Jaunąja karta šiandien vadinu žmones, kurie E. Nekrošiaus „Kvadratą“ (1980) ir „Pirosmani, Pirosmani…“ (1981) galėjo pamatyti tik videoįrašuose. Tuos, kurie gali tik klausytis legendų apie milžiniškas eiles prie Jaunimo teatro, bandant įsigyti bilietus į spektaklius, kuriuos režisavo Nekrošius. Tuos, kuriems pusketvirtos valandos „Hamletas“ praeidavo dviem įkvėpimais, ir kurie 2012-aisiais visomis jėgomis veržėsi į paskutinį – ir tik tryliktą kartą Lietuvoje! – rodytą „Otelą“.
Tuos, kuriems pasakius, jog atvyko iš Lietuvos, nuostabos jau nebekėlė susižavėjusių italų, rusų, lenkų komplimentai Nekrošiaus teatrui, ir kurie suklusdavo, kai tą patį išreikšdavo žmonės iš Kinijos, Japonijos, JAV ar bet kurios Pietų Amerikos valstybės. Tuos, kuriems Nekrošius buvo vienas nedaugelio pavyzdžių, kaip skleisti savo idėjas vien teatro scenoje, kiek įmanoma aplenkiant spaudą ar socialinę mediją.
Kalnas, kolona, stuburas – taip Režisierių šiandien vadina jaunoji teatro kūrėjų karta, bandydama žodžiais atsisveikinti su reiškiniu, nes daugybei mūsų Nekrošius buvo reiškinys – tai, kas visuomet egzistuoja, kieno reikšmingumas toks akivaizdus, kad nekyla noras to kvestionuoti.
Šiandien atrodo, kad būtent Nekrošiaus teatras sutvirtino sampratą, jog pagrindinė teatro kritikų užduotis – paaiškinti publikai režisieriaus kalbą. Jis itin daug prisidėjo prie geriausių teatro kritikos ir kritinės minties vystymo teatre laikų, nieko publikai nepatiekdamas ant lėkštutės. Nekrošiaus spektakliai žiūrovui neretai tapdavo sunkiu darbu, nuo kurio ne vienas gręždavosi burbėdamas: į teatrą einu ilsėtis, o ne dirbti.
Tačiau kūrėjas – kaip ir būdinga kalnams – toliau gyveno savo gyvenimą, kartais įsileisdamas jo pažiūrėti pašalinius. O tada nukeldavo į nepažįstamą, bet, regis, visomis juslėmis apčiuopiamą erdvę, kelioms valandoms visiškai neskaudžiai išplėšdamas svečią iš jo fizinio pasaulio.
Tie, kurie Lietuvos teatrą įsivaizduoja stovintį ant penkių režisierių teatrų kolonų, neretai Nekrošiaus monumentą mato centre. Monumentas dar nenugriuvo – kelis artimiausius metus tūkstančiai žmonių spės apsilankyti šiandien dar rodomuose spektakliuose ir taps privilegijuotos kartos, gyvai mačiusios Režisieriaus darbus, dalimi.
O jaunoji teatro kūrėjų karta nuo šiandien pradeda nešti atsakomybę už tai, kad centrinė kolona niekad nenuvirstų – žinoma, ji nebebus tokia, kaip anksčiau, tačiau ji vis dar gali atlikti savo funkciją – išlaikyti teatrą aukštai, neleisti jam įgriūti. Dirbti savo darbą – tai, ką visuomet pirmiausia ir teigė darantis Eimuntas Nekrošius.
Ačiū už tai, kad teko gyventi tuo pačiu metu kaip ir Režisieriaus kūryba.
***
Eimuntas Nekrošius gimė 1952 m. lapkričio 21 d. Pažobrio kaime (Raseinių r.). 1978 m. Valstybiniame A.Lunačiarskio teatro institute (GITIS) Maskvoje, vadovaujamas A. Gončiarovo, baigė teatro režisūros studijas. Nuo 1978 m. dirbo Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, nuo 1979-ųjų – Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre. 1993–1997 metais buvo Lietuvos tarptautinio teatro festivalio LIFE režisierius, o 1998 m. Vilniuje įsteigė teatrą-studiją „Meno fortas“, buvo jos meno vadovas.
Tarp žinomiausių E. Nekrošiaus teatro pavyzdžių Lietuvoje – „Kvadratas“ (1980), „Pirosmani, Pirosmani…“ (1981), „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1982), „Dėdė Vania“ (1986), „Trys seserys“, „Hamletas“ (1997), „Makbetas“ (1999), „Otelas“ (2000), „Faustas“ (2006), opera „Valkirija“, „Idiotas“ (2009 m.), „Dieviškoji komedija“ (2012 m.), „Rojus“ (2012 m.), „Jobo knyga“ (2014 m.), „Borisas Godunovas“ (2015 m.), „Bado meistras“ (2015 m.). paskutinis jo Lietuvoje statytas spektaklis – „Kalės vaikai“ pagal Saulių Šaltenį Klaipėdos dramos teatre. Režisierius statė spektaklius Italijos, Rusijos teatruose. 2016-aisiais pastatė A. Mickevičiaus „Vėlines“ Varšuvos „Teatr Narodowy“, o 2017-aisiais – A. Čechovo „Ivanovą” Kroatijos nacionaliniame teatre.
Eimuntas Nekrošius pelnė aukščiausius Lietuvos ir Europos teatro apdovanojimus, tarp jų Lietuvos valstybinę premiją (1983 m.), Baltijos Asamblėjos premiją (1994 m.), Europos teatro sąjungos Naujosios teatro realybės premiją (1994 m.), Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją (1997 m.), LDK Gedimino ordino Komandoro kryžių (1998 m.), K.Stanislavskio tarptautinio visuomeninio labdaros fondo premiją už žymų indėlį į pasaulio teatro meno raidą (2001 m.), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didįjį kryžių (2003 m.), Nacionalinę kultūros pažangos premiją (2008 m.).
Režisierius vadovavo 2012 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bakalauro studijas baigusių aktorių kursui, 2015 m. surinko teatro režisierių kursą.
