Pirmojoje pokalbių ciklo „Autoriai“ diskusijoje dramaturgas, žurnalistas ir poetas Mindaugas Nastaravičius su V. Masalskiu kalbasi ne tik apie naująjį spektaklį ir šiandieniniam menininkui aktualią jo temą, bet ir apie aktorystę, režisūrą, gyvenimą ir mirtį, televiziją ir kultūrą, teatrą sukrėtusius seksualinio priekabiavimo skandalus.
M. Nastaravičius: Pjesės autorius ilgą laiką buvo žinomas kaip filmų scenaristas, lygintas ir su Ridley Scottu, ir su kitais Holivudo režisieriais, parašęs daugybę žinomų filmų scenarijų, prisidėjęs prie naujausio filmo apie Džeimsą Bondą. 2009 metais jis parašė pjesę „Raudona“, kuri pastatyta didžiausiose pasaulio scenose.
Pjesės centre – pasaulinio garso dailininkas Markas Rothko. Nesinori gražbyliauti, bet man perskaičius šią pjesę, neapleido įspūdis, kad kūrinys parašytas jums – menininkui, kuris turi aiškią poziciją įvairiais meno klausimais. Tai kaip ji atsidūrė jūsų rankose?
V. Masalskis: Audronis Liuga pasiūlė šią pjesę, nieko apie ją nežinojau. Pjesė mane sudomino dėl vieno labai paprasto dalyko – joje atsirado dvi kartos. Įdomu kalbėti su jaunu menininku, kuris ateina ir senu menininku, kuris nueina. Tai dviejų žmonių pokalbis. Kai įsigilinau, supratau, kad joje penkios pamokos, kaip tapti menininku. Šioje pjesėje jauno menininko paveikslas tolygus seno ir net įdomesnis.
Pjesėje yra tai, ko mums visiems šiandien trūksta – menininko doros ir vertybių klausimas. Ši pjesė yra pamokos – intelektualumo, emocionalumo, kategoriškumo, egoizmo. Įdomu, kaip ji pasieks neelitines širdis.
M. Nastaravičius: Pjesė iš esmės nėra apie tapybą?
V. Masalskis: Ne, ji apie viską.
M. Nastaravičius: Kodėl tuomet sakote, kad tai elitinė pjesė?
V. Masalskis: Nes žiūrovas vis tiek matys pjesę per dailininką, nebandys pritaikyti sau. Aš viską persivedžiau į aktorinę kalbą – kalbėdamas apie dailę, tą patį kalbu apie teatrą. Ten pamačiau ir save. Šiandieniniame pasaulyje viską toleruojame ir norime būti pakantūs bet kam. Biologijoje tolerancija yra tada, kai kūnas pradeda priimti ligą, kada jis nepajėgus kovoti.
Dirbdamas su šia medžiaga pajutau, kad menininkas yra velniškai kategoriškas – už tai jį myli, gerbia ir jo nekenčia. Jis sako, kad varna yra žalia. Kategoriškumas nėra kaprizo principas, jis eina su tikėjimu, jis pilnas meilės, socialumo, humanistinio karščio, pasaulėžiūros.
Kai dėstome mokyklose, dėstome struktūrą – kaip padaryti, kaip nulipdyti, bet nedėstome antros pusės, kad yra paslaptis. Jei šitą prarandame kaip menininkai – nebekuriame. Ta pjesė pilna tikėjimo. Tai nėra buitiniai pasikalbėjimai, konfliktai, ginčai, jie paremti bepročiu, esančiu mumyse.
M. Nastaravičius: Turite griežtą ir gana aiškią poziciją pertekusio menininko atžvilgiu. Dažnai gana kritiškai pasisakydavote apie aktorius, vaidinančius televizijos serialuose, komerciniame teatre. Man atrodo, kad jūsų nuomonė po truputį keičiasi, nebesate toks kategoriškas. Kas pasikeitė?
