Klaipėdos dramos teatre aktorius dirba jau virš dvidešimt metų ir pastaruoju metu scenoje jo labai daug – V. Jočys vaidina veik visuose naujausiuose teatro spektakliuose ir dar randa laiko dalyvauti įvairiuose kituose projektuose.
Jis ir auditoriją juokais plyšti verčiantis varnas P. Tamolės spektaklyje vaikams „Sniego karalienė“, ir apdairus didikas Rusijos režimą kritikuojančiame J. Klatos „Borise Godunove“, ir negrabiai įsimylėjęs mokytojas šiemet pasirodžiusiame J. Krisiūno kalėdiniame filme šeimai „Mažas didelis stebuklas“. O viskas prasidėjo nuo... sportbačio vaidmens Šilutėje.
– Ar visada norėjote būti aktoriumi, koks buvo gyvenimo planas vaikystėje?
– Jau penktoje ar šeštoje klasėje lankiau dailės mokyklą ir dramos būrelius dviejose mokyklose – baigiu vieną ir iškart varau į kitą. Kryptis buvo kaip ir aiški. Pirmas mano vaidmuo buvo Šilutės teatre – vaidinau mėlyną sportbatį.
Kai mūsų, vaikų, klausdavo, kuo norime būti, turėjau tris svajones – norėjau dirbti garsiu klounu didžiuosiuose cirkuose, būti kaskadininku ir dirbti filmuose, arba tapti aktoriumi ir dirbti profesionaliojoje scenoje. Visos tos svajonės – susijusios, dukterinės, tad sujungiau jas į vieną ir tapau profesionaliu dramos teatro aktoriumi. O būnant juo reikia visko – ir klounados žinių, ir kaskadinių triukų. Jei esi profesionalus aktorius negali turėti kažkokių sceninių fobijų.
– Ar visada pasitikite savimi scenoje, ruošdamasis išeiti į ją?
– Būna įvairių režisierių, kartais jie labiau rūpinasi scenografija, įvairiais režisūriniais sprendimais, o aktorius palieka nuošalyje – žino, kad jie profesionalai, gauna algą, tad turi ir darbą mokėti padaryti.
Tokiais atvejais būna, kad nežinau, kaip vienoje ar kitoje scenoje vaidinti savo personažą, nes režisierius nebuvo konkretus, pasakė, kad dirbk, kaip jauti. Tai taip ir dirbu – vieną kartą taip, kitą kartą kitaip ir nesuprantu, kas gerai, o kas ne. Gaunasi toks savęs ieškojimas – išbandau daug variantų ir pasilieku prie limpančio labiausiai.
Bet dažniausiai režisieriai giliai dirba su aktoriais ir 100 procentų žinau, kaip turiu daryti, einu režisieriaus nurodytu keliu į tikslą. Aišku, kartais nelimpa tai, ką siūlo režisierius, nepritampu, meluoju, prakaituoju, žylu. Režisierius turi padėti pasiekti jo norimą tikslą. Jei aktoriui to neišeina padaryti einant siūlomu keliu, jis turi padėti aktoriui rasti aplinkkelius į tą tikslą.
– Sakote, kad esate laimingas žmogus. Aktorystė neša laimę, kuo ji jums patinka?
– Šios profesijos žavesys tame, kad mes, aktoriai, galime labai dažnai pabėgti nuo realybės.
– Ar tikrai nuo jos reikia bėgti?
– Reikia. Realybė nėra rožėmis klotas. Gyvenimas yra sudėtingiausias egzaminas, kurį reikia laikyti žmogui. Kartais jo išlaikyti nepasiseka. Alkoholis, narkotikai – nėra išeitis, tai – liga. Prisipažinsiu ir gali tai užrašyti: rūkau, geriu kavą, valgau keptus produktus, po premjerų, jei tam yra laiko, nevengiu stikliuko – taip sukalibruoju smegenis ir vėl atgal į darbus.
Kurdamas vaidmenį pabėgu nuo savęs. Kuriu kitą žmogų, charakterį. Vaidas tuomet paliekamas ant rezervo suolelio – „pažiūrėk iš šalies, grįšiu vėliau“. Vaidmenį kuriu kelis mėnesius: mintimis, jausmais, kūno plastika , analize – visu kuo einu link personažo ir tolstu nuo savęs. Bet gerąja prasme, vėliau grįžtu. Žinai, eilinis žmogus, jei bando bėgti, bėga su savimi. Jis gali pabėgti iš namų, nuo šeimos, aplinkos, bet nuo savęs juk nepabėgsi.
