogerio Vitraco pjesę, žiūrovai nukeliami į fantasmagorišką devynmečio Viktoro gimtadienio šventę, kuri virsta absurdiška satyra, išjuokiančia visuomenės konformizmą, kalbos bei papročių klišes, po mandagumu ir gražia išvaizda maskuojamą neapykantą bei žiaurumą.

„Tai šmaikšti XX a. trečiojo dešimtmečio satyrinė parabolė apie šeimą ir tėvų sukurtą melagingą ir veidmainišką, bailų ir miesčionišką „gerovės“ pasaulį, kurį su malonumu griauna maištaujantys maži anarchistai, nihilistai, chuliganai vaikai. Todėl reikia manyti, kad šiandien, XXI a. trečiajame dešimtmetyje, ji turėtų suskambėti naujai. Gal tą pasaulį ir turi sugriauti vaikai, intuityviai pajutę sartriškąją laisvės naštą ir atsakomybę“, – svarsto G.Varnas.

Po spektaklio premjeros su režisieriumi pakalbėjome apie karo persunktą spektaklio bei mūsų kasdienybės tikrovę, gelbstinčias juoko ir absurdo pamokas, visuomenės kritiką ir klasikinio teatro ilgesį, racionaliai nepaaiškinamas pjesės vietas ir negailestingą maištą, po kurio lieka tik griuvėsiai.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Gintaras Varnas. Spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ repeticija
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Gintaras Varnas. Spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ repeticija

Pastarąjį kartą kalbėjomės prieš dvejus metus, praėjus vos mėnesiui nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios. Tuomet, pristatydamas spektaklį „Belaukiant Godo“, pagal absurdo klasika tapusį Samuelio Becketto kūrinį, pabrėžėte, kad absurdas ir juokas yra geriausia reakcija susidūrus su pasaulio absurdiškumu. Kiek dabartinė situacija ir laikas nulėmė tai, kad naujam pastatymui pasirinkote šmaikščią satyrą?

– Taip, tai yra svarbus faktorius. Šiandien visiškai neaišku, kada karas baigsis ir kiek čia jų dar gali prasidėti... Beje, pjesės „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ sukūrimo aplinkybės taip pat buvo susijusios su karu, tad, galima sakyti, mes savotiškai kvėpuojame panašiu oru, kuriuo savu laiku kvėpavo ir pjesės autorius R.Vitracas.

Rusijai užpuolus Ukrainą labai norėjosi Putino galvos. Štai kodėl praėjusiais metais pastačiau Antonio Vivaldi operą „Juditos triumfas“ ir Sigito Parulskio dramą „Ūbas caras“ ir tokiu būdu savo vaizduotėje ir teatre jį nugalabijau.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“

Deja, realybėje tai nepadeda. Todėl negaliu vien tuo tik užsiiminėti. Todėl ir ėmiausi „Viktoro...“ pastatymo, mat jo pagrindinis veikėjas veikia, žaidžia ir griauna savaip.

Na, o juokas yra pagrindinis vaistas prieš visus diktatorius. Man susidaro įspūdis, kad jie patiria malonumą, kai pasaulis juos keikia. Tuo tarpu juokas veikia gerokai subtiliau. Štai tokiame kontekste ir ėmiausi statyti šią satyrą, komediją ir tragikomediją vienu metu.

Ši prancūzų autoriaus pjesė parašyta beveik prieš šimtmetį. Kokiame istoriniame bei kultūriniame kontekste ji buvo sukurta?

– Ši pjesė susijusi su dviem modernaus meno judėjimais – dada ir siurrealizmu. Dada gimė Šveicarijoje I pasaulinio karo metais, kur buvo pasitraukę nemaža dalis karo pabėgėlių menininkų. Pats šis meno judėjimas buvo tartum reakcija į karą. O tiksliau – į visuomenę, kuri leido tam karui įvykti. Tad paralelės su dabartimi – akivaizdžios.

Dada aštriai kritikuodami suburžuazėjusią visuomenę, siekė sugriauti visas iki tol buvusias normas, konvencijas ir papročius.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“

Po karo R.Vitracas tapo siurrealistu. Būtent šioje kompanijoje jis susipažino ir su vėliau „žiaurumo teatro“ koncepciją sukūrusiu Antoninu Artaud. Būtent šis režisierius pirmą kartą ir pastatė „Viktorą...“, kuris, tiesa, buvo visiškai nušvilptas ir prireikė dar ne vieno dešimtmečio, kol ši pjesė buvo priimta.

Kuo ši pjesė jums pasirodė aktuali ir svarbi šiandien?

– Karo atmosfera, nusistovėję įpročiai, tampantys norma, juokas ir maištas – neabejotinai visa tai yra šio spektaklio kontekstas. Tačiau buvo ir dar viena – asmeninė – priežastis.