V. Masalskis: Anksčiau galvojau, kad visi turi mąstyti taip, kaip mąsto Masalskis. Tai didžiulė homosovietikus pasekmė, kad galvojame, jog miške turi būti tik tokie medžiai, kuriuos norime turėti. Supratimas, kad miškas skirtingas, atėjo kartu su laisve. Laisvėje mes supratome, kad visi eisime ta pačia kryptimi.
Man pasirodė, kad kažką išdavėme, atsisakėme švietėjiškumo. Man atrodė, kad televizija turi šviesti, žmonės turi kalbėti tiesą. Tik dabar pradedu suprasti, kad televizija yra paprasčiausiai laisvalaikis, tik tapkės prie lovos. Tie žmonės, kurie yra ekrane, jie kaip tos tapkės – neturi būti scenoje, nes teatras sumenkėja, jei aktorius ateina iš televizijos.
Man atrodė, kad mes, kaip aktoriai, išdavėme savo profesiją – atmečiau žmogaus pasirinkimo teisę. Be reikalo žmogų sumenkinau, kad jis pasirinko tokį kelią. Bet yra labai daug faktorių – galbūt jam reikia pinigų, gal jis neturi kaip išgyventi. Susidūręs su socialinėmis problemomis, dabar žiūriu daug atlaidžiau ir studentams sakau, jei jums siūlo „eglutes“, eikite ir darykite, užsidirbkite pinigus.
M. Nastaravičius: „Eglutės“ – tai vaidinimai prieš Kalėdas?
V. Masalskis: Taip. Bet pradedu suprasti, koks sunkus jaunam žmogui gyvenimas. Buvau pamiršęs ir daug iš visų reikalavau, o juk pats vaidinau tokiuose kino šlamštuose su viltimi, kad scenarijus befilmuojant pasikeis. Tai buvo tolygu tam, kai dabar aktoriai eina į serialus. Manau, kad atlaidesnis pasidariau dėl to.
M. Nastaravičius: Markas Rothko ir tikrame gyvenime, ir pjesėje sulaukia pasiūlymo sukurti darbų ciklą vienam prabangiam restoranui už 2 milijonus dolerių. Kodėl jis sutinka imtis darbo?
V. Masalskis: Tai narcisizmas, egoizmas, šlovės siekis, noras padaryti šventovę. Niekada nepamiršiu, kaip pats išėjau iš Kauno dramos teatro, atėjau pas stambų verslininką ir jis man davė viską. Metus laiko nieko nedariau, iš sandėlio dariau teatrą – mūrijau, tepiau, langus klijavau – net per Kalėdas ir Kūčias. Mums mokėjo milžiniškus pinigus ir mes darėme teatrą.
Galvojau, kad kai tapome laisvi, tapome idealistai. Galvojau, viskas, išeinu iš teatro-fabriko, kuris dirba pagal užsakymus, o aktoriai neturi meninių problemų, tik socialines. Galvojau, išeinu, kursiu tikrą meną, o visi žmonės, kurie tapo laisvi, plūs į mano teatrą.
M. Nastaravičius: Jūs tada dar daug gėrėte?
V. Masalskis: Ne, tada gėriau normaliai. Daug gėriau visada, o dabar jau seniai negeriu visiškai. Taigi tas verslininkas man davė viską, bet tas viskas virto niekuo – taip nieko ypatingo ir nesukūriau. Šiandien tai jau suprantu, o Rothko – ne. Jis sako, kad iš restorano padarys šventovę. Tik vėliau jis supras, kad tai nesąmonė.
Visą gyvenimą sakiau, kad menas – paslaptis, nežinomybė. Šiandien, kai senstu, pradedu vartyti jus dogmomis ir sakau, kad viską žinau, bet tai ne žinojimas, tai nesąmonė. O jauni žmonės nujaučia, bet nemoka žodžiais pasakyti. Ir jaunas žmogus, ir senas yra tame pačiame nežinojime, tik senas sau daugiau meluoja.
