Vienos dalies tragikomediją režisuoja Filippas Losas iš Talino, scenografiją sukūrė dailininkė Lilija Chismatulina, muzikos autorius – kompozitorius Faustas Latėnas. Spektaklyje vaidins aktoriai Liuda Gnatenko, Dmitrijus Denisiukas, Vladimiras Dorondovas, Maksimas Tuchvatulinas ir Arturas Svorobovičius. Spektaklis bus rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais.
Režisierius F.Losas pastebi, kad polinkis idealizuoti praeitį mūsų aplinkoje įgyja visuotinės epidemijos pobūdį.
„Istorija, kurią pasakojame spektaklyje, absoliučiai nesusieta su konkrečia šalimi ar tam tikra istorine epocha. Kiekvienas iš „Utopijos“ veikėjų turi savo skausmą, savo prisiminimų atgarsius. Jie, veikėjai, gyvena tarp mūsų ir Rusijoje, ir Lietuvoje, ir Estijoje, ir kur tik nori. Tai pjesė apie noro grąžinti tai, kas baigėsi pasmerktumą, apie tai, kad grįžimas į praeitį veda į pražūtį ir ateities griūtį“, – artėjant spektaklio premjerai sako režisierius.
– Jūsų biografija labai įvairi: gimėte Maskvoje, pasirinkote istoriko specialybę, vėliau perėjote į teatro sritį, buvote vienu iš Maskvos teatro „Šiuolaikinės pjesės mokykla“ įkūrėjų, vadovavote teatro pastato rekonstrukcijai, o prieš keletą metų tapote Estijos rusų teatro meno vadovu.
– Tikrai tarsi nugyvenau kelis gyvenimus. Baigęs pedagoginį universitetą dėsčiau istoriją mokykloje, trečiame kurse susižavėjau teatru ir atėjau į „Šiuolaikinės pjesės teatrą“, kai jis tik kūrėsi. Buvau nepatyręs, bet labai veiklus teatro administratorius, rengiau gastroles, pardavinėjau bilietus ir reklamą, montavau dekoracijas – spėdavau milijoną įvairių reikalų ir visą laiką judėjau.
Teatras išaugo, tapo populiarus, nemažai metų buvau vienas iš jo vadovų, o kai daug ko išmokau ir supratau, atsirado siekis studijuoti teatro režisūrą, stojau į GITIS režisūros fakultetą. O Estijos rusų teatro gyvenimu domėjausi jau seniai ir, kai 2017 m. teatras paskelbė konkursą eiti meno vadovo pareigas, mano pasiūlymas, manau, pasirodė konkurso komisijai labiausiai pasvertas ir apmąstytas.
Visada siekiau gyvenimo įvairovės. Darbas teatre – tai pirmiausia iššūkis, savo galimybių tyrinėjimas. Nevalia sustoti sakant sau: „Tai ne man, to neįveiksiu.“ Laimei, teatras – tokia vieta, kur anksčiau ar vėliau atsiranda galimybė išreikšti savo žinias ir gebėjimus.
Rusų teatrų Vilniuje ir Taline istorija turi labai daug bendro.
– Papasakokite apie Estijos rusų teatrą ir kuo jis savo veikla skiriasi ar yra panašus į kitus Estijos ir kitų Baltijos šalių rusų dramos teatrus.
– Rusų teatrų Vilniuje ir Taline istorija turi labai daug bendro, jau vien tuo, kad jie atsirado pokario metais, daugiausia kaip rusų teatro kultūros forpostai tuometiniame Pabaltyje.
Mūsų teatro istorija turtinga ir garbinga buvo ir tarybiniais laikais, didelė dalis vyresnės kartos žmonių glaudžiai sieja savo teatro sampratą su šia praeitimi. Mes jiems esame pirmiausia teatro tradicijos ir tautinės tapatybės sergėtojai. Bet naujosios kartos žiūrovams svarbiau dramaturginės medžiagos ir režisūrinės idėjos aktualumas ir įvairovė. Todėl mūsų tikslas – protingo repertuarinio balanso paieška.
Su kitais Estijos teatrais mus visada siejo glaudūs kolegiški ryšiai, ieškojome ir tebeieškome naujų bendradarbiavimo formų su svarbiausiais estų režisieriais, aktoriais, dramaturgais.
Estijos teatro pasaulis – tai didelė draugiška šeima, kurioje kiekvienas teatras, didelis ar mažas, turi savo nepakartojamą kūrybinį veidą. Daugelis Rusų teatro spektaklių ir ryškiausi aktorių darbai įvairiais metais yra tapę Estijos Respublikos teatro premijų laureatais.
Taip jau nutiko, kad pirmuosius savo spektaklius stačiau Estijoje, Rakverės miesto teatre. Esu įsitikinęs. kad savo geriausiais spektakliais Estijos rusų teatras ir kiti Estijos teatrai labai panašūs. Rusų ir estų aktoriai iš esmės išugdyti pagal artimas teatro tradicijas. Dažnai lankome vieni kitų premjeras, bendraujame, mokomės iš savo kolegų.
Profesinė vienybė svarbiau už nacionalines ypatybes. Ši tendencija, kaip matau, būdinga ir Lietuvos rusų dramos teatrui.
Profesinė vienybė svarbiau už nacionalines ypatybes.
– Pirmą kartą statote spektaklį Lietuvoje. Kodėl debiutui Vilniuje pasirinkote būtent M.Durnenkovo pjesę „Utopija“? Kuo ji jums įdomi asmeniškai ir aktuali mūsų visuomenei? Reiktų paminėti, kad tai ne pirmas Jūsų spektaklis pagal M.Durnenkovo ir brolių Durnenkovų pjeses.