Ne taip seniai viena pažįstama dama man pasakė: „klausyk, kur dingo jūsų teatras – nesuprantu, kas su juo nutiko. Jūs nebesugebate sukurti normalaus teatro?“ Tąkart tik pasijuokiau, tačiau vėliau pagalvojau – iš dalies ji juk teisi. Tad imdamasis statyti „Viktorą...“ norėjau bent iš dalies paneigti jos požiūrį ir parodyti, kad egzistuoja ir šitoks teatras.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“

Ką turite galvoje?

– Vaidybinį teatrą, kuriame nėra krūvos ekranų, scenoje lakstančių operatorių ir tiesiogiai rodomo filmuojamo vaizdo. Norėjau pabėgti nuo konceptualizmo ir dabar itin madingo vienos minties teatro.

– Chuliganiškumas, maištas ir ryžtinga kova su nusistovėjusia tvarka – tai svarbiausios šio spektaklio temos. Bet čia esama ir teatro teatre. Tad gal į spektaklį galima žiūrėti ir kaip į tam tikrą teatro kritiką? Ar pats teatras šiandien netampa tiesiog visuomenės malonumų poreikių aptarnautoju, kuris vengia kelti vėjus, provokuoti, išjuokti pačią visuomenę?

– Sunku būtų daryti tokius apibendrinimus, nes teatras yra ir turi būti visoks. Būtų nyku, jei jame būtų vien grynasis konceptualizmas, klasikinis teatras ar išimtinai socialinė kritika. Ir šioje įvairovėje „Viktoras...“ taip pat turi savo vietą.

Kita vertus, malonumas ir pramoga su teatru siejama nuo pat jo ištakų. Todėl nėra reikalo to bijoti ar vengti. Esminis klausimas – ar ta pramoga tuščia, ar joje esama ir tam tikro turinio. Juk pramogą gali teikti ir stilius bei mintis, o žiūrovas tokiame teatre patiria malonumą mąstyti, pajausti, išgyventi.

Šiuo atveju kalbu apie vadinamą „probleminį teatrą“, kuris privalo kelti rimtus klausimus ir analizuoti esmines savojo laiko ar universalias problemas. Ir tai nereiškia, kad toks teatras visuomet turi būti vien dramatiškas ar tragiškas. Juk juokas taip pat yra dalykas rimtas.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“

Tačiau neverta teatro vaidmens pervertinti. Tikrai nemanau, kad teatras gali pakeisti pasaulį. Nepaisant to, jis yra reikalingas kaip galimybė patirti kitą pasaulį ir išgyventi įvairias, netikėčiausias situacijas.

– Esate sakę, kad spektaklis „Viktoras...“ yra savotiška Aldouso Huxley „Puikaus naujo pasaulio“ kamerinė variacija. Kokias sąsajas tarp šių kūrinių matote?

– Prieš šimtą metų R.Vitracas kritikavo savojo laikmečio sumiesčionėjusią ir mele paskendusią visuomenę. Na, o A.Huxley romane vaizdavo ateities hedonistinę visuomenę, beje, labai panašią į tą, kokioje mes bent jau viena koja tikrai jau esame. Šia prasme abu kūriniai yra labai arti vienas kito.

Taip pat abiejuose yra herojai, kurie susiduria su tuo pasauliu ir ieško savitų būdų, kaip jame būti.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“

Spektaklio siužeto pagrindu tampa gan kasdieniška istorija – švenčiamas devintasis gerokai ūgtelėjusio ir subrendusio Viktoro gimtadienis. Bet šventė toli gražu nėra vaikiška, ji vienu metu virsta ir aštria satyra ir žiauria tragikomedija. To centre – Viktoras, kuris sąmoningai apsisprendžia nuo šiandien „kuo nors būti“. Kas tampa katalizatoriumi, nulemiančiu jo maištą, o ne prisitaikymą?

– Pjesėje yra daugybė neatsakytų dalykų, kuriuos aktorius, režisierius ir žiūrovas turi sugalvoti pats. Šis kūrinys sukurtas kitais principais nei realistinė dramaturgija. Tai tikrai nėra koks nors Čechovas, kur viskas gan aišku ir paprasta, o priežasties ir pasekmės dėsniai – akivaizdūs.

Tuo tarpu „Viktoras...“ kupinas neaiškumų ir nežinomybės. Kai kurie jo žodžiai pjesėje išvis yra nesuprantami. Gal tai ir yra viena priežasčių, kodėl pirmasis pjesės pastatymas buvo nušvilptas. Bet 1962 m. spektaklis jau sutiktas su aplodismentais ir „bravo“ šūksniais.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“

O žinote kas pasikeitė? Įvyko Antrasis pasaulinis karas, o teatre ir literatūroje užgimė absurdo samprata. Šia prasme R.Vitracas tampa savotišku pranašu, kuris pjesėje ima naudoti dar tik būsimo absurdo teatro bruožus.

