Prie vienintelės šalyje vaikams skirtos aktualijų laidos vairo stovinti kūrėja, jau netrukus pristatys ir savo teatrinį debiutą – atvirus pjesės „Perkūnas valgo sumuštinį“ skaitymus.
Urtės Sėjūnaitės pjesės „Perkūnas valgo sumuštinį“ skaitymai į vyks birželio 27 d. 18 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Skaitymuose dalyvaus reikšmingiausiais teatro apdovanojimais įvertinti aktoriai Aurelijus Pocius, Digna Kulionytė, Saulius Ambrazevičius, Inga Juškevičiūtė, Džiugas Gvozdinskas, Anastasija Marčenkaitė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Urte, tavo tėvai – teatro ir televizijos aktoriai Mindaugas Sėjūnas bei Jurga Kalvaitytė. Ar visada žinojai, kad ir tu būsi teatre? Buvai vienas tų vaikų, kurie užaugo teatro užkulisiuose?
– Taip, tikrai nemažai laiko praleisdavau užkulisiuose. Žinau, kad tėvai mane pasiimdavo į teatrą man dar būnant vežimėlyje. Tuomet, kol jie vaidindavo ant scenos, su manimi pabūdavo teatro grimerės. Buvau gana kuklus vaikas, jaudindavausi, kai mama, mane palikusi su kolegomis, išeidavo grimuotis. Tačiau į teatrą eidavau kiekvienąkart, kai tik rasdavau progą. Nuo mažumės žiūrėdavau ir vaikiškus, ir suaugusiesiems skirtus spektaklius, kuriuose nieko nesuprasdavau. Pamenu, kad į LNDT spektaklį „Pelenė“, kuriame vaidino mama, ėjau kone tiek sykių, kiek jį ir rodė. Labai norėdavau po spektaklio ką nors mamai įteikti, bet neturėjau galimybės nieko nupirkti, todėl tiesiog tempdavau ant scenos daiktus iš namų – žvakes, pradarytus saldainių pakelius.
Paaugusi apsisprendžiau stoti į aktorinį, tačiau neįstojau. Tada kelis metus pasiblaškiau – studijavau fotografiją, kino režisūrą. Džiaugiuosi, nes pastarosios studijos leido savo kailiu išbandyti vaidybos meną ir suprasti, kad tai nėra man skirta profesija. Bet teatras vis tiek beprotiškai traukė. Tuomet LMTA paskelbė, jog teatro režisūros kursą rinks Oskaras Koršunovas ir nebeliko jokių abejonių.
– Labai gražiai atsiliepi apie savo vaikystę. Kokios iš anuomet atsineštos vertybės tave lydi lig šiol – kūryboje ir asmeniniame gyvenime?
Negaliu vaikystės vien romantizuoti, natūralu, kad buvo visko. Visgi patys ryškiausi prisiminimai – išskirtinai gražūs. Mano vaikystė buvo labai įdomi ir įvairiaspalvė – su tėvais nemažai keliavome, žaisdavome, bet tuo pačiu, labai lygiavertiškai bendravome, buvau skatinama reikšti savo mintis, kurti, nebijoti atsiverti. Tėvai savo pavyzdžiu užkrėtė mane didele meile knygoms, žinoma, teatrui, menui apskritai. Labai anksti pradėjau rašyti ir jaučiau didelį palaikymą tai daryti. Apskritai tėvai mano gyvenime užima svarbią vietą, man šis ryšys yra esminis, o jų buvimą šalia ir palaikymą jaučiu visuomet, nesvarbu, kiek kilometrų mus skirtų. Tad ir aš, tokia, kokia šiandien esu, ir mano vertybės labai smarkiai susijusios su tuo, kaip mane augino. Tiek kūryboje, tiek asmeniniame gyvenime man labai svarbi laisvė, palaikymas, komandiškumas, atsakingumas. Sąmoningai stengiuosi nedaryti kitiems spaudimo ir nemėginu keisti nei vieno žmogaus, nes mes visi esame labai įdomūs. Tai – pamokos, kurias, vienaip ar kitaip, gavau iš savo tėvų.
