Iki šiol tai vienintelis kompozitoriaus Viačeslavo Ganelino ir poeto Sigito Gedos sukurto miuziklo pastatymas profesionalaus teatro scenoje. Jame publika išgirs ne tik puikią šio žanro muziką, bet ir pamatys daug netikėtų dramaturginių „Velnio nuotakos“ pusių.
Vaidmuo tapęs vizitine kortele
„Žiūriu baletą „Baltaragio malūnas“, scena, kur gimsta Jurga ir kažkas man už nugaros kalba su savo kaimynu „žiūrėk, Mainelytė gimsta!“, – juokėsi aktorė Vaiva Mainelytė paklausta, kaip vertina visas po legendinio Arūno Žebriūno filmo „Velnio nuotaka“ sekusias šio kūrinio interpretacijas. Jau rimtai aktorė pridūrė, kad kiekvienas pastatymas yra atskiras kūrinys, su savitais prasmės niuansais, tad nėra teisinga juos lyginti ar teisti remiantis kitais.
„Atėjusi filmuotis į „Velnio nuotaką“ jau buvau žinoma, bet vaidmuo šiame filme tapo mano vizitine kortele. Liko tik šviesūs ir gražūs prisiminimai, – apie šlovę atnešusį filmą pasakojo V.Mainelytė. – O juk tai buvo išbandymas mums, dramos teatro aktoriams, pirmas toks miuziklas lietuviškame kine, neturėjome patirties. Vyko specialūs pasiruošimai, judesio, dainavimo pamokos.“
Abi Jurgas jungia Rokiškis
Klaipėdos muzikiniame teatre atgimusi „Velnio nuotaka“ – ne pirmas šio miuziklo pastatymas po 1974 m. kino teatrus pasiekusio filmo, bet vienintelis profesionalaus teatro scenoje. Pagrindinį Jurgos vaidmenį atliekanti solistė Judita Butkytė-Komovienė vengia teatre statyto miuziklo lyginimo su kino filmu, „kaip ir visi buvau mačiusi jį, bet visada akcentuoju, kad spektaklio nereikia tapatinti su filmu – tai skirtingi dalykai“.
Anot solistės, ji nuo vaikystės žavėjosi V.Mainelyte, įspūdį padarė ir jos „Velnio nuotakoje“ atliekamas vaidmuo, „gavusi Jurgos vaidmenį jaučiausi ypatingai. Mudviejų įkūnijamą Jurgą jungia ta pati medžiaga, bet filmas yra viena, o spektaklis visai kas kita. O mane su V.Mainelyte sieja bendra gimtinė Rokiškis“.
Idealizuotos lietuvaitės paveikslas
„Jurga simbolizuoja lietuvaitės meilės stiprumą, ji – ištikimybės simbolis. Iki šiol išliko tas laukimas, tikėjimas savo mylimuoju, kad anksčiau ar vėliau jis sugrįš. Tai labai gražus lietuviškas moters personažas”, – apie pagrindinę „Velnio nuotakos“ heroję pasakojo V.Mainelytė.
„Kai vaidinau Jurgą man buvo 26 metai, viskas buvo šviežia ir gyva, pati buvau labai įsimylėjusi savo vyrą. Manau, kad ir A.Žebriūno buvo toks užmanymas, kad nuotaka būtų prinokusi, labai norinti surasti mylimąjį, ištekėti“, – svarstė aktorė.
Klaipėdos muzikinio teatro solistė J.Butkytė-Komovienė taip pat pasižymi nepriekaištingu, savosios Jurgos atlikimu. Solistės įkūnijama herojė – trapi ir labai patikti. Kalbėdama apie šį mėgstamą vaidmenį solistė užsimena, kad jis jai yra žmogiškai savas, „Jurgos vaidmuo emocine, personažo gylio prasme yra artimas mano prigimčiai. Bet jos pasirinkimai man ne visada priimtini“.
Stipria meile deganti ir joje sudeganti Jurga jai romantiškai atrodo tik literatūros kūrinyje, o ne realiame gyvenime, kuriame populiaresnis stiprios, jausmų nevaldomos ir savo gyvenimą tvirtai rankose laikančios moters portretas.
Nemari muzika
Pasak V.Mainelytės, kino filmas buvo kuriamas labai organiškai, „A.Žebriūnui labai patikdavo, kai patys ką nors pasiūlydavome, mėgo natūralumą. Jis turėjo labai didelę vidinę estetikos pajautą, sėdėdavome su juo iki išnaktų, tardavomės, diskutuodavome. Pati labai greitai pagavau kontaktą su juo – supratau, ko nori iš akių, akinių pakilimo, gestų. Turėjo magišką žodį, „prancūziškai“, tai reikšdavo lengviau, grakščiau, seksualiau“ – apie darbą su režisieriumi pasakojo V. Mainelytė.
Tuo tarpu Klaipėdos muzikiniame teatre „Velnio nuotaką“ statęs režisierius Kęstutis Jakštas atlikėjų improvizacijoms daug vietos nepaliko. „Darbas su režisieriumi buvo labai įdomus.
K.Jakštas yra konkretus, reiklus, darboholikas – jis turėjo aiškią viziją, o mums teko ją įgyvendinti“, – miuziklo kūrimą prisiminė J.Butkytė-Komovienė. Naujos meninės kokybės „Velnio nuotakos“ teatrinėje versijoje jai buvo sunkiausia suderinti intensyvų šokį ir dainavimą.
Nors pati muzika atlikėjai visada žadino tik geras emocijas, „V.Ganelino muzika yra nemari. Ji randa atgarsį kiekviename – vienam Jurgos motyvu, kitam Pinčiuko ar Uršulės, dar kitam – Girdvainio ar Baltaragio“, – kalbėjo solistė.
„Velnio nuotakos“ muzikos magijai iki šiol neabejinga ir V.Mainelytė, „labai gera išgirsti šio miuziklo melodijas, nesvarbu kur – įvairiose koncertinėse programose ar šou, geras jausmas girdėti savo arijas. Mano anūkei labai patinka, kartais prašo, kad pasiklausytume įrašų. Ir nieko keisto – muzika labai paveiki, ji tiko visoms scenoms, monologams iššaukdavo gilias emocijas“, – sakė aktorė.