– Esu tikrai gerai susipažinęs su brolių Durnenkovų dramaturgija, ir vieną iš pirmųjų savo spektaklių pastačiau pagal jų pjesę „Kultūrinis sluoksnis“, o prieš keletą metų „Šiuolaikinės pjesės mokykloje“ buvo rodoma mano režisuota M.Durnenkovo pjesė „Lengviausias būdas mesti rūkyti“. Man atrodo, kad šių tekstų autoriai labai tiksliai, aštriai ir teisingai jaučia ir perlydo į savo siužetus prasmes, vaizdus, šiuolaikinio žmogaus jausmus ir filosofiją.
„Utopija“ – tragiška. Pjesės veikėjai svajoja apie laimę, meilę, šeimos harmoniją, bet aplinkybės priverčia juos atkurti pigią ir purviną užkandinę, praeities vaiduoklį, kuris nenori jų paleisti ir galų gale juos sutraiškys. Tai pjesė apie noro grąžinti pasmerktumą, apie tai, kas baigėsi, apie tai, kad grįžimas į praeitį veda į pražūtį ir ateities griūtį.
Tuo pat metu istorija, kurią pasakojame, absoliučiai nesusieta su konkrečia šalimi arba tam tikra istorine epocha. Kiekvienas iš „Utopijos“ veikėjų turi savo skausmą, savo prisiminimų atgarsius. Jie, veikėjai, gyvena tarp mūsų ir Rusijoje, ir Lietuvoje, ir Estijoje, ir kur tik nori. Polinkis idealizuoti praeitį mūsų aplinkoje įgyja visuotinės epidemijos pobūdį.
Taigi kiekvienas pats turi atsakyti į klausimą – ar pajėgiu ištrūkti iš šios nelaisvės, judėti pirmyn, atrasti save šiandienoje, dabartyje.
Kiekvienas pats turi atsakyti į klausimą – ar pajėgiu ištrūkti iš šios nelaisvės, judėti pirmyn, atrasti save šiandienoje, dabartyje.
– Kaip susitiko jūsų ir vieno iš garsiausių lietuvių teatro kompozitorių Fausto Latėno keliai? O gal tai nebe pirmas jūsų bendras darbas?
– Man tai pirmoji kūrybinė patirtis dirbant su F.Latėnu, nors visada žavėjausi jo muzika. kuri skamba daugelyje garsių E.Nekrošiaus, R.Tumino, J.Butusovo ir kitų puikių režisierių spektaklių. Mūsų bendras darbas – tai pribloškianti patirtis, privertusi peržiūrėti pačią spektaklio filosofiją, pajusti pjesės ritmą ir nuotaiką.
– Gal pristatytumėte ir kitus savo kolegas šiame spektaklyje?
– Pirmiausia nuostabūs LRDT aktoriai – labai džiaugiuosi dirbdamas su jais, tokiais ryškiais, talentingais. Su aktoriais visiškai sutariame siekdami papasakoti šią istoriją žiūrovams tiksliai ir įtaigiai.
Dailininkė L.Chismatulina yra MCHAT mokyklos-studijos scenografijos fakulteto absolventė, teatro „Lenkom“ vyriausiojo dailininko Aleksejaus Kondratjevo mokinė, sukūrusi scenografiją ir kostiumus Maskvos, Sankt Peterburgo, Novosibirsko, Talino teatrų spektakliams.
Šiame spektaklyje kartu su Lilija ieškojome scenos erdvės įgyvendinimo, kad utopijos pasaulis tuo pat metu būtų ir materialus, ir iliuzinis. Man, kaip režisieriui. labai svarbu, kad mūsų paieškų rezultate gimė išraiškingas, įsimenantis mano spektaklio scenografijos vaizdas. O šviesų dailininkas Andrejus Smirnovas yra vienas žymiausių ir geidžiamiausių savo srities profesionalų Maskvoje, su juo seniai ir kūrybingai dirbame.
– Balandžio mėnesį rengiamos abipusės LRDT ir Estijos rusų teatro gastrolės. Jūsų teatras atveš tris spektaklius. Tarp jų – jūsų režisuotą „Susitaikymo menas“ pagal garsiąją Jazminos Reza pjesę „Skerdynių dievas“.
– Idėja statyti šią garsią pjesę gimė aktorių laboratorijoje šiuolaikinės dramaturgijos tema. Keletas sėkmingiausių darbu vėliau tapo spektakliais. Aktorių eskizas pagal pjesę „Skerdynių dievas“ mane „užkabino“ ryškiu aktorių ansambliu ir sąmojingais. dinamiškais dialogais. intriguojančiu siužetu. Labai tikiuosi, kad ši komedija patiks ir Vilniaus žiūrovams. Beje, spektaklio scenografiją sukūrė LRDT žiūrovams jau pažįstama dailininkė ir režisierė Juliana Laikova.
Dvi sutuoktinių poros susitiko, kad užglaistytų paauglių sūnų muštynių sukeltas pasekmes. Bet pasirodė, kad suaugusieji sukaupė daugybė savų nuoskaudų ir prieštaravimų. ir bet kokie civilizuoti bandymai jiems susitarti pasmerkti nesėkmei. Mums pavyko sukurti aštrią socialinę komediją su audringais dialogais ir ekscentriškomis išraiškomis, kai nuo veikėjų veidų nukrenta visos kaukės.
– Tradiciškai laukiame netradicinio atsakymo į klausimą, ko palinkėtumėte premjerinio spektaklio „Utopija“ žiūrovams?
– Tikėti ateitimi ir gyventi dabartimi. Kad ir kokia būtų mūsų praeitis – nuostabi ar baisi, tamsi, šviesi, marga – ji nelaukia mūsų sugrįžtant. Jos tiesiog nėra.