Dar vienas dalykas apie laimę teatre – skaičiau, kad statistiškai pasaulyje tik kokie du procentai žmonių dirba mylimą darbą. Laimė, kad tapdamas aktoriumi to norėjau ir to siekiau. Dirbu mylimą darbą, tai tikrai didžiulė šventė. Visko pasitaiko, bet dažniausiai į darbą einu kaip į šventę ir noriu lipti į sceną. Teatras man yra draugai ir šeima. Kartais sakau, kad teatre, scenoje, aktorius būna geresnis vyras, draugas, meilužis nei grįžęs namo.
– Minite, kad teatras padeda įveikti skaudžius išgyvenimus, ar gyvenimas ir jo patirtys jums svarbūs kuriant vaidmenis? Kokia jūsų pozicija, kas svarbiausia – didelis patirties bagažas ar gera vaizduotė?
– Kažkas sakė, kad pasaulis yra teatras, o visi žmonės aktoriai. Per tris ar dvi valandas galime parodyti šimtmečio istoriją ir ją dažniausiai rodome kaip realų gyvenimą. Teatras yra veidrodinė siena. Žiūrovai žiūri į veidrodį, į save, sutrumpintą ir sutrauktą realų gyvenimą. Spektaklio sėkmė – scenoje būti kuo realesniems, atpažįstamiems. Kuo daugiau semiesi iš tikro gyvenimo, tuo labiau tai atpažįstama.
Patirtis yra labai svarbu ir kuo esi brandesnis, tuo daugiau patirties turi, įvairių gyvenimo smūgių. Štai, pjesėje veikėjas yra išsiskyręs vyras – aš žinau, kas yra išsiskyręs vyras, man tereikia prisiminti, paspausti prisiminimų kempinę. Jei jaunas žmogus vaidins senuką galbūt jį suvaidins plastiškai, kažką pagaus, bet žiūrėsi ir vis tiek matysi, kad tai jaunas žmogus, kad jis neturi žinojimo. Tada juo netikėsi, nesvarbu, koks geras grimas ir gera priklijuojama barzda – pro plyšius lįs jaunystė.
– Ruošdamasis naujam spektakliui aktorius gauna žodinį personažo skeletą, režisieriaus gaires, bet kiekvienas turi ir savą prieigą. Nuo ko pradedate konstruoti vaidmenis, kaip apibūdintumėte savo prieigą?
– Tai labai baisu. Kai gavus naują pjesę reikia dėti pirmus žingsnius – jaučiuosi nuogas. Atrodo, kad visi žiūri ir nužiūrinėja, ima gėda, nežinau, ką daryti – gal prisidengti, gal nusisukti, bet jei nusisuksiu, matysis plikas užpakalis. Jaučiuosi labai durnai, nes dar nieko nežinau – kaip ir ką darysiu. Būna tikrai baisu.
Bet ateina antra repeticija ir jos metu jau užsidedu kelnaites. Trečioje – maikutę. Ir taip einant link premjeros po truputėlį apsirengiu, jei reikia užsidedu aksesuarus. Į akistatą su žiūrovais išeinu pilnai aprengęs tą žodinį skeletą.
– Koks santykis su pjesių tekstais – pasitikite jais, gilinatės ar tiesiog priimate kaip atspirties tašką?
– Man, Vaidui, tekstai tikrai ne visada limpa. Būna, kad režisieriai labai gerbia tekstą ir reikalauja pasakyti kiekvieną, net menkiausią žodelytį, tad aišku, bandau tai padaryti. Tie sakiniai pačiam sau atrodo eina laužytai, bet jei taip reikia – tebūnie.
Aš esu improvizacijos chuliganas ir būna, kad režisieriai leidžia tekstą sakyti savaip – jei pasakau tą pačią mintį, jos koncentratą ir gylį – tinka.
Kaskart vis kitaip, pavyzdžiui, Sauliaus Šaltenio tekstas „Kalės vaikams“ parašytas kaip sunkiųjų baldų transformacijos iš vieno į kitą instrukcija – sunkiai dedu tuos žodžius, bet nuo jų niekur nepabėgsi. Kitaip negalima. O štai, spektaklyje „Sniego karalienė“, vaidinu Varną. Gavau ilgą tekstą, bet jaučiau, kad mano personažui tiek nereikia – dalį išmečiau ir palikau prasmės gniūžtę, kuri turi tikrai pataikyti. Pateikiau savo variantą ir jis režisieriui tiko.
