Online erdvėje pristatoma „Paskutinė Krepo juosta“ - tai tris dešimtmečius O.Koršunovo ir J.Budraičio brandinta idėja.
Menininkų pasirinktas kūrinys – vienas iš absurdo literatūros klasikos veikalų, kvestionuojančių skaudžią žmogaus amžiaus kaitos temą. Kaip pjesėje teigia pagrindinis ir vienintelis jos veikėjas Krepas, tai yra jo paties retrospektyvi kelionė praeitin. Ilgą gyvenimą jau nugyvenęs vyras sėdi savo kambaryje, paskendęs tarp daugybės juostų su savo paties balso įrašais iš praeities.
„Sumanymas statyti „Paskutinę Krepo juostą“ kilo dar prieš tris dešimtmečius, po mano pirmojo spektaklio „Ten būti čia“. Per šį laiką, kartas nuo karto susitikdami su Juozu, vis prisimindavome šį sumanymą, kol pajutome, jog jau atėjo laikas“, – apie spektaklio užuomazgas pasakoja O.Koršunovas.
Režisierius sutinka, jog pastatyti S.Becketto pjesę nebuvo lengva. Kita vertus – tai dar vienas priimtas iššūkis. Nelengvas, bet savotiškai įdomus, ypač kai dirbi kartu su tokiu aktoriumi kaip J. Budraitis.
„Becketto pjesės – kaip akmenys. Išgrynintas egzistencializmas, stiprūs simboliai nebepalieka vietos interpretacijoms. Arba tampi tuo simboliu, arba ne. Čia nieko neprivaidinsi. Niekada nestatyčiau „Paskutinės Krepo juostos“ jei ne aktorius Juozas Budraitis, kuris savo amžiumi, gyvenimo patirtimi, intelektu gali tapti tuo beketišku simboliu. Aš niekada negalvojau, kad be visų egzistencialistinių temų, taip stipriai ir jautriai išryškės meilės tema. Ir tai įvyko tik dėka J.Budraičio. Man šis spektaklis tapo meilės atsivėrimu, kai žmogui, praėjusiam visą gyvenimą, kaip pagrindinis dalykas išnyra tyvuliavimas valtyje su moterimi ir ta pirma meilė“, – apie pjesės geležinę logiką kalba O.Koršunovas.
Spektaklyje vaidinantis J.Budraitis – kino, televizijos ir teatro aktorius, sukūręs arti šimto įvairių vaidmenų Lietuvos bei užsienio kine ir televizijoje. Su jo vardu siejami žymiausiu lietuviško kino pastatymai: „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Maža išpažintis“, „Sodybų tuštėjimo metas“.
„Pjesėje daugybė smulkmenų sutampa su asmeniniais dalykais. Tai yra pagyvenusio žmogaus prisiminimai, svarstymai, savo gyvenimo analizavimas, pridarytų klaidų smerkimas. Tie visi paradoksai iš tiesų vyksta gyvenime, nors ir atrodo, jog gyveni natūraliai ramiai, švelniai, logiškai tvarkingai. O iš tiesų yra daugybė įvairių paklaidų, netikėtumų, nepateisinamų ir nepaaiškinamų dalykų. Visa tai galima rasti Becketto „Paskutinėje Krepo juostoje“, – teigia J.Budraitis.
„Paskutinė Krepo juosta“ ir J.Budraitis pažymėjo keletą ryškių taškų OKT/Vilniaus miesto teatro užsienio gastrolių žemėlapyje. Tai Modena (Italija), Žirona (Ispanija), Rijeka (Kroatija), Tbilisis (Gruzija), Minskas (Baltarusija), Maskva ir Sankt Peterburgas (Rusija) ir įsimintinas Kijevas (Ukraina). Pastarajame mieste spektaklis buvo rodomas pačiame Maidano įvykių įkarštyje, kitapus salės sienų besigrumiant protestuotojams ir omonininkams.
„Tai buvo pirma naktis, dar vadinama eglutės naktimi, kai Berkuto pareigūnai sudaužė studentus. Sutikome tokią minią protestuotojų, kokią buvome matę tik Sąjūdžio laikais. Tik ši minia šaukė ne „Sąjūdis“, o „Revoliucija“. Buvo juntama, jog prasilies kraujas. Ir jis prasiliejo tą vakarą, kai vyko spektaklis. Mes visaip mėginome apsaugoti Juozą nuo anapus durų sklindančių žinių. Teko meluoti, nes aktorius turi išlikti tam tikroje sielos ramybėje. Kai Juozas vaidino „Paskutinę Krepo juostą“ pilnoje galerijos M17 salėje, girdėjosi revoliucingos minios riksmai. Nepaisant to, visi žiūrovai liko stebėti spektaklio“, – prisimena O.Koršunovas.
Menininkų pasirinktas kūrinys – vienas iš absurdo literatūros klasikos veikalų, kvestionuojančių skaudžią žmogaus amžiaus kaitos temą. Kaip pjesėje teigia pagrindinis ir vienintelis jos veikėjas Krepas, tai yra jo paties retrospektyvi kelionė praeitin. Ilgą gyvenimą jau nugyvenęs vyras sėdi savo kambaryje, paskendęs tarp daugybės juostų su savo paties balso įrašais iš praeities.
„Man pačiam „Paskutinės Krepo juostos“ kūrybinis periodas buvo ypač svarbus. Jo metu tarsi atlikau išpažintį, išspjaudamas iš savęs visas bjaurastis. Kartais norisi, jog žiūrovai įsijungtų, vieni kitiems sakydami: „Gerai, dabar tavo eilė atsukti savo praeitį kaip tą juostą“. Nesinori, jog spektaklis taptų nuobodus, kaip kasdienis ėjimas į vis tą pačią parduotuvę, kurioje pirksi tą pačią duoną ir tą patį kefyrą. Todėl negalima „Paskutinės Krepo juostos“ vaidinti dažnai. Būna įdomu vaidinti, kuomet nežinau kas tą vakarą su manimi nutiks“, - pasakoja J.Budraitis.