M. Nastaravičius: Kur jūs matote esminę dviejų kartų problemą? Tai estetikos suvokimas, ar jų, kaip dviejų menininkų, pozicija? Dėl ko jie nesutaria?
V. Masalskis: Dėl kultūros. Jūs jau gyvenate kitoje kultūroje nei aš, bet aš negaliu pasikeisti. Aš mirsiu, koks esu, tik man reikia dorai ir garbingai šį ciklą užbaigti. Aš ne chameleonas, kad pakeisčiau savo braižą – estetiškumą ir emociją. Visą laiką teatre ieškojau emocionalumo, man jo trūko. Man patiko teatras toks, koks buvo tada, kai atėjau, bet jame trūko emocijos. Jaunas žmogus yra visai kitoje kultūroje – mes tarpusavyje galime tik konfrontuoti. Bet jūs ateisite į tą patį tašką, kaip ir mes, nes iš paskos eina kita karta.
M. Nastaravičius: Viešai nesate apie tai kalbėjęs, bet būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę apie seksualinio priekabiavimo skandalą. Jonas Vaitkus, Šarūnas Bartas – jums svarbūs žmonės, esate su jais dirbęs. Autoriteto ir pasitikėjimo mokytoju klausimas šių istorijų kontekste buvo labai aktualus. Kaip jūs reagavote į visa tai?
V. Masalskis: Jei kalbame apie įsimylėjimą – tai geras dalykas. Bet įsimylėjimas nieko bendro neturi su šiomis istorijomis. To net negaliu pavadinti seksualiniu priekabiavimu. Čia daugiau kito žmogaus pažeminimas, niekinimas – niekinu jį iš viršaus sėdėdamas savo poste. O tas žmogus – moteris, ją patogu paniekinti. Galvoju, kad tai atplaukė iš to paties homosovietikus, nes mes visiškai buvome praradę orumą ir dabar dar neatsigauname.
Pažiūrėkite, kas vyksta su aktoriais ir ką jie leidžia režisieriui daryti – ateina girtas režisierius ir įsakinėja, duoda pastabas ir aktorius jo nepasiunčia į gerą vietą, toliau repetuoja. Pats savo akimis mačiau tokius atvejus. Bet mes pakantūs – norime vaidmens, išlikti teatre. Mes buvome praradę orumą. Čia sielos bjaurojimo reikalas, ne noras seksualiai pasitenkinti.
M. Nastaravičius: Bet ar mums tikrai turi rūpėti? Galbūt reikia atskirti žmogų ir menininką – problema bus išspręsta. Gal man gali nerūpėti, ką padarė Vaitkus, jei aš žiūriu į jį kaip į menininką?
V. Masalskis: Nemanau, galvoju, kad darbai ir žmogus eina šalia. Negali būti purvinas gyvenimas ir darbai auksiniai. Netikiu tuo, kad žmogus blogas, bet jo menas įdomus.
M. Nastaravičius: M. Rothko gyvenime ir pjesėje nusižudo. Ar bandysite romantizuoti tą savižudybę? Koks jūsų santykis su nusižudančiu žmogumi?
V. Masalskis: Kadangi esu krikščionis, tikiu, kad bet kokia savižudybė yra tas pats, kas nužudyti visus kitus savyje. Nieko neteisiu, žinau, kad tai pasirinkimas. Ne vienas mano draugas nusižudė, turėjo labai sunkius gyvenimus. Mirtis man yra taškas, nuo kurio pradedu skaičiuoti žmogaus padarytus darbus. Kai žmogus gyvas, galvoju, kiek jis daug dar gali padaryti. Po mirties man gaila, kad likimas taip su juo pasielgė, jis pats su savimi.
Į mirtį žiūriu labai paprastai, nes apie ją galvoju beveik kasdien. Dėl to man labai lengva gyventi – kažko atsisakau, nes į mirtį žiūriu kaip į durų pravėrimą ir patekimą į kitą erdvę. Iki to turiu teisę veikti, kažką padaryti. Kai tik galvoju apie gyvenimą, noriu kažką nuskriausti, viską turėti, prie kažko prisiglausti. Kai galvoju apie mirtį, lengva kažko atsisakyti.