– Tai sakote labai lengvai – jums negaila prarasti, nukirpti laiką scenoje?
– Ne. Nenoriu nieko įžeisti tokiu požiūriu. Žinau, kad yra senosios kartos aktorių, kurie būtinai turi pasakyti visą sakinį ir jei jį nutrauksi – supyks ar įsižeis. Net jei tas sakinys ar pastraipa neneša kažkokios prasmės – neva kuo daugiau scenoje pasakai, tuo esi didesnis aktorius. Man tikrai negaila trumpinti tekstą ir laiką scenoje. Spektaklyje esu dėl bendro rezultato.
Tekstas nėra pagrindinis spektaklio raktas, svarbu, kas po juo slypi, tad jei yra galimybė – neatsisakau paimprovizuoti tekstu.
– Jūs nuolat juokaujate, o besijuokiantį žmogų lengva nurašyti, pražiūrėti. Ar komiška persona netampa spąstais?
– Žinai, sukurti komišką vaidmenį kartais sunkiau nei herojišką, dramatinį. Vaikišką turbūt sunkiausia. Bet gal man tai įgimta. Man patinka šypsnys, patinka komizmas, patinka juokingos gyvenimo situacijos ir jei jas darai rimtai – dar juokingiau. Manau, kad mes, lietuviai, esame per daug niūrūs, visi nepatenkinti, surūgę – tai užkrečiama liga, vedanti į susinaikinimą. O jei dar toks oras kaip dabar, jei apsiniaukę – aplink ir tegirdi kaip visi bamba, kad viskas blogai, blogai, blogai.
– Tai mane erzina, negi negalima pažiūrėti į viską iš kitos pusės, paieškoti pozityvumo, įnešti į gyvenimą kažkokios šviesos.
– Va, pasakau, kokį bajerį ir žmogus juokiasi, gal visišką nesąmonę, bet juokiasi, ir gal jo besijuokiančio nemačiau kelis mėnesius.
Čia buvo atėjusi tokių spektaklių mada – vien grūzas – scenoje būtinai reikia parodyti visą realaus gyvenimo purvą ir kuo niūriau. Na, kam to reikia? Juk tuo purvu galima ir kažkaip kitaip taškytis.
– Kaip juo taškėtės E.Senkovo „Varovuose“, kur atliekate mokytoją seksualiniu priekabiavimu apkaltinusios mokinės tėtį?
– Tai va, „Varovuose“ Tado vaidmuo negali būti komiškas. Kalbama apie baisią žmogaus tragediją, jo viduje vyksta siaubingi dalykai, bet jo aplinka – tai balansuoja. Medžiotojų klube susirinkę vyrai pageria, jie kaip vaikai, užsiiminėja kažkokiais niekais. „Varovuose“ personažo tragediją laikau jo viduje, kiek išnešu – kaltinu kitus. Savo bėdas permetu kitiems – kankinkitės ir jūs, galbūt tai bumerangu grįš atgal. Tai – labai lietuviška – bėgu nuo savo atsakomybės ir kaltinu dėl savo negandų kitus.
– Režisierė Agata Duda-Gracz pasakojo, kad skirstydama vaidmenis spektakliui „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ buvo prašiusi aprašyti savo svajonių vaidmenį, o jūs atsiuntėte video įrašą, kuriame pasakėte, kad norite būti mėnulis. Kas tas jūsų mėnulis?
– Ten buvo taip, kad ji paprašė ir visi rašė, tarėsi, dirbo rimtai. Galvoju, „Jėzau, kam čia taip“. Paprašiau, kad mane nufilmuotų, aišku, tai vyko po vakarėlio, pasakiau, kad Tomas Kruzas dabar filmuojasi kažkelintoje „Neįmanomoje misijoje“ ir veiksmas vyks kosmose, tad norėčiau tame filme pabūti kokia nors planeta ar mėnulis. Tokį įrašą ir nusiunčiau. Agata, aišku, pasakė, kad „Vaiduti, nepradėk. Sakyk, ko nori arba aš pati sugalvosiu“. Ji mane jau žinojo, buvau jai aiškus. Galėjau už tokį akibrokštą sulaukti neigiamos reakcijos, bet taip nenutiko. Džiaugiuosi, kad jau kalbėjome ir apie naują vaidmenį jos kitame spektaklyje. Sakė ten tikrai matysiu mėnulį.
Artimiausias spektaklis, kuriame galima pamatyti V. Jočį – „Demonai“ (rež. D. Rabašauskas) gegužės 6 d. 18.30 val. Klaipėdos dramos teatre.
