Istorija. Panevėžio spektaklio „Mūsiškiai“ ikispektaklinė istorija stulbinamai primena italų kūrinio likimą Lietuvoje. Esmę trumpai galima būtų nusakyti „Kaip sukelti skandalą ir pabėgti nuo jo?“ Pamiršusiems priminsiu: prieš Castellucci spektaklį „Sirenų“ festivalis ne kartą reklamos tikslais minėjo žodžius „šokiruojantis“, „šventvagystė“, patikinta, kad spektaklis tikrai sukėlė skandalų kituose Europos miestuose, o Prancūzijoje buvo nutrauktas, greta „Jėzaus“ nuskambėjo žodis „išmatos“.
To pakako, kad dėmenys būtų sudėti – ir reklama buvo garantuota. Tik ne spektakliui, o politikams, kurių po keleto savaičių laukė rinkimai, ir reklamos specialistai (negi politikai?) suskubo raškyti paskutinius taškus, skriejančius į juos lygiai taip dosniai, kaip išmatos į Jėzaus veidą. Tik – tai buvo ne spektaklyje, o jo nemačiusio „Respublikos“ apžvalgininko Ferdinando Kauzono straipsnyje: „Šiomis dienomis Lietuvos Respublikos transliuotojas (LRT), anonsuodamas festivalį, jau net parodė, kaip tai daroma. Artistai, atsinešę į sceną krepšius išmatų, suspaustų it sniego gniūžtės, ima svaidyti jas į Kristaus veidą, tokį didžiulį – nuo scenos grindų iki lubų.“
Finalas buvo graudus: prieš teatrą sustoję žmonės meldėsi ir giedojo, protestuodami bene prieš patį religingiausią scenos darbą, kada nors rodytą mūsų scenoje ir paveikusį kur kas labiau nei mišios. Viena žiūrovė prisipažino į spektaklį atvykusi po kelių dienų rekolekcijų ir Viešpaties veidą atradusi čia, teatre. Tikintieji buvo paklaidinti ir suvedžioti, politikai pasižymėjo ypatingu kvailumu, o aršiausieji konservatoriai paradoksaliai pralaimėjo.
Istorija II. Daugiau nei prieš metus J.Miltinio dramos teatras ėmė skelbti, kaip Artūras Areima (skandalistas, chuliganas, kaip pats save pozicionuoja) statys spektaklį pagal Rūtos Vanagaitės knygą (šiai epitetų – legionas). Buvo užsiminta apie plačioms masėms nežinomo lenko rašomą inscenizaciją, tačiau tai, kad spektaklis bus ne pagal knygą, o tik jos inspiruotas, imta dažniau tikslinti tik prieš premjerą. Be abejo, reklamiškai veikė ir nekeičiamas pavadinimas, nors kur kas tinkamiau būtų buvę spektaklį pavadinti „Duobe“ ar kokia kita imlesne ir adekvatesne scenos kūriniui metafora.
Likus mėnesiui iki premjeros sukruto visi, Panevėžio malūnas buvo užsuktas: žurnalistai ėmė ieškoti bet kokių kliaudų apie teatrą ir rašinėti „išradingus“ niekalus apie pelenines prie įėjimo (teršia aplinką!), vietos politikai praleido progą patylėti apie spektaklį, kurio dar nebuvo, amžinai nepatenkinta teatro profsąjunga rado dingstį paspausti vadovus dėl amžinos betvarkės teatre, ir neištvėręs tokios atmosferos atsistatydino teatro direktorius, o meno taryba apskritai ėmė svarstyti, ar galima tokį kūrinį statyti.
Čia reikia pasakyti, kad meno tarybos iš esmės yra nominalus ir fiktyvus teatro „organas“, imituojantis demokratiją. Retame teatre jis yra veiksnus – tarybos patarimai yra rekomendaciniai, nariai nei apmokami, nei atsakingi už teatro vadovų sprendimus. Todėl likus vos kelioms savaitėms iki premjeros svarstyti pjesę yra tiesiog nonsensas – bent pusė lėšų jau investuota, dekoracijos kalamos, kostiumai siuvami.