– Ar tavyje tebėra vietos vidiniam vaikui?
– Iki dabar pilnai nesuvokiu, jog oficialiai esu „suaugusi“. Kiekvienąkart prisiminus, kad turiu mokėti mokesčius ar pati užsirašyti pas dantistę, pasimetu. Gal tai niekada ir nebepasikeis? Į save vaikystėje jau žiūriu kaip į atskirą žmogų, kurį norėčiau apkabinti. To žmogeliuko manyje yra labai daug ir aš juo tikrai džiaugiuosi.
– Kokia buvo tavo profesinio kelio pradžia?
– Apie pradžią kalbėti sunkoka, nes jaučiuosi joje dar esanti. Džiaugiuosi, kad dabar režisūros profesija plečiasi, apima daugiau sričių, kinta. Man režisūra – gebėjimas uždegti kitus žmones savo idėja taip, kad ji taptų bendra. Mūsų kurse mokėsi ir aktoriai, ir režisieriai, tad nuo pat pradžių bendradarbiavome. Labai natūraliai atradau žmones, su kuriais buvo gera kartu ir su nemaža dalimi jų įvairiomis formomis kuriame iki šiol. Dabar mano kūrybos laukas tarsi prasiplėtė – kuriu laidą vaikams, nemažai rašau, tačiau, žinoma, meilė teatrui vis dar užima labai didelę dalį.
– Prieš pasukant į televiziją dirbai ir darželiuose, ugdymo įstaigose. Tavo akimis, kokie yra šiuolaikiniai vaikai? Ko jiems pavydi, ko galėtum iš jų išmokti?
Nenorėčiau generalizuoti visos kartos. Ypač todėl, kad susiduriu išskirtinai su Vilniuje gyvenančiais vaikais. Kaip ir mūsų, taip ir jų karta yra labai įvairi ir spalvinga. Norėčiau iš jos pasimokyti drąsos, gebėjimo labai aiškiai išsakyti savo mintis, atsipalaidavimo ir laisvės.
Kalbėdama apie šiuolaikinius vaikus, girdžiu vidinį balsą, liepiantį pasakyti ką nors apie išmaniąsias technologijas, bet ar turiu tokią teisę? Ir aš, ir eilinis bambėtojas apie jaunosios kartos priklausomybę nuo „scrollinimo“, patys „scrolliname“ daugiau už vaikus. Sutikau ne vieną ir ne du pradinių klasių mokinius, kurie vis dar neturi telefono, sutikau vaikus, kurie turi labai aiškias ribas ir susitarimus su tėvais ir jų laikosi, taip pat vaikus, kurie nori prie kompiuterio sėdėti visą parą. Kaip ir visose kartose, taip ir šioje yra visko, tačiau tai nėra blogai.
– Ar nesulaukei kritikos, palaikymo stokos pasakydama, kad nori kurti vaikams? Ar vis dar gajus mąstymas, kad kurti vaikams – nerimta?
– Labai sudėtingas, reikalingas ir platus klausimas. Pradėsiu nuo to, kad man pačiai atrodo, jog kūryba vaikams – pats rimčiausias dalykas. Besimokydama paskutiniuose kursuose supratau, kad noriu kurti vaikams, tačiau buvau labai nuo jų nutolusi. Manau, kad taip neretai nutinka – kūrėjai pradeda statyti spektaklius, rašyti knygas vaikams, nors neturi su jais jokio sąlyčio taško. Tuomet įvyksta paprasčiausias nesusikalbėjimas. Kad suprasčiau, kas tie vaikai, po akademijos dirbau įvairiuose Vilniaus darželiuose bei mokyklose, vedžiau ekskursijas vaikams. Dabar dirbu laidoje vaikams, tad pas mus neretai užsuka ir jie patys.
