Su klasikinės ir džiazo muzikos mėgėju Julijumi Grickevičiumi, žmogumi, dirbančiu su didžiausiomis kultūros įstaigomis, kalbamės apie būsimą premjerą ir kuo ji bus įdomi bei viliojanti.
– LNOBT šį kūrinį pasirinko šimtosioms kompozitoriaus mirties metinėms paminėti. Kuo patraukia šis Puccini darbas?
– Labai simboliška, kad šis darbas pasirinktas rodyti mirties metinių proga, nes tai paskutinis visiškai užbaigtas kompozitoriaus kūrinys. Puccini opera Turandot jau yra teatro repertuare, ir tikėtina, kad šie du spektakliai prasmingai derės tarpusavyje, nes abu sukurti panašiu metu. Deja, Turandot kompozitorius nespėjo užbaigti, todėl triptikas yra paskutinis didysis baigtas jo opusas.
Tai labai didelis darbas – trys skirtingos vienaveiksmės operos. Daug kas priklausys nuo režisieriaus ir jo sprendimų bei kaip spektaklis bus sukomponuotas. Pavyzdžiui, vienoje iš paskutinių garsiai nuskambėjusių triptiko interpretacijų – Zalcburgo festivalyje statytame režisieriaus Christofo Loy spektaklyje – Asmik Grigorian atliko visus tris pagrindinius vaidmenis.
Pats kompozitorius reikalavo šį kūrinį statyti drauge ir rodyti per vieną vakarą, bet, savaime suprantama, išimčių atsirado pačių įvairiausių, ir rodymo strategijų šis darbas turi tikrai įvairių. Kaip tik dėl to labai verta leisti sau pasinaudoti proga ir pamatyti šį grandiozinį darbą Vilniuje.
– Kokia apskritai triptiko žanro padėtis Lietuvoje ir Europoje?
– Nesu tikras, ar triptikas yra žanras, ar istorijos pasakojimo būdas. Lietuvoje yra daug nerodytų arba seniai statytų darbų, kurie laukia savo minutės didžiojoje LNOBT scenoje. Gali būti, kad klausytojai dar neturėjo progos atrasti šio veikalo, bet neabejoju, kad atskiras arijas atpažįsta.
Triptikas – savotiškas ciklas, turintis kokią nors jungtį, – tai gali būti tema, libreto autorius, kompozitorius, problema, filosofinė mintis ar kt. O gali būti, kad akivaizdžios draminės jungiamosios grandies ir nėra, kaip kad šiuo atveju. Pagrindinis yra ne veikėjas, o nuotaika, muzika, dilema.
Perbėgus per operos istoriją, matyti, kad triptiko užuominų atsiranda jau anksčiau. Antai Wolfgango Amadeus Mozarto operos pagal Lorenzo da Ponte’s libretus yra savotiškas triptikas. Bet retas teatras jas rodo vienu metu arba tą patį sezoną. Galima paminėti ir Gaetano Donizetti Tiudorų trilogiją – tai irgi triptikas, bet retai kur pamatysime tas operas vieną šalia kitos. Richardo Wagnerio Nybelungo žiedas – jau arčiau, tai ciklas, dažniausiai rodomas drauge. Išsyk po Puccini savą triptiko versiją sukūrė Paulius Hindemithas. Gal tai ir tolimas pavyzdys, bet panašios formos pasakojimą galima pamatyti ir kine, tarkim, filme Valandos (angl. The Hours, rež. Stephen Daldry) „kalbasi“ trijų iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesisiejančių moterų istorijos.
Remiantis šaltiniais, kompozitorių Puccini įkvėpė vienaveiksmės operos. XIX a. pabaigoje žiūrovų širdis pavergė Pietro Mascagni Kaimo garbė ir Ruggero Leoncavallo Pajacai. Jose per trumpą laiką papasakojama paveiki ir stipri istorija. Man regis, kompozitoriui tai tapo iššūkiu ir masalu. Žinoma, Puccini visada aktyviai ieškojo naujų formų, išraiškos priemonių ir studijavo tokių amžininkų kaip Claude’as Debussy ar Igoris Stravinskis darbus.
Šiandien triptiko forma dažniau regima šokio kalboje. Trijų skirtingų kūrėjų darbai arba trys skirtingos temos vieno vakaro metu – gana populiari praktika. Ir LNOBT scenoje tokių atvejų buvo ne vienas. Didžiuosiuose Europos teatruose Puccini triptikas nėra retas svečias.
– Kodėl triptiką taip lengva išardyti ir kodėl varijuojama vienaveiksmėmis operomis?
– Nes kiekviena jų savarankiška ir užbaigta. Kompozitorius pageidavo šio kūrinio neskaidyti, jo žodžiais, tai kaip simfonija, kur dvi gyvybingo tempo dalys įrėmina lyriškąją. Taip pat Puccini sumanymas remiasi jo pamėgtąja Dante’s Dieviškąja komedija, todėl Pragaras, Skaistykla ir Rojus turi būti drauge. Triptikas atspindi šias tris dalis, tik ne visai tiesiogiai.
Vis dėlto dar kompozitoriui gyvam esant buvo prašoma padaryti įvairių išimčių ir visas ciklas statytas retai. Puccini manė, kad pati populiariausia bus Sesuo Andželika, bet žiūrovų verdiktas buvo kitoks. Džanis Skikis tapo populiariausia vienaveiksme opera, jis dažnai atskiriamas nuo ciklo ir rodomas vienas.
– Kokia šio spektaklio istorija ir kontekstas?