M. Nastaravičius: Ar kada nors svarstėte, kad šis spektaklis paskutinis, šis kursas paskutinis, šis vaidmuo paskutinis – gavau „kryžių“ („Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą – aut. past.) ir viskas?
V. Masalskis: „Kryžiaus“ gavimas nieko nereiškia, nes jis skirtas ne tau. Premijos skirtos tiems žmonėms, kurie eina šalia tavęs, nes jie tiek kenčia – žino, ką reiškia tavo kaprizai, prasimanymai. Kai gauni apdovanojimą, artimieji gali sakyti, kad gal ir ne veltui tiek iškentė. Visą laiką esu kelyje, bet neturiu laiko svajoti. Vienas darbas keičia kitą ir neturiu laiko norėti kažko kito.
M. Nastaravičius: Ar aktoriams, su kuriais dirbate Klaipėdoje visuomet sakote – bandyk, daryk, lįsk į teatrą? Ar nebandote jiems primesti to, ką jau pats gerai žinote ir esate supratęs?
V. Masalskis: Man atrodo, kad blogas pedagogas, kuris sako tiesiog padaryk „kažką“. Pedagogas turi pasakyti, kad varna yra žalia – pateikti savo poziciją, pagal kurią studentas pasidaro savo etaloną. Blogas mokytojas tas, kuris praranda tą etaloną. Nieko nereikia mene įrodinėti. Menas yra klausimas, o ne įrodinėjimas.
M. Nastaravičius: Valentinai, ilgą laiką buvote susikoncentravęs į režisūrą ir kursus Klaipėdoje. Per pastaruosius kelis metus sukūrėte ryškius 3–4 vaidmenis. Kas atsitiko?
V. Masalskis: Bijojau išeiti į sceną. Matyt mane vėl pastebėjo, o aš buvau praradęs pasitikėjimą. Kai pradėjau dėstyti, atidaviau visus savo fokusus studentams. Aktorystė – melavimo menas ir ji susideda iš tų fokusų. Jaunus žmones mokau meluoti ne žiūrovams, o sau. Šito mokiau, atskleidžiau visus savo triukus.
Kai išėjau pats į sceną, supratau, kad studentai mane mato kiaurai, tapau nuogas. Tada pabėgau ir pradėjau galvoti naujus triukus, išėjau į sceną ir apgavau juos dar kartą, pasijutau drąsesnis. Paskui įsibėgėjau, nors prieš tai buvau atpratęs – atpranta tavo emocinis raumuo, prarandi pasitikėjimą. Teko viską atrasti iš naujo.
M. Nastaravičius: Kodėl ėmėtės režisuoti save? Kodėl neprašote kitų pagalbos, pavyzdžiui, nesakote Gintarui Varnui, kad yra tokia pjesė, jūs ten vaidintumėte, o jis režisuotų? Ar įmanoma matyti visumą, kai pats esi to pasaulio centre?
V. Masalskis: Sunku matyti visumą, daug nuo to nukenčia. Į tai žiūriu kaip į laboratoriją, pamoką. Bet nepasitikiu šiais esančiais režisieriais. Svarbus pasitikėjimo klausimas. Išėjau režisuoti save todėl, kad teatre prasidėjo periodas, kai režisieriai pasidarė narcizai. Jie pradėjo reikštis, tapo viešpačiais, dingo sinergija, bendras kolektyvinis darbas, atsirado pataikavimas. Man nuo to pasidarė bloga.
Noriu parodyti, kad negalima taip dirbti su aktoriumi – minkau molį ir jo nekenčiu. Ar gali būti toks režisierius, kuris minko iš jūsų vaidmenį ir jūsų nekenčia? Turi mylėti materiją, su kuria dirbi. Aš šiandien nematau bendraminčių.