Manau, kad požiūris, jog spektakliai vaikams yra mažiau rimti nei suaugusiems tikrai egzistuoja. Tačiau, ko gero, jis egzistuoja ir pačių vaikams kuriančių žmonių galvose. Pavadinčiau tai savotišku kolektyviniu kompleksu, su kuriuo ir pati kartais kovoju. Spektaklių vaikams kiekis valstybiniuose teatruose, tiksliau, to kiekio trūkumas, tik įrodo, kad problema egzistuoja. Man tai itin keista, nes jei neauginsime teatro žiūrovų, tai kas į jį ateis po dvidešimties metų? Nedrįsčiau skirstyti teatro į rimtą ar nerimtą, bet drįsčiau pasakyti, kad norint sukurti kokybišką kūrinį vaikams (nebūtinai spektaklį) reikia labai daug vaizduotės, empatijos ir nuoširdumo. Šiuolaikiniai vaikai itin greitai pajaučia melą, ypač, kai į juos kreipiamasi per infantiliai ar stengiantis pataikauti. Todėl kurti vaikams labai įdomu – esi priverstas patekti į absoliučią akistatą su savimi, o ten atrandi labai daug melo, šiukšlių ir „prirūgusių“ stereotipų.
– Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais? Ar kurdama šią pjesę mąstei apie vidinį savo vaiką ar bandei prisitaikyti, šiek tiek pataikauti šios kartos vaikams?
– Mano tikslas – įvairiomis kūrybos formomis bendrauti su jaunąja karta. Mano pjesė „Perkūnas valgo sumuštinį“ – vienas iš bandymų tai padaryti. Oficialiai sakau, kad pjesė skirta pradinių klasių moksleiviams, tačiau vaikas nelygu vaikui, todėl amžiaus grupė gali būti kur kas platesnė. Pjesėje į šių dienų Vilnių netyčia patenka lietuvių dievas Perkūnas. Čia jis užmezga ryšį su dvejais vaikais, kurie supažindina Perkūną su šiuolaikiniu pasauliu. Bekeliaujant po Vilnių jie sutinka vis daugiau mitologinių būtybių, mat šios ieško, kur dingo Perkūnas. Lietuvių dievai ir deivės susiduria su šiuolaikybe ir mokosi joje būti – pirmąkart važiuoja troleibusu, į rankas paima šiuolaikines technologijas, pamato šviesoforus, ragauja sumuštinių. Keliamas klausimas – o gal ir kai kuriose šiuolaikinėse veiklose galima rasti senosios lietuvių kultūros pėdsakų? Kokios tos veiklos? Gal senovės tradicijos vis dar atsispindi mūsų kasdienybėje? Pavyzdys – kodėl dabar Kalėdų seneliui paliekame sausainių ir pieno, o senovės lietuviai kaukams palikdavo duonos, pieno ir alaus? Kaip tradicijos pasikeitė ir prisitaikė prie šiandieninių žmonių ir jų įpročių? Istorijos pabaigoje praeitis ir dabartis lieka susipynusios ir mokosi kartu egzistuoti naujame pasaulyje.
Rašydama galvojau apie save vaikystėje, bei dabartyje, taip pat apie vaikus, su kuriais susiduriu kasdienybėje. Stengiausi nepataikauti, o verčiau kažkiek prisitaikyti. Natūralu, kad rašydama apie šių dienų Vilnių, rašiau ir apie išmaniąsias technologijas. Norėjau kalbėti apie tai, kas šiuolaikiniams vaikams atpažįstama, suprantama ir įdomu, tačiau tuo pat metu stengiausi pasiūlyti naują požiūrio kampą.
– Tavo spektaklio siužetas vyksta Vilniuje. Ar šis miestas tau artimas?