Bet toks tarybos žingsnis dar labiau kaitino abi puses, kurios išnaudojo kiekvieną detalę taip uoliai, kad galėjai susidaryti įspūdį, jog abi jos pajungtos tai pačiai spektaklio reklamos kampanijai. Išskyrus retą atvejį, kai meno tarybos narė ir režisierius išėjo į finišo tiesiąją, kuri, regis, savo ruožtu ves į teismą. Rezultatas – paliktas vienas meno vadovas turėjo ir atsišaudyti į visokias papliūpas (kurių ir pats nevengė), ir drauge su administracija užtikrinti kūrybos procesą. Tačiau pernelyg daug garo ėjo švilpimams ir reagavimams į reakcijas.
Bendras šalies klimatas taip pat kaitino kraują nelyg sirgaliai stadione: propatriotiniai gestai, Cvirkos-Škirpos fronto linijos, Vanagaitės pasažai ir viražai tarp JAV ir Izraelio – tai buvo tokia dėkinga spektakliui dirva, kad režisierius ja negalėjo nepasinaudoti. O ir dramaturgas dėjo aktualijas į universalų audinį, kuriame detalės tik turtino paveikslą, jo nesugriaudamos. Nes gestai iš esmės visur vienodi, o Lenkijos patirtis ir istorinių žaizdų atvėrimai kur kas senesni ir gilesni. Kaip ir gerokai anksčiau prasidėję tautos tautinimai.
Turinys. Paprastai po tokių karų istorijos apie karus būna kaip kompresai. Publika tiek parengta ir įaudrinta, kad net žiūrėti, regis, norisi tiek pat, kiek ir veiksmo filmų finalus, kai po sprogimų belieka užrišti hepiendiškus mazgelius. Šiuo atveju nutiko beveik panašiai, bet – beveik. Su Castelluccio filosofiniu ir emociniu gyliu lyginti beprasmiška, tačiau, laimei, tai nebuvo nominali ataskaita apie tautų santykius ir protokolinis atsiprašymas. Tačiau nebuvo ir sąmonę kaitinantis scenos aktas.
„Mūsiškiai“, kaip ir greitai Klaipėdos teatre pasirodysianti „Mūsų klasė“, jau pavadinimais kalba apie mus kaip bendruomenę, kurios pusės neliko dėl kitos pusės. Bet Areima į tai žvelgia iš dar toliau, – nesigilindamas į istoriją, kurioje kiekviena pusė pateiks savą matematiką, žiūri į dabartį, mus įvesdindamas į siurrealistinę, sąlygišką, epinę erdvę, kurioje nėra nė vieno teisiojo, bet veikia dėsniai. Ilgas tylus prologas nužymi visą būsimų santykių teritoriją: žeminimas kaip paveldima liga, kerštas kaip atsakas, atmintis kaip kova už būvį, istorija kaip priemonė šiandienos pergalėms.
Nežinia, koks spektaklis būtų be Toddo Phillipso filmo „Džokeris“, bet jo citatos buvo ir kelias atsirasti sąlygiškam personažui. O taip išaušo Valerijaus Kazlausko aktorinio triumfo valanda – gebėti valdyti dėmesį, maudytis scenoje, savo fiziniu buvimu sekti žiaurias pasakas, lekuoti iš nuovargio ir springti pykčiu, rėkti savo personažo biografiją ir teisti gyvuosius ir mirusius... (Klouno rengiamas istorijos teismas – taip pat ir garsaus Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „(A)polonia“ motyvas).
Tačiau jei aktoriaus ir režisieriaus darbų kontekste „Mūsiškiai“ išliks vienu įdomiausių kūrinių, talentingas dramaturgas Michałas Walczakas šįkart sau tokio pliuso nepasidės – pernelyg daug visko suvelta, o režisieriaus neišgryninta, dar labiau užrėkta, prišiukšlinta, žiūrovai per daug apkurtinti ir prigąsdinti, kad kūrinys taptų rimtu atskaitos tašku – tokiu, koks Lenkijai ir visai Vidurio Europai tapo minėtas Warlikowskio spektaklis.
Perskrodžiantis laiką ir kalbantis apie atgailą ir auką nuo Antikos mitų iki šios dienos, kurioje visi turime tilpti ir sugyventi. Areimai nerūpėjo sugyvenimas kaip žinia žiūrovams – jam svarbu buvo analizuoti ir konstatuoti: paveikti ideologijos vaikai tampa zombiais, mankurtais, chunveibinais ir ima keršyti savo istorijos mokytojoms. Tačiau vizualaus ir garsinio triukšmo ar perdėm iliustratyvios kitų aktorių vaidybos estetika galėjo ir šią pamoką užgožti. Daug kas nugarmėjo į scenos duobę, ir po premjeros lieka spektaklį gerokai švarinti ir tikslinti. Žinoma, jei tai rūpi ir jei jis apskritai liks repertuare.
Priešpremjerinis triukšmas negalėjo neveikti kūrimo proceso, ir tai dar vienas minusas teatro vadovams: visų pusių kelta krizė nebuvo tinkamai suvaldyta, leista pernelyg įsisiūbuoti visiems galimiems greta besirandančio spektaklio personažams. Ir keisčiausia, kad tą leido daryti – ir net tam antrino teatro steigėja Kultūros ministerija. Vienintelis žingsnis, kuriuo teatras pabandė valdyti situaciją – teatro projektų vadybininkės Monikos Jašinskaitės pokalbis su Meno tarybos nare Karolina Masiulyte-Paliulis, kuri iki tol žadėjo, kad spektaklio nebus. Tai buvo vienas geriausių įrodymų mūsų žiniasklaidoje, kad skirtingoms pozicijoms galima ne tik kalbėtis, bet ir susikalbėti.
Finalas. Spektaklis kaip pralaimėjimas. Bet ne kūrinį turiu omeny. Pernelyg daug aukų aplinkui. Atsistatydinęs direktorius, paskirtas naujas ir laikinas, bet jau gavęs įgaliojimus atleisti ir meno vadovą. Dabar nuimami neseniai sukurti jaunųjų spektakliai. Klausimas, kas bus su neseniai į Panevėžį atvykusiais ir įdarbintais aktoriais. Ir nebe klausimas, koks bus teatras, jeigu į jį per trumpą dvejų metų Leono Blėdžio ir Andriaus Jevsejevo vadovavimo laiką jau pradėjo iš sostinės važinėti jauni žmonės, sužinoję, kad ten kažkas įdomaus vyksta, kad jie gali bandyti, rengti įvairias akcijas, statyti. Anaiptol dar ne šedevrus. Bet atsiverskite ir pažiūrėkite, kiek buvo šedevrų prie Miltinio. Kai kada net pavadinimo pakanka.
Ministerija situaciją išsprendė kaip jai patogiau: laikinas tikriausiai taps amžinu, nes kiek dešimtmečių galima spręsti tą Panevėžio problemą? Kieta ranka turbūt nugalės ir viską suvaldys. Antanas Venckus taip ir valdė Šiaulius, prie jo teatras kone dešimtmetį buvo ramybės – bet kokios, o ypač nuo meno – oazė. Niekas toliau Šiaulių nežinojo, kas ką teatre veikia. Prieš keletą metų pasikeitus vadovams Šiauliai atsigavo. Dabar ministerija perpasavo Venckui Panevėžį. Kaip kompensaciją?
Išvadų pakanka. Skandalai lengvai pačių sukeliami, bet tradiciškai yra sunkiai suvaldomi. O socialinių tinklų ir visuomenės karščiuojančio aktyvumo eroje reikia ne tik gerų nervų, bet ir šalto proto pasverti žodžius ir prieš mestelint į orą dar sykį to oro įkvėpti. Bet tam nėra nei laiko, nei noro. Azartas – puiku, bet kiek tada lieka vietos menui ir per jį ištariamoms idėjoms?
Kai dar visiškai jaunas lenkų režisierius Grzegorzas Jarzyna prieš 20 metų statė „Ivoną, burgundų kunigaikštytę“, Krokuvos Stary teatras, pilnas vyresnių scenos žvaigždžių, ir maištavo, ir bandė kitaip doroti debiutantą. Finale režisierius, išleidęs šedevrą, sėdėjo spaudos konferencijoje ir šypsojosi: bet juk tai teatras, sakė jis, tai natūralu. Panašu, kad jų teatro akademijos moko dar ir tokio meno.