– Kūrinys parašytas Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, kai Europa skendėjo griuvėsiuose, todėl premjera įvyko Niujorko Metropolitan Opera teatre. Tačiau eiti jo link pradėta gerokai anksčiau, XX a. pradžioje, baigus rašyti Toską. Idėja netrukus mesta įgyvendinti ir atgaivinta kuriant Madam Baterflai, galiausiai su nauja jėga grįžo mirus Puccini leidėjui Giulio Riccordi, kaip tik siūliusiam neiti šiuo keliu.
Pagrindiniu paieškų objektu kompozitoriui tapo medžiaga – kas pasiūlys šią genialią Dante’s padiktuotą trijų elementų kombinaciją? Bandymų ir pokalbių su garsiais to meto libretistais buvo įvairių. Pasidomėta net Maksimo Gorkio veikalais. Galiausiai visos trys šio kūrinio dalys atėjo iš skirtingų šaltinių.
Skraistę įkvėpė Paryžiuje matyta Didier Goldo pjesė La Houppelande, pastatyta tuo metu populiariu grand guignol stiliumi, savotiška siaubo komedija arba trileris su komedijos elementais. Libretą kūrė ištikimas kompozitoriaus bendradarbis, dramaturgas, libretų autorius Giuseppe Adami.
Kitų dviejų libretų autorius – dramaturgas Giovacchino Forzano. Po melodramatinio Skraistės siaubo reikėjo ko nors pakylėto. Tuo pasižymi Sesuo Andželika, kurią kompozitorius pradėjo 1917 m. Puccini sesuo buvo vienuolė, taigi jis turėjo tiesioginį šaltinį, galintį iš pirmų lūpų papasakoti apie vienuolijos gyvenimą. Galiausiai Džanis Skikis – komiškoji opera. Kompozitorius norėjo, kad jo kūryboje jai tektų tokia pat vieta kaip Giuseppe’s Verdi biografijoje – Falstafo. Režisieriai mėgsta šią operą iškelti iki socialinės satyros. Taigi šešiasdešimtmetis kompozitorius dar kartą įrodė, ką gali: sukurti naują dramos ir muzikos formulę trijų operų rinkinyje.
Kas jungia visas tris operas? Tikriausiai amžinosios temos – meilė ir mirtis, galbūt labiau mirtis ir santykis su ja. Trys skirtingi siužetai, trys skirtingos epochos, kuriose vyksta veiksmas, trys skirtingi nuotaikų registrai, trys skirtingi, iš pirmo žvilgsnio mažai tesisiejantys kūriniai. Ir šios skirtybės sudaro nedalomą visumą.
– Kodėl Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žiūrovai turėtų pamatyti šį spektaklį?
– Atsakysiu trumpai – dėl nuostabios muzikos. Per vieną vakarą patirsite trijų skirtingų žanrų veikalus ir temas: kriminalą Skraistėje, sentimentalią dramą operoje Sesuo Andželika ir komišką operą Džanis Skikis. Visos trys operos vyksta skirtingu istoriniu laiku. Taigi žiūrovai galės patys spręsti režisieriaus iškeltą rebusą: kas yra nematomoji šių operų jungtis?
O kartu vėl girdėsime Puccini muziką, kurią itin pamėgo publika. Į Turandot žmonės plūste plūsta, o šie veikalai yra labai panašaus laikotarpio.
Teatro pasirinkimas statyti tokį sudėtingą kūrinį išties sveikintinas, todėl tiesiog privalu pamatyti, kaip šį iššūkį įveiks Vilniaus scena. Galbūt tai užuomina į būsimus teatro planus?
– Lietuvos scenoje Puccini darbai rodomi ištisus dešimtmečius ir vis dar sulaukia didžiulės žiūrovų meilės. Kodėl šis kompozitorius Lietuvoje toks mylimas?
– Į šį klausimą galima atsakyti paties Puccini žodžiais: teatre kompozitoriui privalu laikytis keleto taisyklių. Pirmiausia reikia sudominti, paskui nustebinti, o finale prajuokinti arba pravirkdyti.
Ši taisyklė galioja daugelyje spektaklių. Manau, kad Turandot sėkmę lėmė ir režisieriaus Roberto Wilsono prisilietimas – jį itin pamėgo Lietuvos publika. Kitiems spektakliams, pavyzdžiui, Bohemai, prireikė laiko. Kita didžiulė sėkmė – Anthony Minghellos režisuota Madam Baterflai, net po dvidešimties metų nuo pastatymo vis dar išlaikanti savo nepaprastą magiją. Šie spektakliai tapo teatro vizitinėmis kortelėmis, juos norima pamatyti ne vieną kartą, savo pavyzdžiu jie įrodo, koks gyvas ir reikalingas šiandien yra operos žanras.
– Prieš spektaklį žiūrovai paprastai pasidomi, apie ką bus kūrinys ir ko iš jo tikėtis. Kokius savotiškus namų darbus vertėtų atlikti šįkart?
– Kai kurias melodijas atpažinti nebus sunku, juk Lauretos arija O mio babino caro arba arija Senza mama iš Sesers Andželikos yra įaugusios į plačiąją kultūrą. Triptiko dalys išties skirtingos: dramatiška Skraistė, sentimentali Sesuo Andželika ir commedia dell’arte stiliaus Džanis Skikis sudomins dramatinėmis peripetijomis. Todėl tarp operų tikrai prireiks skonius išgryninančio karšto šokolado puodelio, kad grįžus į salę naujomis akimis būtų galima žiūrėti jau kitą istoriją.
Puccini muzika pagauna ir jaudina. Jo kuriamose dramose galima nesunkiai įžvelgti save, tapatintis su personažais ir išgyventi su jais drauge. Svarbiausia šio spektaklio metu – atverti širdį ir mėgautis.