– Turiu labai stiprų ryšį su Vilniumi. Čia užaugau ir sąmoningai pasirinkau likti. Paauglystėje kartais pabėgdavau iš pamokų ir ant Barbakano skaitydavau knygas. Ten pirmąkart perskaičiau Kunčino „Tūlą“ ir jaučiausi ne tik labai didi menininkė, bet ir tikra vilnietė. Labai mėgstu vaikščioti pėsčiomis ir tyrinėti įvairius Vilniaus rajonus. Senamiestyje iki šiol atrandu nematytų kiemelių. Jei matau pravirus vartus - negaliu atsispirti pagundai užeiti. Man Vilnius – labai mistiškas miestas. Čia tiek daug istorijos ir taip smagu ją pažinti. Pavyzdžiui, kiekvienąkart eidama pro Katedrą prisimenu, kad čia tekėjo senoji Vilnelės vaga. Istorinių įdomybių žinojimas suteikia kitokį žvilgsnį į gimtas vietas, kurios klaidingai gali atrodyti labai pažįstamos ar net nusibodusios.
– Pjesę skaitys svarbiausiais teatro apdovanojimais įvertinti jaunosios kartos kūrėjai. Kokį santykį stengiesi sukurti su aktoriais?
– Labai nuoširdžiai myliu ir gerbiu žmones, su kuriais dirbu. Tvirtas ryšys ir pasitikėjimas kūryboje man labai svarbūs, todėl džiaugiuosi, kad darbuose neretai susiduriame su kursiokais. Štai su aktoriumi Sauliumi Ambrozaičiu neseniai paskaičiavome, jog pirmą studentišką darbą kartu sukūrėme net prieš aštuonerius metus, o šiandien ir toliau kartu dirbame laidoje vaikams. Turiu prisipažinti, kad darbo su aktoriais metodų neturiu, bent šiame gyvenimo etape kliaunuosi intuicija. Man svarbu, kad repeticijų metu nebūtų įtampos, visi turėtų erdvės pasisakyti ir degtų idėja. Visa kita ateis savaime.
– Pati dirbai su režisieriais O. Koršunovu, L. Kutkaite, prisidėjai prie ne vieno spektaklio pastatymo. Kaip matai Lietuvos teatro lauką šiandien - ar tai atvira, auginanti erdvė jaunam kūrėjui?
– Lietuvos teatras – labai įvairus ir gyvas, todėl natūralu, kad jis nuolat kinta. Ateina krizės, o po jų – dideli pakilimai. Vyksta nuolatiniai virsmai. Tokiai akimirkos meno sferai, kaip teatras, tai puikiai tinka. O jaunam kūrėjui nelengva bet kurioje srityje. Šiuo atveju net nekalbu apie kūrybinius klausimus, o veikiau apie paprasčiausias žmogiškas reikmes. Mūsų šalyje kol kas trūksta pagarbos menininkams, kuri turėtų būti išreikšta ir finansiškai. Jaunam režisieriui, kaip ir visiems, taip pat reikia nusipirkti skalbimo miltelių. O pasidžiaugti visuomet yra kuo. Štai pavyzdžiui, man labai smagu, kad Lietuvos kultūros tarybos dėka galėjau parašyti šią pjesę. Tokiu būdu daug jaunų kūrėjų gauna pirmąją galimybę žengti į teatro pasaulį. Ir apskritai, teatras - neįtikėtinai įdomi vieta, sumažintas pasaulio modelis, kurio dėka gali patirti dešimtis gyvenimų, gyvendamas tik vieną.
– Vaikiškų spektaklių niša – ar ją kas nors jau spėjo užpildyti?
– Labai gerbiu „Keistuolių teatrą“, kuris tiek metų praktiškai vienas stovėjo aidinčioje erdvėje. O dabar vaikiškų spektaklių niša, regis, atsargiai ir po truputį pradeda pildytis. Manau, kad labai svarbu, jog valstybiniai teatrai turėtų aiškų, stiprų ir logiškai suformuluotą vaikiškų spektaklių repertuarą. Ir nekalbu apie vieną ar du spektaklius. Norėčiau, kad vaikiški spektakliai būtų rodomi kiekvieną savaitgalį. Tai galėtų tapti gražia šeimų tradicija. Labai vertinu ir palaikau kiekvieną režisierių, kuris nusprendžia kurti vaikams. Manau, kad, jei daugės vaikiškų spektaklių, atsiras ir stipresnis dialogas su pačiais vaikais, o tuomet spektakliai tik gerės.
– Dėkoju už pokalbį.