Neaiškumai pjesėje užima itin svarbią vietą ir gal neverta persistengti juos racionaliai aiškinantis – juk tada gali nelikti dalies šios pjesės žavesio ir paslapties.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“

Bet kaip jūs pats sau paaiškinate tą fenomeną, kad vieni prisitaiko prie aplinkybių ir situacijų, o kitiems kyla būtinybė eiti prieš ir nesutikti?

– Iš esmės šis klausimas yra apie tai, kaip gimsta maištaujantis žmogus. Tai, matyt, priklauso nuo charakterio ir vidinės žmogaus struktūros. Tarkime, kas yra Viktoras – dvimetrinis devynmetis. Bet juk tai absurdas ir nesąmonė. Į savo realistinio siužeto tėkmę įterpdamas absurdo elementus, R.Vitracas viską supainioja ir, galiausiai, sugriauna iš vidaus.

Na, o Viktoras... Iš pjesės supranti, kad jis yra geras, vos ne tobulas vaikas, turintis daugybę apdovanojimų, pagyrimų, žodžiu, pirmūnų pirmūnas. Bet vieną dieną tą pirmūną ima slėgti visa ta tobulybė ir jis nebenori daugiau toks būti.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“

Kas tai nulemia? Gal tai, kad gimtadienio išvakarėse jis pamato komediją – keistą ir paslaptingą gyvenimą. O kitą dieną sudaužęs vazą suvokia, kad tai yra poelgis, kurio niekada nepadarytų teigiamas vaikas. Taip įvyksta lūžis ir gimsta maištininkas, ir prasideda destrukcija, griūtis.

– Viktoro keliama revoliucija yra negailestinga ir apnuogina daugybę visuomenės ydų. Tačiau po jo lieka vien griuvėsiai ir lavonai. Šia prasme jo maištas nėra kuriantis, o ir jį patį sunku būtų apibūdinti kaip teigiamą herojų.

– Visiškai teisingai. Viktoras – tipiškas triksteris ir juokdarys. Jis gali būti ir teigiamas ir neigiamas vienu metu. Nors nėra sukčius, tačiau geba manipuliuoti žmonėmis. Tačiau tviksteris įdomus tuo, kad jis visuomet yra labai ambivalentiškas. Tai archetipas, kuris ir yra Viktoro pagrindas. Maištas yra jo esmė.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“

O kokia tuomet tokio maišto prasmė, po kurio nelabai kas lieka?

– Dada griovė, bet nestatė. Ir jie nesiūlė jokio sprendimo, jokios alternatyvos.

Pjesės Viktoras yra vaikas – maištaudamas ir griaudamas jis atveria melą. Sutikime, tai jau yra labai daug.

Tačiau jis nėra politinio judėjimo lyderis, turintis savo programą ir galintis kurti strategijas bei planus. Viktoras padaro tai, ką gali. Šia prasme, tenka pripažinti, pjesė yra be išeities.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“

Tačiau spektaklio pabaigoje jūs vis dėlto paliekate viltį, kurią įkūnija Estera.

– Pačios pjesės finale ji nepasirodo, tačiau spektaklyje aš į sceną vis dėlto nusprendžiau ją išvesti.

Vadinasi pjesės autorius buvo negailestingesnis nei jūs.

– Aš manau, kad būtent Estera pratęs Viktoro darbą.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / LNDT archvas/Scena iš Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“

– Minėjote, kad pjesė parašyta I pasaulinio karo kontekste, o jo atgarsių esama ir pačiame kūrinyje. Štai Viktoras tyčia provokuoja praėjusio karo prisiminimus, tuo tarpu patogiai gyvenime įsitaisę jo šeimyniškiai nori ramybės ir tos sumaišties kaip išmanydami stengiasi išvengti. Ar čia yra kokių nors sąsajų su dabartimi?

– Pjesėje išties egzistuoja antimilitaristinė tema, kuri atsispindi dviejų personažų patirtyse. Iš esmės čia kalbama apie tai, kokį poveikį karas daro žmogui.

Vis dėlto, kažkokių tiesioginių nuorodų į Ukrainos karą čia neieškočiau. Karas yra amžina tema, kuri lydi žmoniją per visą jos istoriją. Tad ir šioje pjesėje esančios karo temos nebandžiau nei kažkaip specialiai slopinti, nei paryškinti. Ji tiesiog yra.

Žvelgiant iš dada judėjimo perspektyvos akivaizdu tai, kad karas yra tai, kas naikina ir palieka tik griuvėsius bei mirtį. Šia prasme Viktoras yra savojo laiko kūdikis – iš karo tikrovės atsiradusi idėja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis