Tomo Stoppardo pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pasaulyje išpopuliarėjo praeito amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, o pas mus – po 1990-ųjų, kada pagaliau mus aplankė postmodernizmas, o drauge ir Stoppardo režisuotas to paties pavadinimo filmas. Nupinta iš sąmojingų dialogų, absurdiškų juokelių, perdėliotų „Hamleto“ scenų – antraip kažin ar būtų buvusi Brodvėjuje suvaidinta net 420 kartų,– ji kviečia žiūrovus žaisti asociacijomis, kultūriniais klodais, kaip vėliau dar garsesnis Johno Maddeno filmas „Įsimylėjęs Šekspyras“, kuriam Stoppardas parašė scenarijų. „Hamleto“ dekonstravimas, klasiko prikėlimas ir pavartymas grabe – tai idealiai tiko septintam ano amžiaus dešimtmečiui, didžiųjų pasakojimų pabaigai ir postmodernizmo pradžiai. O kas ji mums dabar, kas mes jai, Hekubai?
Atgaivinti antraplaniai „Hamleto“ veikėjai Rozenkrancas ir Gildensternas (to paties princo pasiųsti myriop) yra įstrigę amžinoje kelionėje, kažkokiame limbe, ir per nesąmoningus pokštus ar absurdiškas situacijas atveriantys gilesnį absurdą, primenantį Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“. Šiedu laukia ne Godo, bet išeities iš to limbo – iš pjesės, situacijos, iš teatro.
Žaidimo teatru pjesėje daug, tad režisierius Jurijus Butusovas ir nusitveria teatro paradigmą. Išplėtodamas ją iki režisūrinio teatro apoteozės ir kryčio. Jis plačiais mostais kuria pasaulį kaip tikras demiurgas, ilgomis bereikšmėmis vizualinėmis ir garsinėmis atakomis bandydamas žiūrovų kantrybę ir po jomis laidodamas svarbius Stoppardo sakinius (kuriuose kaip tik ima skambėti tema apie tikėjimą likimu ar tikimybių teorija).
Žaidimas būtų smagus, jei nebūtų nuobodus, nes žiūrovas paliekamas be peno minčiai.
Toliau – ne tyla, bet triukšmas: daug žvakių, sureikšminto stalo nešiojimo pirmyn atgal, pasikartojimų. Scena, normaliame teatre suvaidinama per porą minučių, čia užima kone pusvalandį (tai realybė, ne hiperbolė). Sakytum, Butusovas nori žiūrovą fiziškai įmesti į situaciją, madingai ją pertempdamas iki maksimumo ir daugiau. Sakytum, jis atiduoda pagarbą Nekrošiui, nes scenoje – parafrazės jo 1997-ųjų „Hamletui“, sudėliotos iš metalinių stalų ir kėdžių, vandens, lašančio ant žvakių, metalo trenksmo, greta stovi „Makbeto“ nudžiūvę medžiai ar kabo „Otelo“ laivo virvių labirintai (scenografas – Marius Nekrošius).
Bet įspūdis, kad tai – dar ikinekrošiškas spektaklis arba – įrodymas, kad Butusovas buvo prastas jo žiūrovas. Nes Eimuntas Nekrošius iš temos, konteksto, iš paties dramaturgo žodžių išaugindavo metaforas, nurodydamas kryptį žiūrovo minčiai, ir šiam būdavo ką veikti. Kaip ir pernelyg ilgos scenos kartais priverčia žiūrovą apmąstyti pačią situaciją kur kas giliau. Bet čia simbolių ar vizualiai ryškių akcentų prikaišiotas epizodas pateikiamas iškart, be atspirties taškų, ir tu gali keliauti kur tik širdis geidžia. Viskas skamba tuščiai, kaip kelių minučių perkusijų partija, leidžiama iš įrašo, kai aktoriai tik mojuoja rankomis menamas lazdeles. Žaidimas būtų smagus, jei nebūtų nuobodus, nes žiūrovas paliekamas be peno minčiai.
Bet spektaklį galima pataisyti, tiesiog radikaliai nubraukus visą pirmą veiksmą, tą tuščiai praleistą valandą (dalis žiūrovų tai patvirtino negrįždami), ir spektaklis taptų adekvatesnis pjesei. Ilgainiui režisieriaus vaizduotė nurimsta, o Stoppardas užima deramą vietą savo žodžių žaismėmis, dialogų dvikovomis (nors lietuviškas Ritos Gelombickaitės vertimas skamba gerai, jis visgi atrodo lyg iš kitos pjesės versijos, pernelyg daug nesutapimų – teatras vis dėlto galėjo frazes sulyginti). Natūralu, tuomet atgyja ir aktoriai. Daugiausia jie elgiasi kaip pavyzdingi Rosas ir Gilas, mokinukai, apsikarstę kuprinėmis, tačiau dialogai, aktorių partnerystė atgaivina ryšį su žiūrovais.
Dmitrijaus Denisiuko ir Igorio Abramovičiaus stiprus duetas aiškiausiai priverčia suskambėti temą apie asmeninę atsakomybę „atšiauraus likimo“ fone. Valentinui Novopolskiui ne naujiena tiesti tiltus į žiūrovų salę, ir jis tai daro puikiai (kol to kelio neužkerta dialogų įrašas vietoj gyvo pokalbio). Kiti, kaip ir pjesėje, palikti statistais, – vis dėlto plastiškais ir tiksliai einančiais pagal režisūrinius vektorius.
Tik nusistovėjusį ritmą ir siužeto liniją vėl išardo į finalą įterpiamas režisieriaus (?) tekstas apie pažeminimus armijoje, iškreipiantis pjesės stilistiką dar viena nereikalinga scena, – režisūrinis teatras imasi atkirčio dramaturgui ir galutinai supainioja spektaklio ištarmes (jei tokių būta). Tad jei Tomas Stoppardas džiaugiasi, kad jo pjesė statoma Vilniuje, tai nebent honoraru. Bet ir šis – iš Gildensterno mėtomų monetų, kurių abiejose pusėse – po herbą. Apgavikų triukas.
Novopolskio Aktorius, žvelgdamas į salę, ironiškai teigia, kad žiūrovai tiki tik tuo, kuo jie pasiruošę tikėti. O kuo tikėti čia? – štai klausimas koksai! Režisieriumi, atvykusiu jau iš Paryžiaus, nežinančio mūsų konteksto, ar pjese, atkeliavusia su 1966-ųjų likimo ir laisvės tematika? Klausimas šįkart ne kūrėjui, o teatro vadovybei.
Pastaraisiais metais buvo pernelyg daug šūvių pro šalį, ypač iš Maskvos meno vadovu pasikvietus Vladimirą Gurfinkelį, atnešusį į teatrą tokią persenusią stilistiką, kokios čia nebuvo net 1970-aisiais. Butusovas pasiūlė ano amžiaus režisūrines viliones, pompastiškas ir išsikvėpusias. Kodėl buvo pasirinkti šie kūrėjai, ko iš jų tikėtasi? Naujos sceninės kalbos ar trupės profesinio tobulėjimo? Anksčiau ne kartą deklaruota nuostata kviestis režisierius iš Rusijos, kad taip teatras neatitrūktų nuo savo kultūros, atrodo, vis dar atsekama – ir ji kelia rimtą nuostabą ne vien šiandienos karo ir politikos kontekste.
Bet Senojo teatro prisirišimas prie anos „seno gero teatro“ kultūros stebina, nes kontekstai seniai pakitę.
Negaliu kalbėti apie visą Rusijos teatrą ir jo pasiekimus šiandienos pasaulyje, esu pernelyg toli nuo jo, bet daug išduoda faktas, kad jo atstovai svarbiuose tarptautiniuose forumuose itin reti. Net ir šįmet prestižiškame Vienos „Festwochen“ festivalyje galima buvo atrasti Rusijos ženklų tik iš jos emigravusios teatro kritikės Marinos Davydovos instaliacijoje (beje, Lietuvai atstovavo net dvi trupės – Vilniaus mažojo „Dėdė Vania“ ir opera „Saulė ir jūra“). Reklamiškai išliaupsintas Jurijus Butusovas pelnė aibes apdovanojimų tik Rusijoje ir beveik nėra statęs užsienyje, o tai taip pat šį tą reiškia aršios kultūrinės rinkos pasaulyje. Teatrinės kultūros prioritetus išduoda net Maskvoje ant rankų nešiotas Rimas Tuminas, gastrolėms atveždavęs puikius, vizualiai gražius, tačiau praėjusiam teatrinės kalbos amžiui priklausančius spektaklius. Tai vėlgi faktas, o ne skonio reikalas.
Įvairiais sumetimais vadovaudamiesi ir kviesdami užsieniečius statyti prašauna ir kiti teatrai, nesenas Jo Strømgreno pavyzdys Nacionaliniame teatre tai patvirtina: čia ruletė įnoringa. Bet Senojo teatro prisirišimas prie anos „seno gero teatro“ kultūros stebina, nes kontekstai seniai pakitę. Su Rusijos kultūra (tegul ir opozicine) jį sieja tik kalba, nes nemaža dalis trupės aktorių yra gimę ir augę Lietuvoje, o absoliuti dauguma trupės (taip pat ir vadovė Olga Polevikova) yra baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Tokie kvietimai kelia įspūdį, kad laukiama išganytojo ir atvykęs režisierius iš „sostinės“ pastatys ant kojų šiaurės vakarų provincijos teatrelį. Taip ne tik nežengiama pirmyn, bet vis labiau klimpstama į teatrinę limbo situaciją, kai stovima po medžiu ir laukiama, kada pasirodys koks Godo, Hamletas ar, prastesniu atveju, Gildensternas...
